R. Sadauskas-Kvietkevičius. Jūsų rankos kruvinos, kontrabandinių rūkalų pirkėjai

Lietuva vėl suskilo į dvi dalis. Prie autobusų stoties klientų laukiantys taksistai ir darbo biržon iškviesti pabendrauti pašalpų gavėjai, turguje tik lietuviškus agurkus perkančios namų šeimininkės ir žvejai tarsi žuvėdros sutūpę ant nusekusio Nemuno atidengtų akmenų – visi tapo balistikos ekspertais, besistebinčiais, kaip į sprunkančio įtariamų kontrabandininkų automobilio padangas taikęsis pasienietis galėjo nušauti jo keleivį.

Akimirką pasijutau kaip tais laikais, kai pasakius žodį „mergaitė“ visi žinojo, apie kokią mergaitę kalbama, daugiadienėmis pagiriomis dvokiančių bendrabučių ikimokyklinio amžiaus bambliai savo žiurkėnams ir kačiukams duodavo Drąsiaus vardą, o kiniškai lėlei išlaužiusį kojas jaunesnį brolį pravardžiuodavo pedofilu.

Du jauni Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, pasistatę apdulkėjusį tarnybinį visureigį prie kelio iš Druskininkų į Leipalingio miestelį, kuriame vos prieš kelias valandas nutiko net prezidentės komentaro susilaukęs incidentas, užuot sustabdę mane patikrinti dokumentų tik nedrąsiai nusuka žvilgsnius, tarsi gėdytųsi savo pareigų.

Užteko kelių šalies vadovės sakinių, kuriuose be tyrimo ir teismo pripažįstamas ginklo panaudojimo nepagrįstumas ir perteklinis jėgos panaudojimas, kad taip sunkiai ugdytas supratimo, jog visos šitos valstybės tarnybos ir struktūros yra mūsų ir dirba mums, sueižėtų į šukes, žeidžiančias savo aštriais kampais.

Nesuprantu, kas nutiko prezidentei, gal patarėjai ir padėjėjai prisikaitė pernelyg daug komentarų naujienų portaluose ir padarė toli siekiančias išvadas. Gal suklaidino paties įvykio panašumas į tuos plačiai aprašytus nutikimus JAV, kai nuo policijos sprunkančius ar jiems pasipriešinusius jaunus juodaodžius nušaudavo baltieji pareigūnai, o tada per visą šalį nusirisdavo rasinių riaušių banga?

Dzūkai parduotuvių vitrinų nedaužys ir automobilių nevartys, o Leipalingyje nėra buvę kokios nors protesto akcijos nei prie Sapiegų, nei prie Masalskių, nei tuomet, kai paskutinis dvaro savininkas Košica vietinį dvarą pralošė Monte Karlo kazino ir nusišovė.

Jeigu, neduok Dieve, mūsų pasieniečiams kada teks stabdyti šituose pasienio kraštuose iš kur nors atklydusius teroristus arba žaliuosius žmogeliukus be skiriamųjų ženklų, tą lemiamą akimirką, kai per kelias sekundės dalis reikės nuspręsti, ar panaudoti tarnybinį ginklą, ar leisti jiems nuvažiuoti savais keliais, sprendimą lems atmintin įstrigęs kolegos pasmerkimo atvejis.

Kai tie, kas saugo ir gina Lietuvos valstybę, pasijunta už tai kalti, daugiau nebeturime kuo pasitikėti.

Kontrabandos gabenimo ir vartojimo toleravimas, sunkmečiu apaugęs protesto prieš mokesčių didinimą mitais, niekada taip ir nesulaukė išskirtinio politikų dėmesio. Nes kontrabandininkai ir jų šeimos nariai bei visi kontrabandos vartotojai ne tik balsuoja, bet pasienio regionuose net ir gali nulemti rinkimų rezultatus. Pasiklausę kandidatų kalbų apie kovą su šešėliais žmonės išeina iš salės į kiemą ir traukia iš kišenių pakelius „Minsk" bei „NZ".

Šiemet, o gal dar praėjusių metų pabaigoje įvyko kažkoks lūžis. Rūkymas ir taip jau pamažu stumiamas į gyvenimo paribius. Bet tie, kas vis dėlto neatsisakome priklausomybės nuo nikotino, staiga pradėjome didžiuotis, kad dėl tos mūsų silpnybės bent jau dosniai paremiame savo valstybę. Nedaug betrūko, kad kontrabandinių rūkalų vartojimas liktų tik asocialių asmenų ir visiškos varguomenės prakeiksmo ženklu.

Po tragiško ketvirtadienio įvykio seni mitai atgijo lyg gyvus smegenis mums iščiulpti skubančių zombių minia būtų išsiveržusi iš požemio, kuriame keletą metų tūnojo. Vėl išsiliejo į viešumą absurdiškos sąmokslo teorijos apie be patikrinimo pasieniečių praleidžiamus sunkvežimius prikrautus kontrabandinių rūkalų ir nuo jų nukreipiamą dėmesį gaudant smulkius kontrabandos vežėjus.

Ar bent vienas iš kaltinančiųjų pasienietį, kuris nušovė jaunuolį, arba smerkiančiųjų patį įtariamą kontrabandininką supranta, kad dėl to vaikino žūties esate kalti visi, kurie perkate kontrabandinius rūkalus?

Taip, jūsų rankos kruvinos, nes jums rizikuodami gyvybe jie vežė cigarečių dėžes. Jeigu apvogti savo pensininkus tėvus, mokytojus ir gydytojus jums leidžia sąžinė, tai gal bent taip beprasmiškai pralietas kraujas paskatins susimąstyti, ar tikrai tie centai, kuriuos sutaupėte, verti aštuoniolikmečio gyvybės?