R. Sadauskas-Kvietkevičius. Iš kur tas mūsų užtaisas?

Žiūrėdamas į senas nuotraukas, iš kurių žvelgia pablukę signatarai aukštyn užraitytais ūsais ir pirmieji savanoriai paskubomis prisisiuvę prie svetimų Didžiojo karo armijų uniformų lietuviškus simbolius, pasirėmę į vokiškus šautuvus ir rusiškus kulkosvaidžius, galėčiau pamanyti, kad jiems viskas buvo paprasta ir aišku – čia savi, ten svetimi, tai yra priešai. Užtaisei, nusitaikei...

Tai ne mums, draskomiems abejonių, pasėtų nepažįstamų „Facebook“ draugų atsiųstų filmukų apie vaikų grobikų sąmokslus ir lietuviškos valdžios korupciją. O juk tada buvo dar sudėtingiau, nes tokios Lietuvos Respublikos, kuri apimtų etninių lietuvių gyvenamas žemes, anksčiau niekas nebuvo matęs ir dorai neįsivaizdavo, kaip ją tame karo ir revoliucijų jovale kurti.

Kai iš tos pačios šeimos vienas brolis kalba lenkiškai, bet suvokia save kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tapatybės paveldėtoją, kitas svajoja apie tautinę lietuvių valstybę, o trečias iš Petrapilio grįžo užsikrėtęs Pasaulinės darbininkų klasės revoliucijos idėjomis, čia pat stovėjo pavargę nuo karo svetimų armijų daliniai, kaimynai kūrė savo valstybes, planuodami įtraukti į jas ir dabartinės Lietuvos teritoriją, to aiškumo būta nepalyginamai mažiau.

Tik visiškas beprotis galėjo patikėti, kad iš šitų ūkininkų vaikų riebaluotomis kepurėmis ir šleivais batais, išgirdusių karčemoje, jog kažkur šąlančiame ir badaujančiame Vilniuje pasirašytas Nepriklausomybės aktas, pavyks sukurti europietišką valstybę. Kad tie iš pakrikusios Rusijos armijos grįžę į tėviškę karininkai, vos sugebantys lietuviškai susišnekėti, nepereis į lenkų ar bolševikų pusę, kai tik susitiks su jais akis į akį.

Galų gale, kad per stebuklą išvijus visus svetimuosius šitie prasčiokai Didžiojo karo beviltiškai nuskurdusiame krašte sugebės įvykdyti žemės reformą, įsivesti savus pinigus, kiekviename kaime atidaryti mokyklas, o jose išugdyti tikrų Lietuvos patriotų kartą. Vieną kartą, kurios užteko visai pokario rezistencijai, tyliam vilties atkurti savo valstybę perdavimui šeimose iki pat 1990-ųjų kovo 11-osios.

Iš kur tas Lietuvos stebuklas, kad ji kaip žolė pavasarį sugeba sužaliuoti iš visai nutrypto purvyno, prasikalti pro grindinio plytelių tarpus, suskaldyti betoną? Man iki šiol neaišku, kokį užtaisą gavo tie vaikiukai per karvių ganymo vasarą saulės nugairintais veidais, susirinkę į rąstinėse trobose įrengtas klases be išmaniųjų lentų ir belaidžio interneto. Kas juos taip užkrėtė meile Lietuvai, kad emigracijoje jie po 300 kilometrų vežioja savo anūkus į sekmadienines mokyklas ir lietuviškas šv. Mišias? Nėra jokio paaiškinimo, iš kur tas užsispyrimas, kai iškėtojusi savo galią per pusę pasaulio Sovietų sąjunga su savo branduoliniu ginklu atrodė bus neįveikiama amžiais, o jos praryta Lietuva labai greitai kalbės vien didžia ir šlovinga Lenino bei Stalino kalba.

Prisimenu, kaip nejaukiai kelias dienas prieš ir po Vasario 16-osios jausdavosi visi vėlyvojo sovietmečio komsorgai, kaip nervingai drebėdavo rankos mokyklos direktoriaus pavaduotojoms ir klasių auklėtojoms, kad tik koks Amerikos balso prisiklausęs keturiolikmetis nenupieštų sąsiuvinio gale Trispalvės ar ant mokyklos sienos neišbraižytų antisovietinio šūkio. Ta jų gyvuliška baimė mums buvo pats tvirčiausias įrodymas, kad Lietuva už juos stipresnė. Jie tikrai jautė, kad mes tą baimę girdime ir užuodžiame, jaučiame visu kūnu. Jautė, kad Vasario 16-osios idėja dar gyva, ir pasitaikius palankiai progai mes galime ją pakartoti dar ir dar kartą, kol bus gyvas bent vienas lietuvis.

XX amžiuje užteko dviejų nepriklausomos Lietuvos Respublikos dešimtmečių tai neištrinamai ir nenužudomai savo valstybingumo idėjai suformuoti. Ar šiuolaikinė Lietuva taip pat atliko tą misiją ir, neduok Dieve, dar kartą mums praradus laisvę, jos suteikto užtaiso pakaktų naujam okupacijos laikotarpiui?

Žiūrėdamas į savo dukros ir jos bendraamžių kartą, gimusią ir užaugusią laisvėje, visai nenoriu prisidėti prie tų bambeklių, kurie vadina ją ant tėvų sprando kuo ilgiau trokštančiais sėdėti, nežinančiais ko nori gyvenime, nepatyrusiais vargo ir išbandymų lepiais šiltnamio augalėliais.

Laisvai šnekėdami keliomis kalbomis, nejausdami jokio nepilnavertiškumo bendraudami su senaisiais europiečiais ir retkarčiais pašiepdami savo tėvų prisirišimą prie postsovietinių stereotipų, jie vis dėlto yra gerokai tikresni lietuviai už mus. Jų patriotizmas stebėtinai natūralus, nesuvaidintas ir neužterštas ksenofobijos iškrypimais. O lemtingą Lietuvai valandą, atidėję visus pasaulėžiūrinius skirtumus, jie tikrai sugebės šitą šalį apginti ir agresoriui čia tikrą pragarą sukelti, kaip ir jų bendraamžiai ukrainiečiai, išėję ginti tėvynės į savanorių batalionus.