Tiek to, neliekim ašarų dėl to pralaimėjimo, geriau pasidžiaukime, kad švęsdami pergalę škotų sirgaliai daugiau išgers Vilniaus baruose ir taip papildys Lietuvos biudžetą.
Lietuvos futbolo federacijos stadioną užpildę sirgaliai savo sumokėtais už bilietus eurais patvirtino, kad paklausa futbolui, net tuomet, kai Lietuvos rinktinė skaudžiai pralaimi, tebėra didelė. Ir gerokai patikimesnė už visų kadencijų vyriausybių vadovų bei sostinės merų pažadus pastatyti Vilniuje nacionalinį stadioną.
Sausį premjeras Saulius Skvernelis buvo sakęs, kad tai, jog nacionalinė futbolo rinktinė turi žaisti, „švelniai tariant, tokiame labai kukliame stadione“, jo įsitikinimu, kenkia mūsų šalies įvaizdžiui. Ir tuojau pat mikliai permetė atsakomybę už nacionalinio stadiono nacionalinę gėdą sostinės savivaldybei.
Vilniaus miesto meras prieš keletą dienų džiaugėsi sutaupęs 6,5 milijonus eurų. Neilgai džiaugėsi, nes sostinės savivaldybės taryba, Remigijaus Šimašiaus teigimu, „neišlaikė išbandymo pinigais“ – milijoną iškart atidavė sporto klubams.
„O dar 200 tūkstančių atiduota tarybos nariams – politikams, kad jie galėtų už juos „remti gerus darbus“. Kiekvienas asmeniškai. Nes dalinti ne savo pinigus visada smagu,“ – rugpjūčio 30 d. teigė meras.
Tikėtis, kad šitoje ribotos atsakomybės bendrijoje, vadinamoje politiniu elitu, staiga atsirastų tvirta tarsi Šeškinėje stūksančių stadiono griaučių gelžbetonis valia įgyvendinti kokį nors nacionalinį pasididžiavimą keliantį didelį ir brangų projektą, būtų dar naiviau, negu statyti pinigus už Lietuvos rinktinės pergalę prieš škotus. Todėl iniciatyvos imtis turi patys futbolo sirgaliai.
Įsivaizduoju tai maždaug taip: 5 – 6 žinomi visai Lietuvai žmonės, kuriems dėl nacionalinio stadiono gėdos labiausiai skauda, pasiprašo audiencijos pas prezidentę ir išdėsto jai savo planą. Tuomet šalies vadovė pasikviečia premjerą ir sostinės merą, pasodina prie stalo vieną priešais kitą ir mandagiai pasiūlo susitarti dėl nacionalinio stadiono atidarymo datos. Galutinės, neatidedamos ir neperkeliamos.
Patvirtinus susitarimą parašais, žurnalistams paskelbiama, kad atidarymui neįvykus, nebus ieškoma pateisinamų priežasčių ar netinkamai savo darbą atlikusių ekskavatorininkų. Tiesiog abu politikai atistatydins ir išeis žolės savo sodybose pjauti.
Jei per tą laiką kurio nors iš jų kadencija pasibaigtų, įsipareigojimas drauge su atsakomybe perduodamas pareigų perėmėjui tarsi JAV prezidento branduolinių raketų paleidimo lagaminėlis.
Tik neklauskite, kam reikalingas visas tas ritualas, ir kodėl viskas turi vykti būtent taip. Esu įsitikinęs, kad gyvename visiško asmeninės atsakomybės išplovimo laikais, kai politiniai lyderiai žaidžia rinkėjų jausmais per kiekvienus rinkimus statydami vis aukštesnes svajonių pilis. Mes jau taip įpratome būti apgauti, tarsi smurtaujančio alkoholiko žmona, antrą ar trečią dešimtmetį girdinti vyro pažadus nuo pirmadienio neragauti nė lašo, daugiau niekada nepakelti prieš ją rankos ir apgaudinėjanti save, jog tuo patikėjo.
Pradėti kurti asmeninės atsakomybės politinę tradiciją galime visai ne būtinai nuo nacionalinio stadiono. Tiktų ir bet kuris kitas politikų įsipareigojimas, nuo kurio nebūtų įmanoma lengvai išsisukti.
Pavyzdžiui, taip, kaip S. Skvernelio pažadas mažinti valstybės tarnautojų skaičių staiga tapo jų pavertimu samdomais viešojo sektoriaus darbuotojais.