Galima surinkti dar vieną darbo grupę, kaip darydavo Algirdo Butkevičiaus vyriausybė, arba inicijuoti antrą nacionalinį susitarimą, kaip dabar sugalvojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Tik kodėl tartis dėl emigracijos stabdymo ketina politinės partijos, jeigu politikų iš Lietuvos išvažiuoja gerokai mažiau, negu gydytojų, santechnikų ar tinkuotojų?

Pirmieji sunerimti, kad 50 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių pernai paliko Lietuvą, privalėjo Lietuvos verslininkai. Nes tai reiškia 50-čia tūkstančių mažiau pirkėjų prekybos centruose, tuščius staliukus restoranuose, klientų nesulaukiančius taksistus, neparduotus bilietus į koncertus ir sporto varžybas, trumpesnes eiles padangų montavimo dirbtuvėse.

Taip pat mažesnes galimybes rasti darbuotoją, kuris už kelias šimtines parduotų savo sugebėjimus bei sielą, būtų išsilavinęs, sąžiningas, lojalus ir nedrįstų užsiminti, kiek už tokį pat darbą galėtų gauti kur nors Linkolnšyro grafystės pakraštyje.

Jeigu politikai iš tikrųjų norėtų sumažinti emigraciją, o ne organizuotų dar vieną viešųjų ryšių akciją, tai tartųsi ne tarpusavyje, o pirmiausiai su darbdaviais. Nuvykę į Didžiąją Britaniją nekvalifikuoti mūsų emigrantai, dirbdami gamyklose ir laukuose, gauna daugiau kaip 7 svarų už valandą algą. Taigi, mielieji, tarkitės per kiek laiko pradėsite mokėti tiek, kiek moka jūsų konkurentai Vakaruose.

Pasiteisinimai apie mažesnį darbo našumą, rinkos dydį, paklausos ir pasiūlos santykį jau niekam neįdomūs. Neapsimeskite, kad negirdėjote, kaip Lietuvos žmonės jums pateikė ultimatumą – mokate kaip britai arba išvažiuojam, kol ten dar neįsibėgėjo „Brexit“.

Negalite algų tiek padidinti iškart, tai surašykite grafiką, kiek didinsite šiais metais, o kiek kitais. Dešimtmečiams ištęsti pažadai netinka – sprendimus, kurioje šalyje kurs savo ateitį, jauni žmonės priima jau dabar, dar mokydamiesi gimnazijoje, nes penkių gyvenimų, iš kurių vieną galėtų jums paaukoti, jie neturi.

Drastiškas algų didinimas reiškia, kad darbdaviams tektų atsisakyti prabangos kas porą metų įmonės lėšomis lizinguotis prabangius visureigius, statytis po kelis namus ir sodybas paežerėse, keliauti į medžiokles egzotiškuose kraštuose.

Sutramdyti savo pretenzijas mėgautis prabanga tarsi rusų oligarchai dėl to, kad jų darbuotojai iš socialiai remtinų taptų viduriniąja klase. Pasijusti su jais bendro tikslo siekiančia komanda, o ne dvaro valdytojais, iš balkono su baltomis kolonomis žvelgiančiais į nugaras lenkiančius baudžiauninkus.

Valdžia, savo ruožtu, tame susitarime privalo įsipareigoti, kad kiekvienas iš mokesčių mokėtojų nuplėštas centas bus panaudotas būtiniausioms viešosioms paslaugoms teikti, o ne išplautas per viešuosius pirkimus, kurių sąlygos iš anksto surašytos konkrečiam pardavėjui ar paslaugos teikėjui. Nes slegiantis neteisingumo jausmas – antra po algų dydžio emigracijos priežastis.

Kalbėti apie emigracijos stabdymą ir tautos išsaugojimą galima kiekviena proga, kai tik paskelbiami nauji išvykusiųjų skaičiai, bet iš tikrųjų imtis veiksmų, kurie sustabdytų Lietuvos išvažinėjimą, politikos ir verslo elitas nė neketina. Kaip ir viešai pripažinti, kad tai neįmanoma arba jiems tektų atsisakyti pernelyg didelės dalies savo prabangos ir privilegijų.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Šią savaitę Seimas taip ir nesugebėjo susitarti dėl vidaus sandorių draudimo – Viešųjų pirkimų įstatyme paliko landą juos vykdyti savivaldybių įmonėse. Todėl šios įmonės ir po liepos 1-osios galės tokius viešųjų pirkimų sandorius tiesiogiai, be konkurso sudarinėti su antrinėmis ar kitaip susijusiomis įmonėmis. Tokių būdu kasmet išleidžiama po kelis šimtus milijonų eurų.

Pasak LVŽS vadovo Ramūno Karbauskio, naujausia „Eurostat“ emigracijos ir galimo gyventojų skaičiaus sumažėjimo iki 1,65 mln. 2080 metais prognozė jį „tiesiog pribloškė“.

„Dėl emigracijos lietuviai praranda tapatybę, nyksta žmonių santykis su tėvyne“, – sakė politikas, pats jau senokai išgabenęs savo žmoną į Ispaniją. O gal jos grįžimas taps nacionalinio susitarimo dalimi?

Dar vienas būdas bent šiek tiek sumažinti išvykstančiųjų srautą – ant legalumo ribos veikiančių įdarbinimo užsienyje agentūrų veiklos kontrolė. Tie patys žmonės vis iš naujo atidaro įmones, kurios internete reklamuoja darbus Anglijoje ir Norvegijoje, susirenka pinigus „už konsultavimą“, o paskui, šalyje, kur turėjo laukti svajonių darbdavys, tik palydi savo klientus iki tikros vietinės įdarbinimo agentūros durų.

Šios schemos ne kartą aprašytos žiniasklaidoje, bet tyrėjų jos nesudomina, nes išvykusieji neturi laiko grįžti ir čia kažkam skundus rašyti.

Po Paskutinio teismo freska ES 60-ojo jubiliejaus proga nusifotografavę Europos šalių vadovai, nesugebantys suformuluoti bendros ateities vizijos – puiki užuomina emigruoti iš Lietuvos, kol laisvo darbo jėgos judėjimo principas dar galioja.

Kiekviena abejonė dėl ES ateities skatina pasinaudoti galimybe, kurios gali nebelikti, kad paskui nereikėtų pavydėti išvykusiems taip, kaip pokario metais jų seneliai pavydėjo spėjusiems pasitraukti į Vakarus giminaičiams.

Kalbėti apie emigracijos stabdymą ir tautos išsaugojimą galima kiekviena proga, kai tik paskelbiami nauji išvykusiųjų skaičiai, bet iš tikrųjų imtis veiksmų, kurie sustabdytų Lietuvos išvažinėjimą, politikos ir verslo elitas nė neketina. Kaip ir viešai pripažinti, kad tai neįmanoma arba jiems tektų atsisakyti pernelyg didelės dalies savo prabangos ir privilegijų. Juk 2080-ųjų tikriausiai nesulauks nė vienas iš dabartinių Seimo narių.