Su Lietuva reikalus tvarkė tie patys žmonės, kurie užsiėmė Tiumenės sritimi ar Stavropolio kraštu. Padalinio pavadinimas – AB „Miežregiongaz“, išvertus: „Tarpregioninės dujos“. Jis ir prižiūrėjo tą „Severozapadnyj kraj“ (šiaurės vakarų kraštą), kaip dar prie batiuškos caro buvo pakrikštytos Baltijos šalys.
Su regionais reikalus sprendžiantys darbuotojai turi savo ypatumų, jų specializacija kiek kitokia nei tų, kurie dirba su užsienio valstybėmis. Net korespondencija su Lietuva iki šiol buvo tik rusiškai: regionų prižiūrėtojams anglų kalba darbe nereikalinga. Tačiau šiemet įvyko didelis pasikeitimas: „Lietuvos dujos“ ir „Achema“ pervestos į AB „Gazprom export“ sistemą, kuri užsiima dujų eksportu į kitas valstybes. Ar „Gazprom“ pagaliau susitaikė, kad Lietuva yra valstybė, ar kažkokios naujos aplinkybės privertė pripažinti šį faktą?
2011 m. sausio 11 d. laikraščiui „Komersant“ jis patvirtino, kad Lietuvai kainos nesumažinamos dėl to, kad ji įgyvendina ES energetikos paketą. Pagal šio paketo nuostatas tiekėjas privalo būti atskirtas nuo skirstytojo ir taip naikinamas monopolistų diktatas. Kitaip tariant, jei „Gazprom“ tiekia dujas, vamzdynų valdyti jis negali. Todėl taikomos aukštos kainos, kad Vyriausybė atsižadėtų savo planų ištraukti Lietuvą iš absoliučios priklausomybės nuo „Gazprom“.
Šis ES paketas privalomas ne tik Lietuvai. Dalyvauti teismo procesuose, derėtis ir spręsti ginčus ES valstybėse yra „Gazprom export“ duona kasdieninė. O regionų valdytojams tai jų kvalifikacijų neatitinkantis darbas. Todėl tiesiog nebuvo kur dėtis ir reikėjo Lietuvos reikalus perimti ryšius su valstybėmis kuruojančiam padaliniui.
Iškart pasigirdo kitas tonas: į Vilnių atvykęs „Gazprom eksport“ vadovas Aleksandras Medvedevas atsižegnojo nuo V.Golubevo pozicijos, kuri Stokholme reikštų pralaimėjimą, ir pareiškė, jog kainos Lietuvai nėra nulemtos Energetikos paketo taikymo. Reiškia, oficialiai „Gazprom“ pripažino mūsų teisę be atidėliojimų įgyvendinti ES nuostatas. Tačiau turėtų būti padėta nemažai pastangų, kad šio paketo taikymas būtų atidėtas: mat atidėjus vamzdynas bent kuriam laikui dar liktų „Gazprom“ kontroliuojamas, ir SGD terminalas neturėtų kuo tiekti Lietuvai dujas iš kito šaltinio. Priežastį neįsileisti konkurentų į savo vamzdį „Gazprom“ tikrai surastų.
Reikia turėti omenyje, kad pagal tebegaliojančią sutartį su „Gazprom“ derėtis dėl dujų kainų gali tik „Lietuvos dujos“. Kada pernai energetikos viceministras Arvydas Darulis vyko į Maskvą, jo vizito tikslas buvo informuoti V.Golubevą apie Trečiojo (energetikos) paketo įgyvendinimą, o kalbėti apie kainas jis jokių teisių neturėjo. Kada ūkiškasis Algirdas Brazauskas pusvelčiui pardavė „Lietuvos dujas“ su visais vamzdynais 2004 m., Vyriausybei tepaliko 17,7 proc., su kuriais Lietuva jokios įtakos bendrovės veiklai negali daryti. Dabar vadžias perėmęs A.Medvedevas Vilniuje garsiai pasako, kas turi kreiptis kainų klausimu – „Lietuvos dujos“.
Tai lyg netiesioginis vilties suteikimas, kad kaina bus sumažinta, nelaukiant arbitražo pabaigos. Pernai „Gazprom“ patyrė ne vieną nemalonę Europoje ir galbūt suprato, kad jam savivaliauti ES nebus leista. Bet leistis žemyn yra kur: čia kaip prekybos tinklai, kurie užkelia kainas, o paskui, sumažinę jas iki normalių, skelbia apie svaiginantį išpardavimą.
Pasikeitusią „Gazprom“ taktiką Lietuvos atžvilgiu reikėjo pranešti oficialiai susitikus su aukštu Lietuvos atstovu. Normali procedūra, kada tokios didelės ir svarbios bendrovės vadovo vizitas pas premjerą yra derinamas per ambasadą. O A.Medvedevo vizitas atsirado keistai: iš pradžių žiniasklaidoje kažkas paleido gandą, jog premjeras Andrius Kubilius nenori susitikti su „Gazprom“ atstovais. Tada Vyriausybės koridoriuose atsirado žmonių, kurie ėmė puse lūpų daryti užuominas apie galimą vizitą. Galiausiai A.Kubilius tų šnekų buvo išprovokuotas pareikšti, kad jis visada pasiruošęs susitikti. Iškart atėjo atsakymas: jei jūs pasiruošę, mes atvažiuojame. Išėjo toks kaip ir pakvietimas. Nors iki tol daugybę kartų Lietuvos iniciatyvos jokio atsako nesulaukė.
Sunku būtų patikėti, kad A.Medvedevas yra A.Kubiliaus gerbėjas. Niekas nesižavi tuo, kas kryptingai griauna tavo ilgametį viešpatavimą. Todėl jo paleista žinia apie A.Kubiliaus laišką „Gazprom“ dėl Achemos tikrai nebuvo skirta pagirti premjerui už rūpinimąsi viena didžiausių Lietuvos įmonių.
Štai Viktoras Uspaskich tuoj ją pasigavo ir pučia vėjus apie Vyriausybės „karūpciją“. Labai primena Artūrą Zuoką, kuris genialiai pasiūlė grąžinti PVM už automobilius, perkamus taksi verslui, ir finansų ministrė jam turėjo paaiškinti, jog tokia tvarka jau seniai egzistuoja. Na, bet A. Zuokas šitoje srityje dar tik naujokas, dar tik taikosi įsibrukti į taksi verslą. O štai V. Uspaskich pats kalė pinigus kaip dujų tarpininkas ir sutarčių sąlygas tikrai turi žinoti. Tačiau praeitą savaitę Virginijaus Savukyno „Forume“ per Lietuvos radiją jis tesugebėjo plūstis ir skelbėsi esąs dujų tarpininkų priešas.
„Lietuvos dujos“ derybų keliu nėjo: juk kaip derėsiesi pats su savimi – negi save plėši nuleisdamas kainą, negi savo pelną kažkokiems Lietuvos vartotojams dovanosi? Laikraštyje „Komersant“ 2011 birželio 6 d. paskelbtas straipsnis pavadinimu „Gazprom“ gavo atidėjimą“. Straipsnyje kalbama apie „Lietuvos dujų“ reorganizavimo atidėjimą. Taigi, žiūrint iš Maskvos, „Lietuvos dujos“ yra tas pats „Gazprom“. Įsižiūrėjus taip matosi ir iš Vilniaus. Todėl šitas ne Lietuvai dirbantis darinys privalo būti pertvarkytas taip, kad ne šalis jam dirbtų, ir kad dujų sektorius liautųsi reguliavęs politinį gyvenimą.
Kitaip tariant, SGD terminalo privačioje statyboje būtų užprogramuotas konfliktas tarp įmonės ir valstybės interesų. Juk „Gazprom“ tikslas pasiekti, kad kuo mažiau dujų būtų perkama per terminalą, o dar geriau, jei jo išvis nebūtų. Šis normalus ekonominiu požiūriu įmonės noras parduoti kuo daugiau savo prekės yra glaudžiai susijęs su politiniu Rusijos noru daryti įtaką politiniame Lietuvos gyvenime, o per jį veikti ir ES sprendimus. Už pagalbą galima pažerti nemažai paskatų.
Dabar, kai SGD terminalo statybos ėmėsi Vyriausybė, reikia kitų poveikio priemonių. „East European Gas Analysis“ vadovas Michailas Korčemkinas teigia, kad kainų nuolaidos yra „Gazprom“ koziris, kuriuo jis galės reguliuoti SGD terminalo statybos terminus ir jo projektų apimtį. Dabar projektuojama apimtis yra tokia, kad galėtų patenkinti visus Lietuvos poreikius – beveik 3 mlrd. m3 dujų per metus. Sumažinus terminalo pajėgumus, „Gazprom“ galėtų užsitikrinti monopolį bent į dalį perkamų dujų. Bet kyla vėl naujas galvos skausmas „Gazprom“ – tai dujotiekis tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris drauge su SGD terminalu ir kitais Lietuvos vykdomais energetikos projektais Europos Komisijos yra pripažintas tarp prioritetinių ES darbų.
Jei mes spėjame pasistatyti SGD terminalą iki 2015 m., kada baigsis dabartinė sutartis su „Gazprom“, Lietuva sėsis už derybų stalo turėdama laisvas rankas manevrui dėl alternatyvaus tiekimo. O jei terminalo nebus, „Gazprom“ vėl galės primesti savo sąlygas. Aiškiau nebūna. Šitai turint omenyje, galima lengvai nustatyti, kurią pusę palaiko atskiri politikų ir ekspertai savo pasisakymais.
Tačiau „Gazprom“, nors ir realybės priverstas keisti taktiką Lietuvos atžvilgiu, tikrai nekeis strateginių tikslų išsaugoti maksimalią savo įtaką. Visuotinai pripažinta, kad ši bendrovė yra labai svarbus Rusijos politikos įrankis. Kaip Rusija neprognozuojama politiškai, taip „Gazprom“ nėra patikimas ekonomine prasme.
Štai dabar, kilus šalčiams, visa eilė Europos valstybių pajuto rusiškų dujų tiekimo sumažėjimą, nors negavo jokio išankstinio įspėjimo, kad galėtų tam pasiruošti. Atvirkščiai – „Gazprom“ kelias dienas tvirtino, kad tiekimas nepasikeitęs, kaltino Ukrainą, kad ji nepraleidžia viso kiekio, kol galiausiai savaitės pabaigoje prisipažino, kad sumažino tiekimą Europai dėl šalčių. Pajutę rusiškų dujų trūkumą šalys kompensavo jį iš alternatyvių šaltinių. Austrams tiekimas buvo sumažėjęs 30 proc., bet jie turi dideles atsargas saugyklose, italai padidino importą iš kitų šalių. Tai dar vienas pavyzdys, kad Lietuvai nėra kito kelio energetiniam saugumui susikurti, kaip tik panaikinant „Gazprom“ monopolį ir dominavimą.
Šiam strateginiam uždaviniui spręsti reikalingas politinių jėgų susitelkimas. Juk bandoma ištrūkti iš glėbio bendrovei, kurios metiniai pelnai smarkiai lenkia Lietuvos biudžetą, kuri sutelkusi didžiules intelektualines galias savo siekiams įgyvendinti ir kuri turi labai didelę įtaką politiniame pasaulio ir Europos gyvenime. Todėl gyvybiškai svarbiu valstybei energetinio saugumo klausimu Lietuvos politinės partijos galėtų priimti bendrą susitarimą remti šią strategiją. Jei sunku iškart susitarti dėl visų energetinių projektų, galima išskirstyti susitarimą į atskiras dalis.
Energetinė nepriklausomybė yra ne mažiau svarbi už politinę nepriklausomybę. Ir tai nėra nepriklausymas niekam. Tai yra pasirinkimo laisvė. Kada Lietuva pasirinko politinę laisvę ir atkūrė Nepriklausomybę, visi Atkuriamo Seimo nariai balsuodami išsakė savo nuomonę tuo klausimu. Lygiai taip pat dabar politinės jėgos galėtų sutarti dėl strateginių energetikos projektų ir tuo įsipareigoti remti energetinės nepriklausomybės liniją.
Jei susitarimas apimtų visą mūsų didžiųjų partijų spektrą, nebereikėtų įtarinėti vieniems kitų, nebereikėtų kažkam skubos tvarka kuo giliau kalti kuoliukų baiminantis, jog pasikeitus valdžiai bus bandoma juos išrauti. Viešai deklaruotas sutarimas sukurtų neperžengiamą gynybinę liniją. O tie, kam ši linija nepriimtina, būtų aiškūs, kaip buvo aiškūs tie Kovo 11-ąją susilaikę dėl Nepriklausomybės Šalčininkų ir Vilniaus rajono raudonieji deputatai.