„Tačiau ekonomiškai geriausiam sprendimui koją dažnai kiša politinio populiarumo siekis, − tvirtina profesorius. – O jei valstybė nepajėgi priversti laikytis reguliavimo reikalavimų, jokie sprendimai neapsaugos nuo krizių.“
Paprastai Nobelio premija skiriama už vieną atradimą, tačiau jūs su kolega E. C. Prescottu 2004 m. šį apdovanojimą gavote net už dvi įžvalgas.
Taip, tai iš tiesų šiek tiek neįprasta. Pirmasis mūsų laimėjimas buvo optimalios vyriausybės politikos nenuoseklumo laike tyrimai, antrasis – naujas makroekonomikos modeliavimo metodas, leidžiantis analizuoti visuomenės ir verslo orientacijos į ateitį įtaką makroekonomikai.
Ekonominė mintis pagrįsta pusiausvyros ir lygybių sistema, tačiau mūsų analizės rodo, kad dabartinius ekonominius sprendimus nulemia žmonių ir verslo viltys dėl to, kas bus ateityje, taigi geriausias sprendimas nebūtinai turi būti pusiausvyros taške. Pavyzdžiui, jei ketinama plėsti verslą ir statyti fabrikų, kuriems reikia didelių investicijų, verslo savininkai to nedarytų, jei nebūti tikri, kad pelnas ateityje gerokai viršys šią investiciją. Skaičiuojant pelną būtina įtraukti ir mokesčius, taigi jei verslas manys, kad mokesčiai gali didėti, paskata investuoti bus mažesnė. Ir atvirkščiai.
Kai žmonės, kurie nėra ekonomikos specialistai ar mokslininkai, manęs klausia, už ką buvau apdovanotas Nobelio premija, o greta stovi mano žmona, visuomet prašau jos jiems paaiškinti. Ji dažniausiai sako, jog pagrindžiau siūlymą, kad centriniai bankai turėtų būti nepriklausomi.
Minėjote, kad ekonominius veiksmus lemia ateities lūkesčiai. Iki nuosmukio tiek žmonės, tiek verslas turėjo optimistinių lūkesčių, didelės sumos buvo investuojamos į plėtrą, tačiau ekonomika staigiai ir kietai nusileido.
Žiūrėčiau į tai iš kitos pusės – daugelio žmonių mintys apie ateitį staiga radikaliai pasikeitė. Logiška būtų klausti, kodėl. Manau, jog pradėjo aiškėti, kad kai kuriose šalyse valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis yra labai didelis, todėl pradėta svarstyti, kas už tai turės sumokėti. Ar poreikis grąžinti tokio dydžio skolas reikš, kad didės mokesčiai verslui? Politikai ilgai ignoravo pirmuosius nuosmukio ženklus ir nesugebėjo išsklaidyti verslui kylančių abejonių.
Pačiame krizės įkarštyje net ir akademiniame pasaulyje pradėta svarstyti apie tai, kad kapitalizmas kaip sistema nėra pakankamai stabilus, kad turi keistis visa mąstymo apie ekonomiką paradigma. Kokia jūsų nuomonė?
Manau, kad taip galvoti kiek kvailoka. Problema yra ne kapitalizmas kaip sistema, problema yra ir buvo valdymo klaidos. Vyriausybė nepajėgi užtikrinti nieko, jei neužtikrina mechanizmo, kuris padėtų išvengti jos nustatyto reguliavimo įgyvendinimo klaidų. Pavyzdžiui, bankai elgėsi netinkamai, tačiau vyriausybės, užuot užtikrinusios, kad valstybės bankų reguliavimas būtų įgyvendinamas be klaidų, tiesiog išpirko bankus. Tai sukūrė precedentą. Bankai gali nesilaikyti reguliavimo reikalavimų ir bus vis tiek gelbėjami, taigi situacija gali ir pasikartoti.
Manote, kad bankai neturėjo būti gelbėjami?
Manau, kad bankams turi būti leidžiama bankrutuoti, jei jų pelno marža yra neigiama. Tai nutiko su skandinavų bankais 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Vyriausybė juos perėmė, akcijų kaina krito iki nulio, tačiau per dvejus ar trejus metus jie vėl buvo privatizuoti ir toliau sėkmingai veikė. Tas pats nutiko Čilėje 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Galima net palyginti Čilę su Meksika: abiejose valstybėse tuo metu buvo panaši situacija, tačiau Meksika gelbėjo savo bankus. Trumpuoju laikotarpiu Čilei šis sprendimas labai daug kainavo, tačiau ilgainiui jos bankų sistema atsigavo.
Manau, kad vyriausybių parama bankams teisinga tik tuo atveju, jei dėl susiklosčiusių aplinkybių bankas staiga ir tik trumpam susiduria su problemomis.
Nors įgyvendinama daug gelbėjimo planų, šiuo metu vis garsiau kalbama apie antrą krizės bangą.
Antra banga gali kilti, tačiau nemanau, kad ji yra neišvengiama. Vis dėlto kiek pesimistiškai žvelgiu į vyriausybių darbą: jei jos ir vėl nesugebės pateikti aiškių atsakymų ir suplanuoti aiškios politikos, žmonių ir verslo lūkesčiai atsidurs tokioje pačioje padėtyje, kokią jau aptarėme kalbėdami apie nuosmukio pradžią. Nebūdami tikri dėl ekonominės politikos, ateityje tiek žmonės, tiek verslas bus perdėtai atsargūs, o jei bankų situacija išliks nepakitusi, net ir norint plėsti verslą bus sudėtinga gauti paskolą. Jei sprendimų priėmėjai ir toliau murkdysis diskusijose vargiai suprasdami, ką daro – kaip tai vyksta pastaruosius kelerius metus, – pesimistinis antros bangos scenarijus net labai realus.
Kokius scenarijus prognozuotumėte didžiausioms pasaulio ekonomikoms: JAV, Europos Sąjungai (ES), Kinijai?
Sudėtinga komentuoti, nes JAV ir ES makroekonomikos scenarijai labai sąlygiški. Jei vyriausybės sugebės suteikti aiškumo ir vykdyti protingą politiką, bus galima tikėtis optimistinio scenarijaus. Sakydamas „protingą politiką“, turiu omenyje išmintingą gaunamos paramos panaudojimą, kuris ne tik leistų ekonomikai vos vos išsilaikyti, bet ir skatintų jos augimą. Pavyzdžiui, jei Ispanijos bankams suteikiama parama bus naudojama vyriausybės obligacijoms išpirkti ar senoms skylėms užkamšyti, o ne tiesioginei banko veiklai ir paskolų verslui plėsti, iš šios paramos jokios naudos nebus. Taigi, tiek JAV, tiek ES ekonomikos perspektyvos labai priklauso nuo vyriausybių ekonominės politikos.
Daugeliu atvejų, kai kalbama apie ekonominės politikos nuoseklumą, omenyje turimas pusiausvyros nuoseklumas, kitaip tariant, geros politikos nuoseklumas. Kinijos pavyzdį savo darbuose dažnai naudoju norėdamas parodyti, kad ekonominės politikos nuoseklumas gali būti ir blogas: Kinijos ekonominė politika viena nuosekliausių pasaulyje, tačiau tai yra blogai. Nors priežastys skirtingos, čia galima pritaikyti sistemą, panašią į tą, kurią minėjau kalbėdamas apie paramą Ispanijos bankams. Kinijos bankai priklauso valstybei, didžiosios bendrovės – taip pat, taigi jos turi tiesų priėjimą prie paskolų ir pigios darbo jėgos. Dėl šių priežasčių tokios įmonės gali greitai demonstruoti pelningumą ir joms nereikia diegti jokių naujovių. O naujoves kuriančios įmonės gerokai mažesnės, joms sudarytos sąlygos gauti paskolą nepalyginamai prastesnės. Taigi, galiu tvirtai teigti, kad jei Kinija neįsileis daugiau konkurencijos, esama nuosekli politika ilgainiui sukels labai didelių problemų.
Europoje pastaruoju metu daug diskutuojama apie ekonomikos gelbėjimą ne tik paskolomis, bet ir liberalizuojant darbo santykius. Ką apie tai manote?
Kiek galiu spręsti iš to, ką mačiau Ispanijoje, liberalizuoti darbo santykius būtina. Jei darbdaviui sunku pasamdyti darbuotoją arba jei jis nori jį atleisti, jis bus priverstas mokėti didžiules kompensacijas, taigi darbdavys rinksis nesamdyti apskritai arba sudaryti terminuotąsias sutartis. Tai nebūtų naudinga nei darbdaviui, nei darbuotojui.
Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į vis didėjantį valstybės socialinio draudimo fondų deficitą. Manau, kad visuomenei senstant būtina didinti pensinį amžių, tačiau kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, yra linkusios elgtis priešingai.
Tačiau tokie politiniai sprendimai būtų labai nepopuliarūs.
Taip, žinoma. Matote, idealiu atveju politikai turėtų visiškai arba beveik negalvoti apie perrinkimą ir vadovautis ekonomine logika, siekdami didžiausios naudos savo šalies ekonomikai. Tačiau realybė, deja, dažnai priešinga, orientuojamasi į trumpalaikius ir politiškai palankius sprendimus, o ne į ilgalaikę logiką. Manau, kad tai viena pagrindinių ekonominių nesklandumų priežasčių.
VALSTYBĖ: Dėkojame už pokalbį.