Mano – išskirtinis: plonas, bet švelniai gurgždantis švarkas. Spalva? Kaip supuvusios vyšnios, blizgantis. Mėlynos, gerai aptempiančios kelnės. Sportbačiai (o ką besugalvoti? Pernai buvau su sandalais, užpernai – juodu aukštu batu; negalima kartotis). Varlikė po kaklu. Bet atpalaiduota – kad mano, žinomo šoumeno, laisvė nebūtų varžoma nė politiniame pasimatyme. Švarko kišenėje – trispalvė nosinė.
O tu ar gali įsivaizduoti, kaip tirpstu žvilgsnių varstomas ilgoje eilėje prie patikros vartelių. Bet malonumas prasideda! Nuo kvapų. Moterys kvepia pasikeisdamos. Visos lydimos vyrų, kurie ne tokie stilingi kaip aš, todėl ir daugumos jų rankos – kišenėse. Jie žaidžia.
Pagaliau patenku. Štai tą akimirką, kai leidžiuosi kelis laiptelius į didįjį Prezidento kiemą, lieku nufotografuotas. Žinok – tai maloni dalis: bus ką paskui, svarbiausiame dienraštyje, pamatyti. Ir save, ir kitus palyginti. Bet aš paprastai neapsirinku: esu ne šiaip „grietinėlė“ – esu plakta.
Ar gali įsivaizduoti, kaip galantiškai, kuopelėmis kruta draugija – šnaranti, krebždanti, murkianti apie valstybę. Ji vis pasipildo tų, kurie, įamžinami kaip elitas, įslenka paskui mane. Kinksiu galva sveikindamasis, imu primygtinai siūlomą šampano taurę („Nicolas Feuillatte Brut Réserve Particuliére“ – taria padavėjas), dėkoju jam, pasvarstęs – gal kitą reikėjo imti („Charles Heidsieck Brut Reserve“?..). Tiek to, nusiurbiu kiek pridera ir matau ministrą blondiną, kuris prieš savaitę mano sodyboje lakė kaip blakė. Nuryju tą apmaudą, jog buvo privėmęs seklyčią – juk jis savas, toks iki pažastų artimas, tad ištiesiu ranką: „Labas, na, kada vėl žuvų atvažiuosi?“ Jo ponia išsišiepia, tačiau neprisimenu vardo, todėl pasakau: „Jūs tokia baisiai graži, kad net pavydu“. Vyras – kaip tikras lietuvis – jai tokių švelnių žodžių niekada nėra sakęs.
Slenku kinksėdamas tarp juodų švarkų ir suknelių, žiūriu į aptemptus kitų ponių užpakalius, labai aukštai pakeltus jų kulnus ir palaipsniui juntu rimtai išėjęs į žmones. Antai – Universiteto rektorius man tiesia ranką pasakydamas: „Malonu jus matyti“. Jis net nusilenkia. O kaipgi! Nebaigiau aš to jo Universiteto, nusprendęs, kad nėra ko ten keturis metus trintis. Bet žinau, kad rektorius man lengviau pasiekiamas nei bet kuriam Universiteto profesoriui. Nes tie pilkybės profesoriai čia nekviečiami – ką jie čia galėtų veikti? Jų rūmų sąraše tiesiog nebūna. Nebent Nacionalinės premijos laureatai. Tačiau kiekvienas čia žino, jog metų laureatas yra į šį drėgną šiltą vakarą pakviečiamas formaliai. Jis vis tiek neprigis savo tylėjimu. Ir kitais metais jo čia nebus.
O mes renkamės. Mano miela prezidentienė! Kai išvystu jos nepakartojamą šypseną po raudonai dažytais plaukais, tiesiog norisi pulti į jos, kaip motinos, šilkinį glėbį. Aš žinau, kad ji mane myli, todėl sakau: „Nuostabioji ponia number one, aš – prie jūsų kojų“. Aišku, negulu, bet priklaupiu ir nežinau, ką dabar padarius, todėl prezidentas mane gelbsti: „Ei, tu tikras džentelmenas, kelkis ir eik ko užkąsti. Linksminkis“. Jis tapšnoja per petį kaip tėvas. Nuo jo smagiai kvepia viskiu. Na, prezidentas – tikrai savas žmogus. Į jo namus visada rudenį važiuojam pilnu autobusu cepelinų valgyti: aš, mano draugai fotografai, redaktoriai, rašeivos. Ten būna geras nuoširdus tūsas, pakalbam kaip piliečiai apie šalies žmones.
Todėl prezidentas iš esmės yra mūsų; jį rinkom ir rėmėm kaip stulpą. Su juo ir po užsienius nebloga skraidyt: niekada nepamiršta pasiūlyti kartu lėkti į kurią nors šalį – tai vieniems, tai kitiems. Užtat mes griežtai laikomės etikos: apie šį vyrą – arba gerai – arba nieko. „Nieko“ apie prezidentą būtų kvaila... Netgi mums žalinga.
Bet šį kartą aš nebesusilaikau ir apkabinu jį, švogždamas į ausį: „Klausykit, ministras blondinas visai nemoka elgtis draugijose, apie jus anekdotus pasakoja“. Prezidentas rūpestingai į mane pasižiūri, palinksi. Žinau – padarys išvadų, priims sprendimą. O štai ir ministras pirmininkas, kurį kaip tik rudenį, valgydami cepelinus, ir sutarėme daryti premjeru. Ir buvo padarytas. Jis katės žingsniu artėja prie prezidentinės poros, bet, mane pamatęs, maloniai palinkčioja: „Laba diena“. „ – Sveikas“, atšaunu – „Gal į mano laidą ateitum poryt?“. „– Apie ką?“. „ Dar nežinau. Bet turbūt apie Žalgirio mūšį ir Palangos grožio konkursą darysiu laidą. Ką nors pakalbėsi?“. „– Gerai, sutarta“. Kur nebus sutarta! „Tik be kaklaryšio, populiariai“, - perspėju. Mano pramoginėj laidoj bent atsipalaiduoti galima.
Orkestras, traukęs Vienos valsus, nutyla. Mūsų mielas valstybės vyras eina po baltu palapinės stogu, greta jo įsikibusi remiasi ponia number one. Jis rėžia sveikinimo kalbą; klausaus todėl, kad ją rašė mano puikus bičiulis – prezidento patarėjas, visų meistrų galas – intrigantas kaip tikras Rišeljė: „Lietuvos žmonės! Valstybė – tai iš mūsų sielos gelmių kylanti idėja, kuri išsiskleidžia darbais ir tampa tikru ginklu. Tuo ginklu, kurį virš Lietuvos buvo iškėlęs Mindaugas!” Tikrai norisi paimti į rankas ginklą ir eiti iš to kiemo ir kapoti, kapoti, kas tik pasisako prieš šį mano prezidentą. Gera kalba, ypač finalas: „Jauskimės dideli ir būsime dideli“. Jėga. Šita dalis tiesiogiai bus rodoma per visuomeninę televiziją, kad Tauta išgirstų sveikinimą. Orkestras pravaro himną, priversdamas atsistoti tuos, kurie buvo jau atsisėdę, o paskui ima groti geriausią džiazą.
Tada ir išvystu savo mėgstamiausią metų šventės patiekalą. Tiksliau, patiekalus – keptus paršelius. Nešami ant padėklų mažiukai, rausvučiai lyg gyvi kepti jie juda tarp daugybės patenkintų galvų. Apsilaižau. Ant stalų įkrauti porcelianuose ikrai, austrės, jūrų gėrybės manęs nedomina.
„Ak, kaip žavu jus matyti čia!“ – stveria mane už ištiestos rankos sidabro juostomis blizganti ponia ir paršelis nuplaukia. Ji yra mero žmona, todėl savo mieste vadovauja muziejuj: „Sugalvokime ką nors ekstremalaus – gal kokį gyvačių šou“. Na, turiu nustebti: „O kaip dėl istorijos, juk ten – muziejus“. Ji prunkšteli: „Užtenka tų istorijų. Reikia čiupinėti gyvenimą“. Ir ji vis čiupinėja mano raumenį, kikendama: „Pats supranti – pinigų bus“. Pažadu kuo greičiau atvažiuoti, kad „sumestume“ gerą scenarijų ir „pavarytume“ gerą reginį jos miesto elitui. Atsisveikinant ji man mirkteli: „Žinok, atvažiuos ir prezidentas!” Na, ją dar tai jaudina. Manęs tuo nenustebinsi. Stumiuosi ieškodamas, kur tie paršeliai. Padėklai jau tušti grįžta į virtuvę, nusikeikiu.
Į mane žiūri ambasadorius: „Fisata stepiosi, kotel letuvis kekjasi rusiškaj?“ Bet jis elegantiškai šypsosi. Aš jam sakau: „Ekscelencija, rūpužė neatėjo man į galvą“. Jis kramto, baksnoja šakute į lėkštę: „Uždad lituvis liapai kerai kamina“. Jam pritaria šalia stovinti panelė: „Lietuviai visi iš seno labai skaniai moka pagaminti ir skaniai pavaišinti“. Na, tikrai, malonu čia būti ir apie Tautą iš svetimų gerus žodžius girdėti. Puolu už palapinės ir pakabinu liekną kaip modelį padavėją – „Gal to paršelio dar liko“. Aš jam irgi patinku, jis nusišypso, pasako: „Tuoj, palaukit“. Nueina į rūmus. Išsidrėbiu krėsle ir po akimirkos greta ant stalelio su balta plevenančia staltiese gula ne tik lėkštė su keliais svajotos mėsytės gabalėliais. Padavėjas man mirkteli: „Kokio vyno atnešti?“ „Na, kurio nors markinio“, sumoju ir priduriu: „ Pagal tavo skonį“. Jis atneša: „Juan Gil Monastrell silver label“. Geras vaikinas, jei ne publika – be ceremonijų pabučiuočiau į lūpas. Bet ceremonija neleidžia elgtis iššaukiančiai. Užsimetu vieną sportbatį ant kelio. Grožiuosi elito gyvenimu.
Valso ritmu kiemo centre sukasi poros. Ypač gražiai šoka amžinas bankininkas su amžina finansų analitike. Užžibinamos žvakidės spalvotuose stikluose. Ir tada pamatau savo bičiulį – prezidento patarėją. Jis eina kaip povas, pilkus ilgo švarko skvernus vilkdamas. Man pamojuoja, o vienam, kitam, trečiam tiesiog linkteli. Ministrai, ambasadoriai, net redaktoriai gaudo jo žvilgsnį lyg lauktų palaiminimo. Kai kam leidžia paspausti savo liesą, kaulėtą ranką. Kai pasiekia prezidentą, prišnabžda jam į ausį kažkokį sumanymą. Nurijęs paskutinį kąsnelį laukiu – ką jis sumanė? Ogi per mikrofoną paskelbia: „Ponios ir ponai, šis vakaras valstybėje – kaip ir buvo skelbta kvietimuose – turi labdaringą pobūdį. Ekscelencija nepamiršta vargšų vaikų ir kviečia paaukoti šalies vaikų ligoninei Nr. ..“ Neišgirstu numerio. Bet mielai ištraukiu šimtinę ir metu į pranešamą krepšį. Teisinga idėja: kur daugiau taip organizuotai gali padaryti labdarą! Vis dėlto čia net geriau nei bažnyčioje: aukoji ir ilsiesi. Štai ko tu neįsivaizduoji!
Buvau tikras, kad šįmet bus ne prasčiau. Aikštėje esu apstulbęs: rūmų durys užrakintos. Maniau, kad įvyko tiesiog klaida, kad svečių sąraše tikrai esu įtrauktas – kaip visada – antrame puslapyje. Tiesiog netyčia negavau bilieto. Deja, nėra nei sąrašo, nėra apskritai vakaro!
Iš limuzino ropščiasi redaktorius: „Unbelievable. Atvažiavau įsitikinti, kad tikrai elitas nepakviestas“. Niekas iš elito nepakviestas! Vadinas, ne tik aš. Ir tai neguodžia, kadangi valstybėje suyra socialinė darna, kai nesuprasi – o kur kitur galima parodyti, kad elitas yra?! Galbūt istorinės reikšmės sąrašas net yra sunaikintas! Smunku ant šaligatvio ir raudu: juk šitaip naikinama tradicija. Ir manęs niekas nefotografuoja. Juk matau akies krašteliu: eini pro šalį ir tau nerūpi raudanti į rūmus nepakviesta žvaigždė.