„Padovanok Lietuvai viziją“. Lietuva – sėkmingų eksperimentų centras

 (1)
Sausio 8 d. paskelbti savaitraščio „Atgimimas“ organizuoto konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ nugalėtojai. Skelbiame vieno iš dalyvių viziją.
Įvadas

Ko reikia, kad Lietuva būtų laiminga, turtinga šalis? Šis klausimas kai kam turbūt sukelia atmetimo reakciją, nes įvairių jo formuluočių ir atsakymų į jas esame girdėję tūkstančius kartų. Savo nuomones gali pateikti filosofai, ekonomistai, ūkininkai. Netgi politikai prieš kiekvienus rinkimus staiga sužino atsakymus ir ima juos skelbti.

Be ironijos galiu konstatuoti – dažnas pasiūlymas iš tiesų būna geras. Kartais ne viskas iki galo apgalvota, kartais lieka tam tikrų kabliukų, bet bendra idėjų kaip sustiprinti Lietuvą puokštė švyti įvairiom, tarp jų – ir pačiom gražiausiom – spalvom.

Vis dėlto jų visumos aprašymą (iš dalies – kaip neįveikiamą užduotį) palieku politologams ar istorikams, o pats norėčiau pristatyti vieną gana konkrečią idėją, kuri valstybėje vykstančiuose procesuose galėtų veikti kaip katalizatorius arba kaip savotiška alyva, sutepanti ir pagerinanti viso mechanizmo darbą. Viena mintis, kuria galime patikėti patys ir pranešti pasauliui. Savotiška improvizuota ideologija arba bent jau nuoroda. Gija, už kurios visada pavyktų užsikabinti. Tačiau ženkime toliau.

Teorinis pagrindas

Ne veltui jau užsiminiau, kad Lietuvai reikalinga idėja, kuri sudomintų ir pasaulį, ir įkvėptų mus pačius. Tiksliau tariant, norint sužavėti kitus, visų pirma reikia įtikti sau patiems. Tai turi ir liaudišką paaiškinimą: lengviau apgauti kaimyną tada, kai pats tiki apgaule. Moksliškiau tariant, be trikdžių veikianti išorinė komunikacija galima tik tada, kai negirgždėdama veikia vidinė.

Pastarųjų metų skandaluose radosi nauja mada citatuoti filosofijos klasikus. Nenorėdamas atsilikti, pacituosiu ir aš. Immanuelis Kantas porą kartų yra užsiminęs, kad lietuviai – tai tauta, linkusi į satyrą. Galėtume dar pridurti, jog kai pradedame kalbėti apie save, kartais taip įsijaučiame, kad iš tos satyros lieka nuoga saviplaka be jokių komiškų elementų.

Vis dėlto Juozo Erlicko arba „Dviračio šou” fenomenai rodo, jog sveika ironija Lietuvoje niekur nedingusi, tereikia ją įvynioti į tinkamą popierėlį ir laiku padėti ant prekystalio. Tai puiku, nes humoras – vienas efektyviausių vaistų gydant tautos žaizdas. Kita vertus, tai vienas iš susitaikymo su realybe instrumentų.

Taigi idėja, kuri vestų į Lietuvos sėkmę, privalo būti ne tik originali, perspektyvi ir novatoriška, bet kišenėje nešiotis svarią ironijos dozę. Taip pat ji turėtų išplaukti iš tautos istorijos ir charakterio. Tik tada ja bus galima uždegti savus, o vėliau – ir suvilioti svetimus.

Pabandykime žvilgtelėti į lietuvių istoriją ir paieškoti įvairiems jos įvykiams kokio nors bendro vardiklio. Pasirodo, sunku rasti labiau vienijantį žodį nei eksperimentas.

x Kuri tauta nusprendė ilgiausiai Europoje priešintis krikščionybei?

x Kur ramybę viduramžiais atrado žydai?

x Kur, XVI amžiaus Europoje vykstant protestantų skerdynėms, sulyginamos visų krikščioniškųjų konfesijų teisės? Kur taikiai sugyvena trys keturi skirtingi tikėjimai? Tuometinė LDK vadinama Europos tolerancijos židiniu, o tolerancija – tai ir barjerų nebuvimas eksperimentams.

x Kur dar galėjo rastis tokia unikali religija kaip unitai, vadinamieji Rytų apeigų katalikai? Tai stačiatikiai, kurie pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmas, bet pasiliko stačiatikių bažnyčios liturgiją ir slavų kalbą. Tarp unitų daugiausiai buvo ukrainiečių, rusų, baltarusių, lietuvių ir lenkų – kur kas mažiau. Todėl šis ir du aukščiau paminėti punktai itin svarbūs, nes charakterizuoja Lietuvą kaip erdvę, atvirą eksperimentams.

x Kur dar demokratija (jei galime taip vadinti santvarką bajorų respublikoje, kur „tautą” sudaro kokie 7 proc. visos tautos) taip priartėjo prie anarchijos? Istorikai turbūt pasiūlytų ir daugiau pavyzdžių, tačiau labiau stebina kitkas. Kaip valstybė, kurios parlamente populiariausiu užsiėmimu tapo šaukti liberum veto!, sugebėjo išsilaikyti dar du šimtmečius?

x Kas pirmieji išstojo iš Sovietų Sąjungos?

x Kur įvyko pirmoji prezidento apkalta Europoje?

x Kuri viena iš nedaugelio šiuolaikinių valstybių ryžtasi statyti naują atominę elektrinę, ir dar savo teritorijoje? Tuo gal ir galime nesistebėti. Tačiau kur dar tokiu ypatingu, eksperimentiniu būdu, bandoma suplakti valstybės ir privatų kapitalą?

x Vykęs ar nevykęs, bet vis dėlto įvyko ir eksperimentas su mažumos Vyriausybe. Nuostabu, ir gal net sensacinga – jis dar tebevyksta. Tiesa, išvardykite, kokiose dar pasaulio šalyse KETURIOS partijos būtų sudariusiuos MAŽUMOS vyriausybę?

x Galų gale – ir valstybės veikimas, kad tik žmogui būtų blogiau, tarsi eksperimentuojant, iki kokio lygio nusileidus lietuvis vis dar sugebės išgyventi. Žurnalistų tyrimai, kaip išgyventi už minimalią algą, mintant vien košėmis, taip ir vadinami – eksperimentais.

Visko nė nesuvardysi. Tačiau pridėkime keletą individualių vardų: Algirdas Julius Greimas ir jo semiotika, Vladislavas Starevičius ir jo lėlinė animacija, Gintaro Beresnevičiaus idėjos apie naująją lietuvių misiją Europoje. O ir tas pats dabartinis premjeras – argi jis nėra nenuilstantis eksperimentatorius? Jei jau grįžom prie politikos, tai pasitaiko ir tokių veikėjų (nebūtinai lietuvių), kurie ne tik patys eksperimentuoja. Ir tauta į juos žiūri eksperimentatoriaus žvilgsniu. Pavyzdžiui, Gintaras Petrikas ir Viktoras Uspaskichas.

Idėja

Eksperimentų ir eksperimentatorių sąrašus būtų galima tęsti tol, kol Kaune išdygs nauja sporto arena. Galime ginčytis dėl argumentų mokslinės ir loginės vertės tol, kol kas nors sugalvos, kaip elgtis su KGB rezervistais. Tačiau grįžkime prie idėjos, patrauklios ir patiems lietuviams, ir užsieniui.

O jeigu paverstume Lietuvą eksperimentų centru? Tiesa, dar, kad ir dėl viešųjų ryšių, pridėkime žodį „sėkmingų”. Štai ir visa idėja: Lietuva kaip sėkmingų eksperimentų centras.

Originalu, perspektyvu, novatoriška, ironiška ir, kaip ką tik matėme, plaukia iš tautos istorijos bei charakterio. Turbūt galime net konstatuoti, kad šis procesas, gal ir nesąmoningai, jau seniai prasidėjęs.

Perspektyvos

Taigi, kad būtume laiminga, turtinga šalis, reikia ne tiek jau daug. Tiesiog suformuluoti žinutę ir sau, ir pasauliui: Lietuva – tai sėkmingų eksperimentų centras.

Žodis „eksperimentas”, žinoma, asocijuojasi su mokslu. Nebūsiu originalus, bet privalau paminėti, kad pagrindinė šio teksto idėja be kita ko skatina ir skirti daugiau lėšų bei dėmesio mokslui ir mokslininkams. Tiesa, gal reikėtų kuria nors kita linkme pakreipti kai kuriuos eksperimentus, vykstančius šalies aukštojo mokslo sistemoje ir atskiruose universitetuose.

Galbūt apsigaubus sėkmingų eksperimentų skraiste valstybei taptų lengviau padėti smulkiajam verslui. Būtų ryžtasi ne tik apkarpyti biurokratines procedūras ar peržiūrėti mokesčių sistemą, bet ir padrąsinti žmones, sudaryti patrauklesnes sąlygas įgyvendinti naujas idėjas, tai yra, eksperimentuoti. Šio proceso užuomazgų jau matome: regionuose veikia verslo inkubatoriai, vyksta tokie konkursai kaip „Verslauk!”. Tačiau kol kas tai dar ne sistema.

Nereikia daug galvoti, kad rastum daugybę sričių, kur sėkmingų eksperimentų idėja labai praverstų. Svarbiausia lietuviams – tiesiog nebijoti eksperimentuoti, tikint, kad tai tik į gera. Juk mes nuolat tai darome, tik gal ne visada susimąstome. Prisiminkime Seimo rinkimų rezultatus.

Užsieniečiams sėkmingų eksperimentų centras taip pat būtų patrauklus. Jei jau ėmėmės gvildenti mokslo ir verslo sektorių perspektyvas, tęskime toliau, turėdami omenyje, kad paslaugos būtų skirtos visiems, taigi ir patiems lietuviams.

Mokslo institutai arba tam tikri verslo bandymų poligonai galėtų sudaryti sąlygas atlikti įvairius tyrimus, eksperimentus, kurti naujus produktus. Ne, neleistume užsienio valstybėms čia sprogdinti atominių bombų ar kitaip žaloti mūsų gamtos. Pasiūlytume tai, ko ypač reikia šiuolaikiniame pasaulyje – aukščiausio lygio intelektines laboratorijas idėjoms kurti ir plėtoti, ir ne vien gamtos, bet ir socialiniuose, humanitariniuose moksluose. Taip pat pridėkime eksperimentinę, drąsią ir laisvą dvasią. Sėkmingai startavus, netrukus jau būtų galima girtis ir patirtimi.

Eksperimentų idėja tinka ir, tarkime, turizmo sektoriui. Lietuvoje yra ką patirti pirmą kartą – kad ir Šilutės potvynių magiją (šia paslauga, regis, jau užsiimama). Tačiau kodėl, taip sakant, nepasižiūrėjus plačiau? Galbūt pavyktų sukurti tokią sistemą, kad, pavyzdžiui, koks nors vokietis, nusprendęs pirmą kartą gyvenime paskraidyti oro balionu ar iššokti iš lėktuvo su parašiutu, galėtų tai paversti ištisa savaitgalio ar savaitės pramoga Lietuvoje. Jam būtų pasiūlyti mokymai, viešbutis ir SPA centras prie sportinio aerodromo, suvenyrai, nuotrauka „Mano palaimingos akys mato žemę” ir taip toliau.

Sumanymų sąrašą galime tęsti be galo, o vardydami sritis, kur mano siūloma mintis pritaptų, sustotume nebent tada, kai suprastume, kad aprėpėme viską. Lietuvos kaip eksperimentų centro idėja – kol kas iš tiesų tik idėja, metmenys, tam tikros nuorodos. Bet vis dėlto, o jeigu imtume, ir paeksperimentuotume?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (331)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (233)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1208)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (144)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?