Laikas nuo laiko laikraščiai, ir rimtos studijos praneša visuomenei jau seniai žinomą atradimą. – “mūsų visuomenė sensta”. Daugėja pagyvenusių ir senų žmonių, didėja jų dalis visuomenėje ir tai kelia naujus iššūkius sveikatos ir socialinei apsaugai. Kas uždirbs pensijas daugėjančiam senelių skaičiui, kas jais rūpinsis, prižiūrės, gydys?
Dar prieš pusę amžiaus gyvavusios tradicijos kai vaikai rūpindavosi nusenusiais tėvais, o šeimose gyveno 3 kartų žmonės, šiandien sparčiai nyksta, ypač mieste. Poreikis geresniam materialiniam gyvenimui šiandien stiprus ir madingas kaip niekad – gyvenimo tikslu tampa materialinė gerovė. Vaikai nori geriau gyventi patys, jiems tenka daug rūpesčių šiandieniniame įtemptame ir stresų kupiname gyvenime, todėl rūpinimasis tėvais dažnai lieka antraeiliame plane.
Valstybė irgi neatrodo kad labai rūpintųsi dėl senų žmonių bėdų – pensijos išlieka mažos, į globos namus susirenka eilės norinčių, bet negalinčių patekti, vaistai brangūs, o užsirašius eilėje pas gydytoją, reikia laukti kelias savaites ir dar džiaukis kad ne ilgiau. Koks rimčiau pasiligojęs gali ir nebesulaukti…..
Neseniai žiniasklaida informavo apie Vyriausybės ketinimus padidinti pensijas 100 Lt kitais metais. Be to, pensijos kažkiek didėjo ir iki šiol. Todėl neteisinga būtų sakyti kad valstybė nieko nedaro. Ką galima padaryti matyt ir yra daroma, tačiau ar daug galima pasiekti su beveik mažiausia BVP dalimi, perskirstoma per biudžetą, nesiekiančia nei 30%(1)? Todėl valdžiai tenka griebtis įvairių „laikinai nuolatinių“ priemonių, tokių kaip susitarimai dėl socialinio mokesčio.
Tradiciškai senėjimo tendencija piešiama ir komentuojama niūriomis spalvomis. Bet jei pažvelgti į šį reiškinį įdėmiau, tai reikalai anaiptol neatrodo tokie beviltiški. Labiau tinka sakyti, kad mūsų visuomenė yra stereotipų nelaisvėje.
Gyvename ilgiau
Pirmoji ir neginčytina optimistinė žinia – žmonės gyvena ilgiau. Juk ką gi reiškia visuomenės senėjimas? Jis kaip tik ir rodo, kad žmonės gyvena ilgiau. Jei pripažinti, kad gyvenimas pats savaime yra vertybė, o dauguma sąmoningų piliečių tą pripažins, tai ilgų metų vertybės turime vis daugiau. Argi tai ne laimėjimas? Tai gal ir reikėtų sakyti ne “senstame”, o “gyvename ilgiau”?
Ilgėja laikotarpis kai žmogus baigia suktis ekonominiame ratelyje, pasitraukia nuo BVP kūrimo ir gali atsidėti pasaulio ir gyvenimo apmąstymui, o gal dar ir jo pažinimui. Turtingesni dar gali sau leisti keliones, taigi jei tik laiko sveikata, paskutinis gyvenimo laikotarpis visai nebūtinai privalo būti gedulingas. Neginčijami medicinos laimėjimai pratęsė gyvenimo trukmę, išvadavo žmogų nuo daugelio nemalonių ir skausmingų lėtinių susirgimų, o ateityje gal pavyks įveikti vėžį ir kitas baisias ligas. Prie žmogaus gyvenimo dar bus pridėta keletas prasmingų metų. Tai – ne senėjimas, bet pasiekimas pasaulio mastu. Todėl šiek tiek keista, kai šis neabejotinas pasiekimas pateikiamas su nelinksma potekste, tarsi reikalai eina blogyn. Atrodo, kad senyvus žmones ir ekonomistai ir statistika kvalifikuoja kaip susirūpinimą keliantį kontingentą, naštą visuomenei ir apskritai – beaistriu ekonomisto žvilgsniu produkto nebekuriantis pilietis turi nulinę asmenybės vertę, o gal net ir žemiau kaip nulinę, kadangi naujo produkto nebesukuria, o sukurtą vartoja.
Toks požiūris suprantama atvirai nedeklaruojamas, bet jį galima jausti. Matyt, kažkas negerai mūsų vertybių skalėje.
Lietuvos pensininko portretas
Kaip atrodo Lietuvos tipiškas pensininkas? Jam arba jai 70, gyvena vienas arba dviese senos statybos bute, gauna 550 Lt pensijos, taupo viską ir visur, pradedant nuo senų drabužių dėvėjimo ir baigiant mažiausios galios elektros lemputėmis ir rūpestingu šalto vandens srovelės taupymu. Didelių išlaidų už šildymą dalį jam kompensuoja valstybė, antraip pensininko būstas būtų kaip mat išvaržytas antstolių. Pensininkai naudojasi nedidelėmis lengvatomis miesto transporte, o buvęs Vilniaus meras A.Zuokas buvo pradėjęs labai neblogą susitikimų prie nemokamos kavos tradiciją senjorams. Nukrypstant nuo temos, čia išties reikėtų pagirti buvusį merą už gerą iniciatyvą, kurių visoje jo energingoje veikloje pasitaikė deja negausiai…
Pagyvenusius žmones dažniausiai kankina įvairūs negalavimai. Tuo tarpu medicininės priežiūros, medicinos pagalbos sistema atrodo, kad veikia braškėdama. Neabejotinai turime puikių medikų, bet mano tėvas (jam 88 m) sako, kad tarybiniu laikmečiu medicina buvo daug geresnė. Jis, buvęs gydytojas, dirbęs iki 79 m, sako “dirbdavau tol, kol priimamajame būdavo ligonių”. Aš juo tikiu.
Kažkas negerai su sveikatos sistemos tvarkytojais. Ministrai tik tapę ministrais pasirūpina pirmiausiai savomis ligoninėmis. Medicinos rektoriai pirmiausiai pasididina savo atlyginimus, tarsi nepastebėdami vos galus suduriančio gydančiojo personalo. Farmacijoje akis bado apnuoginta vaistų, vitaminų, maisto papildų reklama, dangstoma tarsi nesavaudiškais ketinimais. “Vartokite maisto papildus, būsite sveiki ir gražūs”, pataria gydytojas N ir žavi medicinos laidų vedėja. Farmacijos firmos vežioja medicinos valdininkus po seminarus, kažkodėl rengiamus tolimuose ir egzotiškuose kraštuose.
Valstybė nusigręžė nuo kūno kultūros rėmimo visuomenėje. Suprantama, geriausiai pasirūpinti savo kūnu, įgyti atsparumo ligoms gali tik pats kūno savininkas. Tačiau argi valstybė, užuot skyrusi lėšas didžiajam sportui ir rėmusi milijonierius krepšininkus, negalėtų atremontuoti mokyklų sporto salių, rekonstruoti kuklių mokyklinių stadionų arba apmokėti pusę pensininko abonemento į baseiną? Mano jaunystėje pamenu buvo toks trijų laipsnių PDG ženklelis “Pasiruošęs darbui ir gynybai”, buvo nustatyti fiziniai normatyvai. Pasakyčiau, kad tokia propaganda buvo labai sveikas dalykas, - norėjome pasitempti, įvykdyti aukštesnius normatyvus. Tai padėjo įgyti sveikų įpročių, rūpintis savo kūnu ir sveikata.
Kiek pastebiu, seni žmonės kantrūs. Jie nesiskundžia, nors didelę savo nedidelės pensijos dalį jie priversti išleisti apmokėjimui už komunalines palaugas. Kažkas lieka maistui ir jie prasimaitina. Tik jie nieko negali sau leisti daugiau. Kalbame apie turtingesnių Vakarų valstybių pensininkus, turistaujančius po pasaulį. Lietuvos pensininkams tai nepasiekiama, nors dėl to daug pergyventi gal ir neverta. Yra svarbesnių dalykų. Šiandien važiavau troleibusu ir susimąsčiau – troleibuse sėdynės apsėstos jaunuolių, aplink juos stovi pagyvenę, pražilę žmonės, o jaunuoliai jų net nepastebi, jie užsiėmę muzikos klausymu ar įsitraukę į mobilius pokalbius. Mano jaunystėje taip nebuvo.
Nenoriu sakyti, kad buvau labai išauklėtas ar jaučiau didelę pagarbą vyresniems, bet buvo tokios tradicijos, kad viešajame transporte, šalia atsistojus vyresniam žmogui, visada užleisdavai jam vietą. Kitaip jausdavaisi tiesiog nejaukiai. Be to, man pagyvenę, o ir seni žmonės visada patiko. Juk jie daug ką matė, ir matė tą ko tu nematei, o žinai tik iš nuogirdų, iš rašomos ir perrašomos istorijos, daugiau primenančios istorinio romano be dialogų žanrą. Daug senų žmonių labai įdomūs, jie gali pasakyti savo paprastą ir dažniausiai neatremiama logika pagrįstą nuomonę apie daugelį šių dienų dalykų, nuomonę, kurios ir dešimtyje laikraščių neperskaitysi.
Gal todėl daugelis pagyvenusių žmonių Lietuvoje atrodo suvargę, praradę tikėjimą kuo nors geresniu. Net ant valdžios nebepyksta. Daugelis jų ieškodami dvasinės atramos, bando atsigręžti į bažnyčią.
Nori socialinio teisingumo
Pilietinės visuomenės instituto užsakymu šių metų spalį atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, kuria siekta sužinoti kaip lietuviai supranta skurdo priežastis. Nustatyta, kad vyresnio amžiaus respondentai dažniau akcentavo socialinio teisingumo stoką, negu jaunesni. Socialinis teisingumas buvo siejamas su didesnės socialinės paramos skurstantiems teikimu, taigi jis turi konkrečią išraišką. Vyresniųjų žmonių perduotas visuomenei prašymas – padidinkite mums paramą. Skurdo mažinimas yra visos visuomenės reikalas, o ne tik pačių skurstančiųjų. Tokia nuostata populiari, nors vargu ar ji visiškai teisinga. Teisingiau būtų sakyti, kad joje yra dalis teisybės. Visuomenė turėtų padėti, nors nebūtinai piniginių išmokų forma. Dar geriau būtų, jei visuomenė laikytų pagyvenusius žmones tuo ko jie išties yra verti.
Ką daryti?
Nuo sentimentaliosios pereisime prie veiksmų dalies. Ką reikėtų daryti, kad pagerinti vyresnių žmonių padėtį?
Veiksmų planas susideda iš dviejų priemonių kompleksų – moralinio klimato ir materialinės padėties gerinimo pagyvenusiems žmonėms.
Moralinio klimato gerinimo pagrinde – visuomenei priimti nuostatą, kad pagyvenę ir seni žmonės yra pilnaverčiai visuomenės nariai, o ne našta visuomenei ir artimiausi kandidatai į kapines. Deja, toks požiūris vyrauja. Visur rašoma kaip yra blogai, kad daugėja senų žmonių ir valstybė neturi galimybių visiems jiems užtikrinti bent pakenčiamą pragyvenimą. O jaunų vis mažėja ir jie jau greitai nebepavilks tos naštos, kurią jiems uždės vyresnieji jų išlaikymui.
Be abejo, su tokiu požiūriu sunku tikėtis santarvės tarp kartų. Visuomenės išlaikytiniai ir jų išlaikytojai – vargu ar tai draugiškai sugyvenančios kategorijos. Tik ar teisingas toks požiūris?
Vyresnieji diskriminuojami
Pabandykite rasti darbo, ar pakeisti darbą, kai jums 55-60 metų. Neturiu omenyje, kad niekur nerasite. Trūksta statybininkų, santechnikų, plytelių klojėjų. Parduotuvėms reikalingi krovėjai, gal ir picų išvežiotojai. Paštas bankrutuoja nes nebepakanka paštininkų korespondencijai išnešioti.
Bet pabandykite įsidarbinti tarkime banke. Sužinoję jūsų metus telefonu, jums mandagiai duos suprasti, kad tikisi kitokių kandidatų. Jeigu savo metus įrašysite į CV ir nusiųsite darbdaviui, ji greičiausiai pradings užmarštyje. Geriau apmokamose valstybės tarnybos pareigybėse jūsų amžius yra “nebetinkamas” konkursui. Darbdaviams netgi nereikia jūsų pamatyti ir įsitikinti, kad tebeturite po dvi rankas ir kojas ir galite paskaityti laikraštį be akinių.
Tiesa, yra malonių išimčių. Ryškus pavyzdys – šalies Prezidentas, visa galva pralenkiantis tokius “jaunuolius” kaip R.Paksas ar A.Zuokas. Neseniai Mokestinių ginčų komisijos pirmininku paskirtas berods 73 m V.Jurna. Kiek teko pažinti V.Jurną, tokiam paskyrimui galima tik pritarti.
Bet tai greičiau išimtys iš taisyklės. Jeigu jūs vyresnio amžiaus, geresnės darbo vietos jums uždarytos. Rimti vadybos kursai rekomenduoja po 50 m nebekeisti darbo vietos, nes tai susiję su rizika. Valstybė elgiasi nesuprantamai – iš vienos pusės jums smarkiai apribojamos įsidarbinimo galimybės(2), iš kitos verkiama, kad valstybei reikia jus išlaikyti.
2004 m. ES komisijos užsakymu aukšto rango mokslininkų ir specialistų grupė vadovaujama p. Wim Kok parengė pranešimą ES vadovams kaip įveikti atsilikimą įgyvendinant Lisabonos strategiją. Šis pranešimas (vadinamas Kok’s report) išskyrė 5 svarbiausių priemonių grupes. Viena jų buvo vyriausiosios amžiaus grupės žmonių (55-64 m) įtraukimas į ekonomiką(3). Pabrėžta išvada, kad žemas dirbannčiųjų procentas šioje amžiaus grupėje yra neišnaudotas ekonomikos rezervas. Europoje šis rodiklis yra daug blogesnis negu JAV, sudarydamas 40% prieš daugiau negu 50% JAV.
Akivaizdu, kad šios nuostatos įvykdymas ne tik nuimtų tokių žmonių išlaikymo naštą nuo valstybės pečių, bet ir prisidėtų prie ekonomikos augimo. Tai kodėl tas nedaroma?
Į šį klausimą jums mažai kas ką paaiškins – tai nepatogus klausimas. Iš esmės jums greičiausiai pritars, kad tokia politika nėra gera.... ir tiek. Be to, jūsų paklaus – gerbiamasis, o kaipgi tą padaryti? Juk nepasakysi darbdaviui kokį darbuotoją jis turi rinktis, juk tai darbdavio skonio reikalas ir jo teisė? Tačiau padaryti galima, reikia tik noro. Šiandieną galima konstatuoti tiesiog tylų problemos ignoravimą ir vengimą ieškoti realių sprendimų. Net ES komisija, šiaipjau visur pabrėžianti kovą su įvairaus plauko diskriminacija, apsiriboja tik nekaltais kvietimais vengti išankstinio nusistatymo ir nepagrįstų stereotipų.
50-mečiai pensininkai
Neseniai Prancūzijoje streikavo geležinkelininkai. Vėliau streikas persimetė ir į Vokietiją. Priežastis? N.Sarkozy inicijavo geležinkelininkų pensinio amžiaus padidinimą (dabar jis sudaro vos 50 m.).
Prieš porą metų streikai kilo D.Britanijoje ir Olandijoje. Ten valdžia užsimojo padidinti pensijinį amžių nuo 65 iki 67,5 metų. Streikininkai nugalėjo, - valdžia atsitraukė.
Sunku įsivaizduoti kaip gali atlaikyti valstybių socialinės apsaugos sistemos, jei į pensiją išeina 50 m žmonės.
Aš būčiau laimingas, jei Lietuvoje pensinį amžių padidintų iki 67 m. Tada turėčiau teisę ieškoti darbo ir nebijočiau rašyti metų į CV. Tačiau suprantu, kad kai kuriems žmonėms tokių metų dirbti jau sunku. Reikalingas lankstesnis požiūris.
Dėl mažų pensijų kalti .... pensininkai
Taip sakau visiškai rimtai. Iš tiesų, patys pensininkai prisideda prie savo varganos būties.
Prieš keletą metų Konstitucinis teismas priėmė sprendimą dėl neišmokėtų pensijų grąžinimo tuo metu dirbusiems pensininkams. Vyriausybė jiems nemokėjo pensijų, todėl nepatenkinti pensininkai sukėlė triukšmą. Aktyvistai inicijavo skundus visomis kryptimis ir laimėjo. Keletą šimtų milijonų litų “pavogtų pinigų” Vyriausybei teks grąžinti. Tarytum teisybė triumfuoja. Bet bus grąžinta tiems, kurie dar gali dirbti arba ir tebedirba. O kaip bus su tais, kurie iš tikrųjų nebegali dirbti?
Tiems padidinti pensijas bus daug sunkiau, kadangi tie pinigai, iš kurių būtų galima padidinti, bus skirti neišmokėtų pensijų gražinimui.
Ryšium su tuo klausimas – kas gi yra pensija? Ar tai ypatingame banke vardu SODRA kaupiamas indėlis, kuris suėjus terminui išmokamas indėlininkui mažomis dalimis, ar pensija gali būti prilyginta dalimis išmokamam draudimui nuo nebegalėjimo dirbti? Manau, kad antras variantas, kadangi išmokėjimas vykdomas iki gavėjo mirties, taigi suma, kuri bus išmokėta pensininkui, nėra iš anksto žinoma, o SODRA turėtų dirbti šiek tiek panašiai kaip draudimo nuo invalidumo ar kitų nelaimių agentas. Tačiau vyrauja pirmasis požiūris – „pensijas mes užsidirbome“ ir dabar atsiimame. Bet kaipgi galima atsiimti, kai tas pensininkas dar tebedirba, kai draudiminės koncepcijos požiūriu draudiminis įvykis – „nebegaliu dirbti“, – dar neįvyko?
Galvoju – pasitikslinsiu savo požiūrį. Skambinu į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, klausiu ar reikia dirbantiems pensininkams mokėti pensijas? Atsakymuose didesnio aiškumo neišgirdau ir apskritai šiuo klausimu ministerija diskutavo nenoriai.
Pasiūlymai
1. Įteisinti nuostatą, kad asmeniniai duomenys liečiantys darbuotojo amžių ar susiję su jo amžiumi laikomi konfidencialiais ir neturi būti rodomi CV. Kandidatas turi teisę neatskleisti savo amžiaus iki tol kol nebus priimtas į darbą. Tačiau po priėmimo jis privalėtų patvirtinti dokumentais, kad tebepriklauso darbingo amžiaus grupei. Ilgesnėje perspektyvoje ir šio patvirtinimo būtų galima atsisakyti, jį galėtų pakeisti darbdavio paprašyta pateikti sveikatos pažyma.
Šitaip CV nebegalės būti atmetama be pokalbio, vien tik pažiūrėjus į kandidato amžių.
Tie, kurie nesutinka su tokiu pasiūlymu, turėtų paaiškinti – kokią papildomą informaciją apie darbuotoją ir jo sugebėjimus jam teikia darbuotojo amžiaus žinojimas? Arba kodėl tebedirba 80-ies sulaukęs Lietuvos Prezidentas, kuris jau seniai turėjo būti pensijoje? Ir dar kaip dirba !
2. Pripažinti oficialiu lygiu, kad vyresnio amžiaus žmonės patiria diskriminaciją darbo rinkoje. Kol diskriminacija bus įveikta, o greičiausiai taip nebus niekada, kaip kompensuojančią priemonę įteisinti dvigubai mažesnius mokesčius SODRAi, kuriuos darbdaviai privalo mokėti nuo vyriausios amžiaus grupės (55-64 m) darbuotojų.
3. Priimant į valstybės tarnybą, laikytis rekomendacijos išlaikyti tam tikras proporcijas tarp amžiaus grupių. Tokia tolygiai pasiskirsčiusi pagal amžių darbuotojų sudėtis būtų naudinga ir kvalifikaciniu požiūriu, - juk kiekviena amžiaus grupė turi savų privalumų.
4. Nustatyti vienodą pensijinį amžių vyrams ir moterims 65 m, tačiau smarkiai diferencijuoti pensijos dydį nuo išėjimo į pensiją amžiaus. Žmogui išėjus į pensiją 70 m, jo pensija turi būti gerokai didesnė negu išėjus 65 m. Juk pilietis papildomus 5 metus dalyvavo ekonomikoje, o valstybė neturėjo išlaidų jo išlaikymui. Taip būtų skatininamas vėlesnis išėjimas į pensiją. Tačiau reikėtų nustatyti ankstyvosios pensijos amžių 60 m., į kurią būtų galima išeiti ne pagal norą ar nenorą dirbti toliau, bet dokumentais patvirtinus nebegalėjimą dirbti. Juk žmonės labai įvairūs.
5. Dirbantiems pilną darbo dieną pagal darbo sutartis pensininkams nemokėti pensijų. Sutaupytas lėšas skirti pensijų didinimui. Šiam sprendimui inicijuoti Konstitucijos pataisą, galbūt priimamą referendumu.
1. Mano žiniomis mažesnė per biudžetą perskirstoma BVP dalis tarp ES valstybių yra tik Rumunijoje.
2. Jums išlieka galimybės įsidarbinti paštininku arba krovėju
3.Ataskaitoje ši priemonių grupė pavadinta „Older workers are key“