N.Vasiliauskaitė. „Tėvynei“: vienos afišos analizė

 (417)
Kovo 11-ąją Lietuvių tautino centro (LTC) organizuota eisena sostinės Gedimino prospektu daliai stebėtojų pasirodė tiesiog gražus ir nekaltas patriotinio jaunimo aktas, o ir patys „patriotai“ suskubo pareikšti, kad jie – tiesiog patriotai, mylintys savo šalį ir, be abejo, demokratiją, kuriais nesidžiaugti gali nebent „destruktyvūs elementai“ (cituoju LTC pirmininką Marių Kundrotą).
N.Vasiliauskaitė. „Tėvynei“: vienos afišos analizė
Koncerto "Tėvynei" plakatas
© Organizatorių archyvo nuotr.
Su neonaciais jie, savaime suprantama, nieko bendra neturi (čia „destruktyvių elementų“ šmeižtas), tik svajoja įvesti „lietuvio kilmės pažymėjimą“ ir atviru tekstu teigia, kad antifašistinė laikysena bei pagarba žmogaus teisėms yra pasibaisėtinas kraštutinumas, grynakraujui lietuviui niekaip nederantis prie veido.

Tačiau ne pirmininko pareiškimus ir netgi ne eiseną laikyčiau įspūdingiausiu jų prisistatymu, o vizualinę tautinio idealo reprezentaciją – tą pačią dieną Nepriklausomybės atkūrimui pažymėti skirto sunkiosios roko muzikos koncerto „Tėvynei – tūkstantmetis“ afišą.

Pirma mintis ją pamačius: tokią galėjo sukurti nebent juodą humorą mėgstantys AntiFa aktyvistai, norėję be gailesčio pasišaipyti iš „Tūkstantmečio“ pompastikos ir kundrotiško „patriotizmo“. Bet ne: antra mintis – „patriotai“ nebūtų „patriotais“, jei sugebėtų pajusti tokius dalykus ir karikatūros žanro nelaikytų monumentaliu.

Viskas čia labai rimta: idealizuotas lietuvis-karžygys (po ąžuolu, žinoma, nes Lietuvoje žaliuoja ąžuolai) iš pasakos penktokams ką tiktai nukirsdino arkivyskupą Brunoną, kurio begalvis, fontanais kraujo trykštantis kūnas vis dar klūpo pamaldžiai sunertomis rankomis (iš dėkingumo, matyt, kad „siela keliauja į Dangų“), kol baltesnė už popierių galva ritinėjasi po pievelę.

Kruvinas karžygio skydas spindi saulėje, kardas varva, šalmas dengia akis, o gerai išsivystęs apšepęs apatinis žandikaulis ir visa ori raumeninga povyza skelbia – Tau, Tėvyne (aukoju šį žygdarbį)! Atlikimo technika – tikriausiai spalvotos kreidelės, stilius – herojinis-epinis nereflektuotas primityvizmas (chrestomatinis pavyzdys, kaip stiliumi tobulai perteikti pranešimo turinį).
N.Vasiliauskaitė:

Kruvinas karžygio skydas spindi saulėje, kardas varva, šalmas dengia akis, o gerai išsivystęs apšepęs apatinis žandikaulis ir visa ori raumeninga povyza skelbia – Tau, Tėvyne (aukoju šį žygdarbį)! Atlikimo technika – tikriausiai spalvotos kreidelės, stilius – herojinis-epinis nereflektuotas primityvizmas (chrestomatinis pavyzdys, kaip stiliumi tobulai perteikti pranešimo turinį).

Bet ne Brunonas, ne „mūsų“ protėviai, ne atmintini įvykiai prieš tūkstantį metų ir jų reikšmė Lietuvai bei Europai, ir ne koncertas ar sunkusis rokas šiuo atveju verti komentaro, o istorinės situacijos pavaizdavimas būtent šitaip, būtent tokiame kontekste – čia ir dabar, švenčiant Kovo 11-ąją.

Ką tokia afiša nori pasakyti ir faktiškai pasako ultradešinieji radikalai – apie save ir savo „Tėvynės“ supratimą? Kokia „Tėvynė“ legitimuojasi konservatorių valdomai sostinės savivaldybei legitimavus juos kaip tiesiog patriotus?

Koncerto rengėjų portale Brunono nukirsdinimas pateikiamas kaip įkvepianti paradigminė kovotojo už Tėvynės laisvę poza ir neblėstantis Lietuvos vardo garsinimo pavyzdys (va kaip tampama žinomu – ir toliau, broliai, žodžius užčiaupkime kardu!). Ir priduriama: „Šią iškilmingą dieną kaip ir mūsų protėviai sakome – mes nesiklaupsim!!!“.

Kas tie „mes“? Koncertą organizavęs motociklininkų klubas, sunkiojo roko mėgėjai ar, greičiau, lietuviai, tauta, patriotai? Prieš ką nesiklaupsim? Kas mūsų prašo klauptis? Iš kur ta kovinė parengtis? Kvietime nepasakyta, bet, jei dėl ką tik minėtų sąsajų džiaugsmingą nutikimo su Brunonu eskalavimą (išspaudžiant iš jo visą KRAUJĄ IR GARBĘ) skaitome kaip parabolę apie pageidautiną elgesį su svetimšaliais iš Vakarų, atvykusiais „mūsų mokyti“, tai teksto analizė leidžia nesunkiai numanyti – nesiklaupsim, visų pirma, prieš „Briuselio diktatą“, prieš stojant į ES prisiimtas žaidimo taisykles, prieš „svetimą“ žmogaus teisių diskursą.

Po kovo 11-osios šiai marginalų pozai Vilnius oficialiai pasakė „Taip“. Tai reiškia – ką? Kokia tolesnė sprendimą priėmusių konservatorių logika? „Tai gal – jei jau įstojimas lygus parklupdymui – išstokime?

P.S. Beje, negirdėjau, kad smurto vaizdavimui viešose erdvėse hiperjautrūs dešinieji įžvelgtų šiame plakate (su juo galima įsigyti ir marškinėlių) ar jo morale kažką tokio, o ir Bažnyčia įtartinai nesipiktina (kaipgi čia taip: tokia katalikiška tauta, o iki šiol džiūgauja nurentusi galvą misionieriui – nesvarbu, kad jis pats galbūt troško kankinystės, svarbu šiandieninė politinė-tautinė jo „pasiuntimo į Dangų“ interpretacija).

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (37)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (91)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (350)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (779)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (1008)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.