N.Vasiliauskaitė. „Tėvynei“: vienos afišos analizė

 (417)
Kovo 11-ąją Lietuvių tautino centro (LTC) organizuota eisena sostinės Gedimino prospektu daliai stebėtojų pasirodė tiesiog gražus ir nekaltas patriotinio jaunimo aktas, o ir patys „patriotai“ suskubo pareikšti, kad jie – tiesiog patriotai, mylintys savo šalį ir, be abejo, demokratiją, kuriais nesidžiaugti gali nebent „destruktyvūs elementai“ (cituoju LTC pirmininką Marių Kundrotą).
Koncerto "Tėvynei" plakatas
© Organizatorių archyvo nuotr.
Su neonaciais jie, savaime suprantama, nieko bendra neturi (čia „destruktyvių elementų“ šmeižtas), tik svajoja įvesti „lietuvio kilmės pažymėjimą“ ir atviru tekstu teigia, kad antifašistinė laikysena bei pagarba žmogaus teisėms yra pasibaisėtinas kraštutinumas, grynakraujui lietuviui niekaip nederantis prie veido.

Tačiau ne pirmininko pareiškimus ir netgi ne eiseną laikyčiau įspūdingiausiu jų prisistatymu, o vizualinę tautinio idealo reprezentaciją – tą pačią dieną Nepriklausomybės atkūrimui pažymėti skirto sunkiosios roko muzikos koncerto „Tėvynei – tūkstantmetis“ afišą.

Pirma mintis ją pamačius: tokią galėjo sukurti nebent juodą humorą mėgstantys AntiFa aktyvistai, norėję be gailesčio pasišaipyti iš „Tūkstantmečio“ pompastikos ir kundrotiško „patriotizmo“. Bet ne: antra mintis – „patriotai“ nebūtų „patriotais“, jei sugebėtų pajusti tokius dalykus ir karikatūros žanro nelaikytų monumentaliu.

Viskas čia labai rimta: idealizuotas lietuvis-karžygys (po ąžuolu, žinoma, nes Lietuvoje žaliuoja ąžuolai) iš pasakos penktokams ką tiktai nukirsdino arkivyskupą Brunoną, kurio begalvis, fontanais kraujo trykštantis kūnas vis dar klūpo pamaldžiai sunertomis rankomis (iš dėkingumo, matyt, kad „siela keliauja į Dangų“), kol baltesnė už popierių galva ritinėjasi po pievelę.

Kruvinas karžygio skydas spindi saulėje, kardas varva, šalmas dengia akis, o gerai išsivystęs apšepęs apatinis žandikaulis ir visa ori raumeninga povyza skelbia – Tau, Tėvyne (aukoju šį žygdarbį)! Atlikimo technika – tikriausiai spalvotos kreidelės, stilius – herojinis-epinis nereflektuotas primityvizmas (chrestomatinis pavyzdys, kaip stiliumi tobulai perteikti pranešimo turinį).
N.Vasiliauskaitė:

Kruvinas karžygio skydas spindi saulėje, kardas varva, šalmas dengia akis, o gerai išsivystęs apšepęs apatinis žandikaulis ir visa ori raumeninga povyza skelbia – Tau, Tėvyne (aukoju šį žygdarbį)! Atlikimo technika – tikriausiai spalvotos kreidelės, stilius – herojinis-epinis nereflektuotas primityvizmas (chrestomatinis pavyzdys, kaip stiliumi tobulai perteikti pranešimo turinį).

Bet ne Brunonas, ne „mūsų“ protėviai, ne atmintini įvykiai prieš tūkstantį metų ir jų reikšmė Lietuvai bei Europai, ir ne koncertas ar sunkusis rokas šiuo atveju verti komentaro, o istorinės situacijos pavaizdavimas būtent šitaip, būtent tokiame kontekste – čia ir dabar, švenčiant Kovo 11-ąją.

Ką tokia afiša nori pasakyti ir faktiškai pasako ultradešinieji radikalai – apie save ir savo „Tėvynės“ supratimą? Kokia „Tėvynė“ legitimuojasi konservatorių valdomai sostinės savivaldybei legitimavus juos kaip tiesiog patriotus?

Koncerto rengėjų portale Brunono nukirsdinimas pateikiamas kaip įkvepianti paradigminė kovotojo už Tėvynės laisvę poza ir neblėstantis Lietuvos vardo garsinimo pavyzdys (va kaip tampama žinomu – ir toliau, broliai, žodžius užčiaupkime kardu!). Ir priduriama: „Šią iškilmingą dieną kaip ir mūsų protėviai sakome – mes nesiklaupsim!!!“.

Kas tie „mes“? Koncertą organizavęs motociklininkų klubas, sunkiojo roko mėgėjai ar, greičiau, lietuviai, tauta, patriotai? Prieš ką nesiklaupsim? Kas mūsų prašo klauptis? Iš kur ta kovinė parengtis? Kvietime nepasakyta, bet, jei dėl ką tik minėtų sąsajų džiaugsmingą nutikimo su Brunonu eskalavimą (išspaudžiant iš jo visą KRAUJĄ IR GARBĘ) skaitome kaip parabolę apie pageidautiną elgesį su svetimšaliais iš Vakarų, atvykusiais „mūsų mokyti“, tai teksto analizė leidžia nesunkiai numanyti – nesiklaupsim, visų pirma, prieš „Briuselio diktatą“, prieš stojant į ES prisiimtas žaidimo taisykles, prieš „svetimą“ žmogaus teisių diskursą.

Po kovo 11-osios šiai marginalų pozai Vilnius oficialiai pasakė „Taip“. Tai reiškia – ką? Kokia tolesnė sprendimą priėmusių konservatorių logika? „Tai gal – jei jau įstojimas lygus parklupdymui – išstokime?

P.S. Beje, negirdėjau, kad smurto vaizdavimui viešose erdvėse hiperjautrūs dešinieji įžvelgtų šiame plakate (su juo galima įsigyti ir marškinėlių) ar jo morale kažką tokio, o ir Bažnyčia įtartinai nesipiktina (kaipgi čia taip: tokia katalikiška tauta, o iki šiol džiūgauja nurentusi galvą misionieriui – nesvarbu, kad jis pats galbūt troško kankinystės, svarbu šiandieninė politinė-tautinė jo „pasiuntimo į Dangų“ interpretacija).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. „Swedbank“: šiame žodyje nėra raidės „w“? (66)

Kodėl „Swedbank“ ciniškai ignoruoja Lietuvos įstatymus, viešai rašydamas savo pavadinime tą nelemtą raidę, kuri šalyje yra paskelbta už įstatymo ribų? Kodėl aš priverstas kęsti agresyvią svetimybių invaziją, skaitydamas „Apie demokratiją Amerikoje“ – knygą, kurios viršelyje nurodytas jos autorius Alexis de Tocqueville? Argi čia nėra „X“ ir „Q“ – dviejų svetimos abėcėlės raidžių, kurios begėdiškai laužo lietuvių kalbos skaistybės įžadus?

E. Lucasas: padėtis Baltarusijoje kaista (175)

Stebėtojai iš šalies nelinkę skirti daug dėmesio Baltarusijai. Po nepriklausomybės paskelbimo šis valstybė beveik visą laiką stagnavo, vykdė represinę politiką ir palaikė neskaidrius, pataikūniškus santykius su Rusija, retkarčiais paįvairinamus menkai įtikinamo flirto su Vakarais. Vis dėlto dabar padėtis kaista, o NATO ir kiti kaimynai pradeda nerimauti.

R. Bogdanas. Laiškas, kuris pradės „Brexit“ (16)

Didžiosios Britanijos premjerės šeštadienį nebuvo Kapitolijaus rūmuose, kur susirinkę 27 ES valstybių vadovai paminėjo Europos ekonominę bendriją įsteigusios Romos sutarties 60-metį. Trečiadienį Europos Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas gaus oficialų trumpą laišką iš Londono, kad Jungtinė karalystė traukiasi iš ES.

A. Tapinas. Kaimynai su kerzais Rytuose parodė, kur esam (901)

Per dvi savaitgalio dienas pamatėme, kaip gyvena kaimynai Rytuose ir kaip toli esame nuo jų nuėję. Ir tolstame sparčiu žingsniu.

T. Janonis. Tik laiko klausimas, kada jie mus nužudys (204)

Pasklidus žiniai, kad Šilutėje dobermanų veislės šuo sudraskė kūdikį, Lietuva sudrebėjo. Nieko naujo – kaip visada.Vieni ėmė su purvais maišyti vaikais nesugebančius pasirūpinti tėvus, kiti prakeiksmų negaili šunims, sakydami, jog visi jie potencialūs žudikai. Tačiau ar tik šunys ir jų šeimininkai kalti dėl tokių tragedijų? Tikrai NE! Mūsų šalyje veikianti institucija turėtų kontroliuoti, kokiomis sąlygomis laikomi naminiai gyvūnai ir būtent ji turėtų užbėgti tokiems įvykiams už akių. Deja, šiuo metu ji tyli.