Deja, kol kas egzistuoja tik palanki terpė kvazi-institutams, kurių ekspertai gali nerizikuodami savo intelektiniu kapitalu tapyti maloniai paprastą pasaulio vaizdą – pasaulio, kurį sudaro du gyventojų tipai: „nereiklus darbinis gyvulėlis“, laimingai leidžiantis savo drėgnas nuo prakaito pilkas dienas tik tam, kad sutaupytų „juodai“, išmokėtų paskolas ir sukauptų šį bei tą tautos ateičiai vaikučiams, ir „dykaduonis-išlaidūnas“, tik ir žiūrintis, kaip čia pasėdėti su draugais kavinėje, nueiti į koncertą ar paatostogauti, užuot papildomai dirbęs vakarais ar savaitgaliais. Pirmasis yra šios „žemės druska“, tuo tarpu antrasis – našta valstybei, reikalaujanti subsidijų ir pašalpų (ar reikia sakyti, kad visos socialinės problemos kyla tik dėl jo?).
Pasak Remigijaus Šimašiaus, šiedu gyvenimo būdo modeliukai netgi paveldimi, o požiūris į darbą, pinigus ir laisvalaikį būtinai koreliuoja su emociniu prieraišumu: pirmojo tipo šeimynoje karta iš kartos visi gražiai rūpinasi vieni kitais, o štai antrojo tipo „egoistams“ nerūpi nei vaikai, nei močiutės (individualistas-egoistas-beširdis-amoralus-parazitas: neįtikėtina, bet LLRI ekspertas šias sąvokas pina implikacijų grandinėn ne mažiau sklandžiai, nei sovietiniai ideologai, irgi – koks sutapimas! – visu protu bei širdimi nemėgę “egoistų” – kas atsitiko liberalizmui-Šimašiaus-stuburui?); „kaip tu man, taip aš tau“ – elementarus, nepažeidžiamas „socialinis dėsnis“, paprasčiau ir moksliškiau nebūna.
Be abejo, yra dar ir trečias – sąmoningai nutylėtas – modeliukas: autoriaus ir į jį panašių, tų, kurie anaiptol neketina dirbti „kaip juodas jautis“ ir „tenkintis mažu“, bet ir parazitais jokiu būdu nevadintini. Ne, jie ir atostogauja, ir restoranuose be sąžinės graužimo lankosi, ir batams negaili, ir močiutes myli, ir „juodai dienai“ pakankamai turi, ir kuproti (perfrazuoju Šimašiaus pamėgtą folklorą) nuo darbo nėra, ir valstybės sprando veltėdiškais reikalavimais nenugula. Tik jau nesistebėkite ir nepavydėkite – jie to verti, o vertesnių ir racionalūs poreikiai didesni, ir racionalumo ribos platesnės; jie – UŽ SCHEMOS RIBŲ, tad nematuokite jų savo kuklaus pasaulėlio parametrais.
Prisimenate tokią mokykloje mintinai kaltą senovinę pasakėčią valstiečiams (cituoju iš atminties): “Vieną šaltą žiemos dieną arkliai vežė namo šieną. /…/ Staiga viens kalbėti ima: ‘Reik į balą verst vežimą’. Kaip tik tarė, taip padarė – bet kas jiems iš to išėjo? Šlapią šieną vilkt reikėjo, o kol tas jų šienas džiūvo jie visai neėdę buvo.”?Galėtų ji tapti LLRI klasika „mažutėliams“: padėtų formuoti deramas darbines nuostatas ir perspėtų dėl profsąjungų.