N.Vasiliauskaitė. Šeimos aikštė, arba apie viešumą

Žirmūnuose, tarp prekybos centrų ir mašinų stovėjimo aikštelių, esama erdvės labai simptominiu pavadinimu: Šeimos aikštė. Nežinau, kam priklauso idėjos taip paženklinti vietą autorystė, kokios jos atsiradimo priežastys bei aplinkybės: rinkodaros strategija (kai gatvės ir aikštės tampa parduotuvių prieangiais, o pirkėjų pritraukimas apsipirkti šeimomis žada, atrodytų, didesnį pelną nei orientuotas tiesiai į individus), konservatyvi šeimyniškumo skatinimo politika ar įvaldyto žodyno diapazonas.

Bet ne tai ir svarbu. Šis atvejis tik itin aiškiai, kondensuotu pavidalu reprezentuoja tipišką esamą res publica (viešo, bendro, POLITINIO reikalo) mūsų kraštuose supratimą. Tiksliau, visišką ne-supratimą, neturėjimą nė menkiausios nuovokos, kas tai yra, kaip tai veikia ir kam tai reikalinga. Panašu, kad net nėra subjekto, kuriam ta politinė, vieša – peržengianti šeimyninę problematiką – erdvė bei veiklos sritis būtų aktuali. Nes tik tokia sąmonė gali kaip niekur nieko gaminti šeimos aikštes, nematydama, kad tai skamba ne geriau nei „karštas ledas“ ar „medinė geležis“: šeimos sfera tradiciškai (pastaba tradicijų gerbėjams) visuomet buvo anapus politikos, kai, tuo tarpu, politika tradiciškai konstruota kaip tvarkymas „bendrų reikalų“, peržengiančių privačias bei siauras šeimos ribas (šeimos reikalai tradiciškai turėtų rūpėti tik jos nariams ir būti palikti už durų, kai imamasi politikos).

Tiems, kam atrodo, jog čia užsipuolu šeimą, siūlyčiau toliau neskaityti: šeima niekuo dėta; straipsnio objektas – ne šeima su jos rūpesčiais bei džiaugsmais, o šeimos aikštė (ne ta konkreti Žirmūnuose, o ta, kuria virsta vieša visų mūsų kontaktų, visuomenės kaip politinės bendrijos, o ne giminių klano, dimensija) kaip visais frontais vykstančio viešumo ir politikos „sušeiminimo“ (arba privatizavimo) simptomas. „Sušeiminant“ privatizuoti res publica reiškia tuos res publica – kaip tokius – paneigti, atmesti ir sunaikinti; būtent tą simptomas ir rodo: „Jokios politikos, užteks jums ir šeimos“.

Aptartas gestas („jokios politikos“) netgi nėra gestas iš viršaus: ne, niekas jam, kaip primestam, nesipriešina, jis kaip tik atitinka daugumos požiūrį į “viešumą”. Juk (utriruoju, žinoma) galima teigti, kad viešos erdvės, kaip sistemos vietų, kuriose kitaip kalbama, kitaip elgiamasi, keliami kitokie reikalavimai sau ir aplinkiniams, galioja kitokios taisyklės, siekiama kitų tikslų, vyksta kiti nei namie ar kieme dalykai, Lietuvoje tiesiog nėra.

Politiniame (plačiąja prasme) lygmenyje elgiamasi ir kalbama ne KITAIP, o TAIP PAT (turiu omeny tendencijas, ne visus ir kiekvieną): buitinė kaimo leksika su virtuviniais palyginimais, epitetais, posakiais bei priežodžiais (susiveržkime diržus, atėjo sunkmetis, Europa kunkuliuoja kaip užviręs puodas, būkim biedni, bet teisingi, veržiasi prie valdžios lovio, partijų jungtuvės, politikos virtuvė, rinkėjai-runkeliai, neatsakingi tėvai-bambaliai ir pan.) puikiausiai tinka ir politiko kalbai, ir spaudos konferencijai, ir žiniasklaidai.

Pasiteisinimai, jog kreipiamasi į liaudį ar rašoma „žmonių kalba, kad suprastų“, tik rodo paternalizmą to, kuris dažnai ir norėdamas kitu stiliumi nieko nepasakytų, nes kito – ne gatvinio – stiliaus paprasčiausiai taip ir neišmoko. Pvz., įprasta ekonomistės ar politologės interviu (ne regioninėje spaudoje) įrėminti fraze „sako moteris (neslepia moteris, atvirauja moteris, būkštauja moteris…)“, tarsi tai būtų moters nuomonė, o ne ekonomistės ar politologės; pranešimą apie socialinę atskirtį normalu pagyvinti „bėdžiais“ ir „varguoliais“, o „neutralaus stiliaus“ TV reportažas apie mašinos kliudytą vyresnį žmogų pastarąjį būtinai tituluos „senoliu“ (keista, jog paįvairinimui dar nepasitelkiamos „motušės“, „tėvukai“, „plikagalviai“, „storakojai“, „karšinčiai“, „bobelės“ ar „varikozininkai“). Ir tik nebandykime kabinėtis prie šių kalbos turtų iš senolių gryčios (taip tik išsiduotume, kad mūsų vaikystė buvo sunki ir todėl kenčiame nuo visokiausių kompleksų).

Tai, kas vieša, dažnai asocijuojama visai ne su specifine veikimo erdve, problematika ir bendravimo kultūra, o, nebent, su viešnamiu (iš čia, beje, tie pasikumšėjimai ir pakrizenimai išgirdus public intellectual, viešo intelektualo, o ypač intelektualės, sąvoką). Arba su nepadoriu privatumo išviešinimu, „nešvarių baltinių skalbimui“, tylomis pusiau sąmoningai preziumuojant, jog vieša erdvė – tai vieta, kurioje pasirodyti yra gėdinga („politika – nešvarus reikalas“: ne čia ir dabar, bet iš esmės), nes pats visas telpi (ir privalai tilpti) privatume.

Arba su erdve, kuri yra ne mano ar tavo, o niekieno, ir todėl siaubtina: aprašinėti mokyklų, valgyklų, laukiamųjų stalai, apspjaudytos laiptinės, prideginti liftai, prišiukšlintos gatvės, paplūdimiai ir pakelės… Mat ginti, saugoti, rūpintis, kultivuoti reikia tik tai, kas „mūsų“ pačia primityviausia prasme: „mūsų“ – kas ne kitų, kas priklauso vien MANO klanui, MANO šeimai ir baigiasi anapus MANO tvoros. Baigiasi, t.y. MAN liaujasi egzistuoti. Visa, ko aš nevaldau, kur tenka susitikti ir sugyventi su kitais, kur tariamasi, deramasi, ieškoma kompromisų ir veikiama kartu, t.y. užsiimama POLITIKA, ir yra ta „svetima žemė“, dominanti tik tiek, kiek joje galima aptikti ką nors partemptino šiapus tvoros, į šeimą.

Šeimos aikštės simptomatika yra kaip tik apie tai. Apie nebuvimą res publica: kur nėra bendro reikalo, nėra viešumos ir nėra politikos, ten nėra (nei atviros, nei uždaros) visuomenės, nėra valstybės, nėra piliečių, nėra individo. Yra tik gentis ir šeima. Pirmykščiams žmonėms to pakanka.