N.Vasiliauskaitė. Kaip Lietuvai tapti antrąja Baltarusija

Šalis, kurioje egzistuoja tik dvi tikrovės interpretavimo galimybės – “teisinga” (oficiali, valstybinė) ir “neteisinga” (neoficiali, “antivalstybinė”, kurstoma priešiškų išorės, t.y. Blogio jėgų), o ribą tarp jų brėžia ir saugo valstybės represinis-ideologinis aparatas – savo valdymo-mąstymo modeliu yra Baltarusija (tiksliau, baltarusija, nes žodis seniai virto bendriniu – to modelio/ metafora).

Pirmąją versiją Pripažintos Tiesos balsai kartoja

ad nauseam

(šitaip Tiesa kuriama), antrąją tie patys balsai paprasčiausiai nutildo kaip “priešo diskursą” (su priešu nediskutuojama – priešas žudomas). Tiesos juk kritikuoti negalima iš principo – Tiesą privaloma išpažinti (kritika Tiesos turėtojo akimis tėra piktas šmeižtas, kurį jo šventa pareiga nutrinti kaip purvą nuo baltos palaidinės ir pasirūpinti, kad daugiau tokių “purvo klanų” anebeliktų).

Žingsnis po žingsnio, baltarusija artėja – mes tampame jos piliečiais (“Nenurodinės mums Briuselis ir ES – mūsų laisvę mylinčiai sąmonei kur kas mieliau savita-tautinė-valdoma-demokratija: panorėsime išvyti imigrantus – išvysime, panorėsime neleisti emigruoti – neleisime, panorėsime netvarkyti lyties keitimo įstatymų – netvarkysime, panorėsime padauginti tautą iki keturių ar šešių milijonų – uždrausime abortus ir kontracepciją, o mūsų norų kritikus įkalinsime be teismo už antivalstybinę veiklą. Ir jokios čia, atsiprašant, ‘žmogaus teisės’ – Briuselio biurokratų išmislas – mums nesutrukdys!” – Tai nebe marginalinių judėjimų retorika. Jau nebe.).

Po kovo 11-osios tikslas bus dar arčiau: patriotais pasiskelbęs Lietuvių tautinis centras (ultradešinieji radikalai, pasisakantys, beje, už LR Baudžiamojo kodekso pakoregavimą išbraukiant iš jo visus punktus, kuriuose numatyta atsakomybė dėl tautinės nesantaikos kurstymo) organizuoja sankcionuotas eitynes ir Nepriklausomybės minėjimą bando susieti su būtent tokiu jo supratimu, tuo tarpu kitos NVO – Lygių galimybių plėtros centras ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas – teisės surengti alternatyvią AntiFa eiseną „Už toleranciją – prieš ksenofobiją“ negavo.

Sostinės savivaldybės sprendimas nedviprasmiškai leidžia suprasti, kokio pobūdžio „patriotizmas“ (atvirai nepripažįstantis net teorinės „tautinės nesantaikos kurstymo“ galimybės ir, vadinasi, teigiantis, kad jokie veiksmai jokiomis aplinkybėmis negali būti kvalifikuotini kaip antisemitizmas ar rasizmas, nes tokie dalykai apskritai neegzistuoja – sąvokos „antisemitizmas“, „rasizmas“, „tautinė nesantaika“ blogų žmonių sugalvotos tam, kad trukdytų patriotams mylėti Tėvynę ir gryninti „tautinį identitetą“) yra pageidaujamas – taip toli net odiozinis buvęs meras Juozas Imbrasas nebuvo pažengęs. Tai pirmas oficialus pareiškimas, skelbiantis, kad nuo šiol mieste „patriotu“ nebegalės vadintis tas, kam svarbi žmogaus teisių, asmens ir minties laisvės tradicija – priešingai, tikri patriotai turėtų save identifikuoti per ksenofobiją, autoritarizmą, alergiją žodžiui „tolerancija“ ir – pridėkime – bet kokiam kitokiam patriotizmo supratimui.

Tai reiškia tik viena – sveiki atvykę į Baltarusiją. Kaip ir ten, Lietuvos ultradešiniųjų „patriotų“ portaluose pamėgtas tikrovės klasifikatorius – binarinė opozicija „mes“ versus „išdavikai“ (visi, kas ne „mes“). O „išdavikams“ – išdavikų vieta. O „išdavikų“ susekimui bei sutramdymui geros visos priemonės, tad belieka palaukti, kol pasiūlymą panaikinti baudžiamąją atsakomybę už tautinės nesantaikos kurstymą papildys pasiūlymas panaikinti „išdavikams“ nekaltumo prezumpciją ir be teismo įkalinti anoniminio skundo pagrindu, o potencialių „išdavikų“ identifikavimo procesas peraugs į reikalavimą deklaruoti „kilmės grynumą“.

Retorinis klausimas – kam iš tiesų tokia Lietuvos transformacija naudinga? Patriotui su kabutėmis ar be?