Pvz., mano geras draugas ir kolega Andrius Bielskis (iš esmės dėl daug ko pritardamas) čia galvoja kitaip – jis remiasi tam tikra politinio mąstymo tradicija, kuri buvo ir mano atspirties taškas: taip, neretai būtent empatija, suprasta kaip „socialinis jautrumas“, akcentuojama teorinėje ir politinėje kairėje. Tačiau universalaus konsensuso dėl to nėra arba gali, turi nebebūti („Politinės kairės stiprybė visuomet buvo jos vidinių nuomonių įvairovė“ – išties).
Pradėkime nuo apibrėžimų, kadangi būtent jiems tenka didžioji dalis atsakomybės dėl kilusios painiavos. Ne, empatija mano tekste (ir Kembridžo žodyne) NĖRA „socialinio jautrumo“ sinonimas, todėl jos išmetimas iš kertinio akmens pozicijų NEREIŠKIA teiginio „nereikia būti socialiai jautriems, kairiesiems skurdas ir jo pasekmės neturėtų rūpėti“.
Viena klasikinių filosofinių prieigų empatiją apibrėžia kaip tam tikrą loginį samprotavimą: a) kitas asmuo X demonstruoja elgesio tipą B; b) mano atveju, B tipo elgesį sukelia mentalinė M tipo būklė; c) kadangi mano ir asmens X išorinis B tipo elgesys panašus, jis turi turėti tas pačias vidines mentalinio tipo priežastis (tariama, kad aš ir kiti asmenys esame šiuo aspektu psichologiškai panašūs); TODĖL (daroma išvada) kito asmens X elgesį B sukelia mentalinė M tipo būsena.
Kembridžo žodynas, apibrėžiantis aktualią „empatijos“ vartoseną šnekamojoje kalboje, racionalizavimo nenumato ir empatija laiko tiesiog „sugebėjimą dalintis kito asmens jausmais ir patirtimis įsivaizduojant, ką reikštų būti jo/s situacijoje“ (t.y. sugebėjimą „apsiauti kito batais“) – tam nebūtina būti niekada neturėjus panašios patirties. Kitaip tariant, empatija numato mechanišką „žmogiškąjį kontinuumą“, kuomet viename „taške“ suvirpėjus – virpa visa psichosocialinė virvė. Nes jos vijos nepajėgios distancijuotis: jos automatiškai persiima „kito jausmais“, nes NĖRA atskiros.
Realiai daugeliu atvejų taip ir yra – todėl atmesti „empatiją kaip kairiąją vertybę“ NEREIŠKIA pasakyti „empatija neegzistuoja“. Ne, tai reiškia: Kairė turėtų orientuotis ne į Leviataną ir socialinę utopiją grįsti žmogaus pajėgumu nebūti tik automatiškai įjungiama „virveline būtybe“; ne į psichosocialinį kontinuumą ir psichinę heteronomiją, o į psichinę autonomiją. Į tokį individą, kuris atsparus per jį besiritančioms sociumo bangoms, kurio nenušluoja minia ir neišjungia emocinis šantažas („Koks tu nejautrus!“ – „A, vadinasi, aš neteisus, atsiprašau...“).
Grįžkime prie kolegos teksto. Taip, „gausūs istoriniai pavyzdžiai – pradedant Karlu Marxu, Friedrichu Engelsu ir baigiant Georgy Lukácsu ir visa Frankfurto mokykla (...) solidarizavosi su silpnaisiais – beteisiais, eksploatuojamais darbininkais (ir šiuo atveju nesvarbu, kad tai darė pirmiausia vedini teorinių-filosofinių paskatų, o ne pigaus emocionalumo, kuris mažai ką bendro turi su tikra empatija)“. Tikrai solidarizavosi, tačiau, kaip pripažįsta pats A. Bielskis, ne dėl empatijos, o dėl teorinių-filosofinių paskatų, ir tas, šiuo atveju, ne „nesvarbu“, o LEMTINGA. Jei jie išties būtų rezonavę darbininkų būsenomis – jie nieko revoliucingo nebūtų parašę. O „malonės“ konceptas, kurį kolega gretina su empatija, jiems apskritai visiškai svetimas (ir sunkiai vadintinas kairiuoju).
Jis postuluoja minėtąjį sameness, bendrumą, kontinuumą tardamas apie Dogvilio gyventojus: „Tačiau toks bendrumo nebuvimas nėra ontologinis (nėra nulemtas žmogiškos prigimties), jis tapo šių „žmonių“ pasirinkimu“(...)“. Su kuo aš kaip tik nesutinku (žinau, tai teoriškai pakibusi metafizinė tezė, bet nė kiek ne labiau pakibusi ir metafizinė nei jos priešybė, tą bendrumą ontologiškai postuluojanti: skirtumas tas, kad manoji paaiškina tuos empirinius fenomenus, kuriuos Kairė iki šiol mėgino ignoruoti ir todėl ne kartą plojosi nosimi į stiklą).
„Žodžiu, mokėjimas mąstyti nėra ontologinė duotybė, bet POLITIŠKAI medijuota pastanga ir praktika, kurios sėkmė ar nesėkmė priklauso IR nuo kitų – tėvų, globėjų, mokytojų, kolegų, draugų, politinių oponentų, visų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie šio MANO gebėjimo ugdymo (sykiu šios struktūros reikalauja ir platesnio politinio palaikymo, o tam reikalingi resursai)“ – žinoma, kad priklauso IR NUO, kad tai lavinama. Tačiau, kad išlavintume pianistą, jam visų pirma reikia turėti muzikinę klausą, o ji yra (arba ne) a priori. Tarti, kad ją turi visi – reikštų žlugdyti pačią lavinimo sistemą, o būtent tokią kilnią prielaidą tradiciškai ir darė Kairė. Beviltiškai atkakliai.
Edukacija – labai svarbi, bet ne visagalė, ką puikiai liudija iš Wikipedijų „šiuolaikinio mokslo žodį“ semiantys fizikos daktarai, nežinantys, kas yra oksimoronas (nežinoti – dar nieko, bet šūkauti, kad dalykų, pranokstančių jų erudicijos ribas, apskritai nesama bei neturėtų būti – jau kiek per daug).
Išties: geriau tokie žmonės, užuot tapę „veržimosi į mokslo aukštumas“ auka, keptų bandeles – tai geras, naudingas, gerbtinas ir gražus užsiėmimas. Kitaip nei sakoma A. Bielskio tezėje, civilizacija sukuriama ne plėtojant tokių žmonių galias, o plėtojant kitų – tų, kurie turi, ką plėtoti. Todėl dar kartą: ne neigdama, o teigdama empatiją ir simpatiją politinė kairė tampa bejėgė. Tai su šiais gebėjimais neįmanomas nei politinis subjektas, nei realius politinius pokyčius įgalinantis politinis praxis.