N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą!

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

Pernelyg daug, pernelyg dažnai jų užsakytos ar savarankiškai pasigamintos socialinės reklamos virsta patyčia iš dalyko, kuriuo, esą, rūpinamasi (mušamų žmonų, beglobių vaikų, neįgaliųjų…), pernelyg atkakliai kartojama ta pati lipšniai užgauli leksika, o kritika ignoruojama kaip piktavališka ir išradingai triūsiama ta pačia dvasia toliau („Mes bent kažką darom! Žmonėms padedam ir save realizuojam. Ai, gal nelabai padedam, gal net kenkiam, ir save gal realizuojam tik kaip kvailius, bet… bet… turim projektą, esam cool ir bent kažką…“). Ne, tai ne individualūs nepagalvojimai ar atsitiktinumai, o sektoriaus vidinė logika.

Kuo konkrečiai ši akcija bloga, pakankamai gerai išdėstyta minėtame straipsnyje. Todėl dabar ne apie mėlynes, bet apie organizatorių reakciją, kuri simptomiška, būdinga ištisai nevyriausybininkių ir pasaulį gelbstinčių aktyvistų subkultūrai: bemaž visur, kur renkasi „įvairioji“ žmonija, į pagrįstą principinį nepasitenkinimą jų veikla atsakoma kartojant „Kiekvieno nuomonė mums svarbi, ačiū-ačiū, kad išreiškėte, būkime konstruktyvūs, daugiau pozityvo, cheese!“

Stulbinantis kritikos negirdėjimas, ignoravimas jos kaip „piktų žmonių“ skleidžiamos destrukcijos, kurią galima kuo ramiausiai trinti, ir yra šio viskam atviro, viskam maloningo, superpozityvaus paviršiaus dengiama gelmė, neatsiejamai susijusi su juo kaip monetos aversas su reversu: kas sako „kiekviena nuomonė svarbi“ ir maloniai šypsosi „kiekvienam“, tas turi išvystęs ekstremaliai nesąžiningą ryžtą šluoti lauk be ceremonijų viską, kas netelpa į viena kitą savu svarbumu atsveriančių nuomonyčių pelkę, t.y. viską, kas išties ką nors turiningo galvoja ir turi poreikį grįsti, visus, kuriems rūpi „kaip yra“, visus, kurie nori, kad taip, o ne kitaip būtų. Čia ne pelkės nenuoseklumas, o kaip tik logika. Nevyriausybinių organizacijų nusiteikimas vykdyti savo veiklą nepaisant visuomenės, kurios valios reiškėju jos kaip tik tariasi esančios, ir yra produktas jų paviršinės viskam atvirosios komunikacijos, jų „diskusijų skatinimo“, todėl išnykti gali tik kartu su pastaraisiais reiškiniais.

Frazė „kiekviena nuomonė svarbi“ yra skirta nutildyti ir neskirta niekam kitam, ji reiškia: tavo konkreti nuomonė yra reikšminga tik tiek, kiek bet kieno kito, o juk visų nuomonėmis neįmanoma nei vadovautis, nei jų sužinoti. Čia viso labo ideologinis triukšmas, įžūlus melas ir technika bet kokią analizę perminkinėt į „O dabar nusišypsokime ir darykime tą patį!“ vietoje argumentų, nepaisant argumentų. Tiesa, net ir tuomet „diskusijų skatinimo“ kultūrėlė, regis, vis dėlto neturėtų generuoti nusiteikimo nepaisyti kritikos; galėtų gi paisyt, sakytų: va, dabar visi diskutuosim, o sau užregistruotų nuomonių daugį, reaguotų ne į kiekvieną, bet į dominuojančias.

Bet taip nenutinka, kadangi „diskusijų skatinimas“ remiasi dar ir papildomomis prielaidomis: (a) svarbu, kad kalbama, nesvarbu, kas, (b) jei kažkam nepatinka – normalu, nes juk demokratija, visi negali pritart, todėl nekreipkime dėmesio, (c) atviros visuomenės diskusija turi niekur nevesti ir niekuo nesibaigti, išskyrus „atvirumą diskusijoms“. Mėlynių dalintojos juk irgi džiaugiasi: akcija pavyko, nes apie mus parašė, sukėlėme diskusijas (į kurias niekaip neatsižvelgsime, kurias trinsime).

„Diskusijų skatinimas“ numato bendrą diskursyvų triukšmą, kuriame priešybės pasinaikina ir nurimsta balanse, kaip siekinį (jei po diskusijos būtų kas nors nutarta ar persigalvota – būtų „fašizmas“, atviros visuomenės priešas). Jų metu ne argumentai išsakomi, o „dalinamasi patirtimis“, jausmais, nuoskaudomis, įspūdžiais, subjektyvias, tik subjektyviais manymais, kurie net manančiojo požiūriu neturi universalistinės pretenzijos, negali būti niekuo daugiau nei „Taip man atrodo, bet čia tik man (Kodėl atrodo? O šiaip sau… nežinau… aš taip jaučiu!)”, į ką kėsintis būtų netaktiška ir neteisėta. Jei net išsakomi argumentai, jie vis tiek atkakliai traktuojami kaip neargumentai, kaip viso labo „pasidalinimai“. O tokius galima tik išklausyti, padėkoti ir pamiršti. Kitaip tariant, čia yra technika neleisti diskutuoti, neleisti analizuoti, atsirinkti, atmesti ar plėtoti, pagrįsti ir reikalauti pagrindimo. Nutildyti kaip tik kiekvieną ir bet kurią nuomonę, išskyrus šį bendrą triukšmą.

Ankstesnėse epochose žmogus, sakantis „Čia tik mano subjektyvi nuomonė (vadinasi, neturiu priemonių ką nors ja įtikinti, nemanau, kad galiu objektyviai ją pagrįsti, nemanau, kad iš tiesų yra, kaip sakau, nes čia tik man atrodo)“, būtų nebeišklausomas, nes nuomonė svarbi ne kad jo/s, o kad atpažįstama ir kitiems, kad kažką teisingo praneša apie dalykų padėtį; o dabar jis kviečiamas kalbėti ir „išklausomas“ kaip tik dėl šito: ne kad atrodo teisingai kalbantis, o kad iš viso atmetama pati teisingo (teisingesnio, pagrįstesnio, nuoseklesnio) kalbėjimo galimybė – „išklausoma“ tik kaip šio asmens subjektyvi (kitiems neprieinama, nepatikrinama) patirtis, kuri bevertė. Ne todėl, kad skamba įtikinamai ir protingai, bet kad tai tam tikro kūno produkuojamas verbalinis srautas (o esti politinis geras tonas leisti kiekvienam kūnui tokį srautą skleisti).

Jei „įvairovinės“ kairės įkvėpėjui Gilles’iui Deleuze'ui priklauso dictum, kad diskursas yra verbalinis srautas, niekaip kokybiškai nesiskiriantis nuo kitų kūno produkuojamų srautų (ašarų, prakaito, dejonių, seilių, kraujo...), tai čia ir yra praktinis politinis rezultatas šios filosofinės prielaidos. Tiesa, Deleuze’as žino, kad žodžiai geba būti ne tik srautu, bet dar turi ir žymėjimo potencialą – geba perduoti informaciją, bet tai apeitina, nes šis potencialas – pavojingos „fašizmo“ versmės. „Visų nuomonė svarbi“ yra būdas apeiti.

Tad arba su delioziška politika ir NVO apaugusia „nuomonių kultūra“ viskas gerai, arba ji pati yra politinis herpesas, kažkas pražūtingo, velkančio su savimi būtent represyvų tildymą ir negirdėjimą, diskusijų skatinimą kaip gėrėjimąsi srauto čiurlenimu, kuris griauna žmogaus tikėjimą, kad argumentai kažką gali, kad pasaulis ir socialinė tvarka gali būti protingi, tikėjimą, kad tai, ką ji/s sako ar gali pasakyti, yra kažkas daugiau nei tik dar viena (subjektyvi) nuomonė. Aš statau už antrą variantą – už „fašizmą“. O apie diskusijų skatinimą ir jį kultivuojančias NVO (suryjančias ir delegitimuojančias politinę kairę) pasakytina kaip apie Jezabelę: „Meskite ją žemyn [pro langą]!“ 2 Kar 33 (jei rūpi ne projektai, o galimybės pakeisti pasaulį į geresnį ir teisingesnį ir atsiimti save iš socialinių inžinierių).