N. Putinaitė. Verkiant trūksta žemės ūkio specialistų?

Praeitą savaitę Vyriausybė priėmė sprendimą dėl preliminarių studijų vietų šių metų priėmime paskirstymo. Nuo pat šios Vyriausybės darbo pradžios vienas pagrindinių ankstesnės Vyriausybės įgyvendintos aukštojo mokslo reformos kritikos ar numatomo reformos pagerinimo vinių buvo vadinamasis finansavimo skyrimas toms specialybėms, kurių „labiausiai reikia“.

Tačiau daromi veiksmai paskirstant studijų vietas atskleidžia, kad neturima jokių objektyvių skaičiavimų, kriterijų ar prognozių dėl reikiamų studijų vietų: dėl jų paprasčiausiai politiškai „sutariama“.

Kad vietų paskaičiavimas neremiamas jokiais tyrimais ir argumentais, atskleidžia pati nutarimo rengimo ir priėmimo procedūra. Pirminiai skaičių paskirstymo paskaičiavimai remiami ne tiek analize, kiek skaičių derinimu su rektoriais ir kolegijų direktoriais, o vėliau – su ministerijomis. Diskusijos dėl studijų vietų bei problemų darbo rinkoje neabejotinai yra svarbios. Kita vertus, akivaizdu, kad pati Švietimo ir mokslo ministerija neturi jokių objektyvių specialistų poreikio analizių penkeriems metams į priekį, kad galėtų argumentuotai pagrįsti skaičiavimus bei atsakyti į kitų ministerijų keliamus klausimus, išsakomus norus. Akivaizdu, kad menkai analizuojama ir šiuo metu esama situacija.

Tuomet pasidaro įmanoma, kad žemės ūkio ministro skambutis ar pokalbis išvakarėse lemia studijų vietų perskirstymo pokyčius. Galima prisiminti, kad pernai panašius vietų perskirstymus lėmė vieno ar dviejų rektorių apsilankymas pas švietimo ir mokslo ministrą, taip pat kitiems nieko nežinant ir tarsi „iš giedro dangaus“.

Dėl studijų vietų perskirstymo žemės ūkio specialybių naudai savaitės pabaigoje teko argumentuoti ir aiškintis premjerui. Pasakyta, kad tai tebuvęs vienkartinis vietų skyrimas, nes naujajame ES Struktūrinių fondų periode labai daug lėšų ateiną į žemės ūkį, tad reikią ir specialistų. Akivaizdu, kad šis argumentas veikiau yra argumentų nebuvimo uždengimas.

Pirmiausia, į daugelį sektorių ateina ES SF lėšų, daugelyje sektorių reikės daugiau specialistų. Be to, jei kalbame apie naują ES SF periodą, jame labai didelis kiekis lėšų numatyta būtent vadinamiesiems žmogiškiesiems ištekliams ugdyti, mokymuisi visą gyvenimą bei kitoms su kvalifikacijos auginimu susijusioms reikmėms. Dalis šių lėšų numatyta ir žemės ūkio specialistų kvalifikacijoms. Todėl šiemet valstybės finansuojamų penkiasdešimt ar daugiau papildomų „biudžetinių“ vietų žemės ūkio specialybėms tikrai nėra šios dar tik numatomos problemos sprendimas.

Žemės ūkio ministras kalbėdamas apie išvakarėse įvykusį perskirstymo įvykį, užsiminė apie „kaimo vaikus“, kurie esant aukštiems stojimo į universitetus kriterijams negali su kitais drauge konkuruoti dėl studijų vietų. Tačiau ir šis argumentas nelabai ką paaiškina. Jau pernai (po minėto rektorių apsilankymo pas ministrą) žemės ūkio specialybės buvo išskirtos į atskiras krypčių grupes, taip sudarant galimybę minėtiems hipotetiškai prastesnius balus surinkusiems stojantiesiems įstoti į žemės ūkio specialybes. Ir pernai, ir šiemet kyla klausimas, ar mažus balus turintiems stojantiesiems apskritai yra įkandamas universitetinis mokslas. Jei norime Lietuvoje turėti tvirtus žemės ūkio mokslus, tuomet labiausiai svarbu, kad į universitetą įstotų kuo aukštesnius balus turintis jaunimas. Kita vertus, nemažai žemės ūkio specialistų reikiamą išsilavinimą galėtų įgyti studijuodami kolegijose, o ne universitete. „Kaimo vaikų“ argumentas, dar ir turint galvoje regioninį aukštą mokyklų lygį, yra gana silpnas.

Mėginant argumentuoti vietų skaičių išsaugimą žemės ūkio specialybėms buvo minėtas specialistų trūkumas. Kaip galima spręsti, trūkumas ne tiek ateityje, kiek jau dabar. Poreikį nesunku pasitikslinti pagal Darbo biržos pateikiamas specialistų poreikio prognozes 2014 metams. Pagal jas labiausiai paklausios specialybės yra būtent socialinius mokslus baigusiųjų (pardavimo, produkto ir kitų vadybininkų), buhalterių, taip pat ir informacinių technologijų specialistų bei inžinierių. 2014 metų barometruose minimi agronomai, žemės ir miškų ūkio specialistai. Tačiau jų įsidarbinimo galimybės pagal apskritis labai skiriasi. Kaip antai Vilniaus, Marijampolės apskrityse įsidarbinimo galimybės mažos, Šiaulių apskrityse – vidutinės. Darbo birža nepateikia detalesnių duomenų apie bedarbius, tačiau veikiausiai situacija nepakito nuo tos, kuri buvo prieš du metus: žemės ūkio specialistų poreikis bei jų bedarbystė priklauso nuo konkrečios apskrities, o bedarbių ir vietų pasiūlos skaičiai per Lietuvą išsilygina. Darbo biržos 2013 metų darbo jėgos poreikio augimo analizė atskleidė, kad mažiausiai darbo jėgos poreikis iš visų šakų augo būtent žemės ūkyje. Sparčiausiai poreikis augo prekyboje ir transporte. Vadinasi, jei kalbame apie aukštojo mokslo studijas, labiausiai didėjo vadybininkų ir panašių specialybių poreikis.

Galima daryti išvadą, kad žemės ūkio studijų vietų skaičių išaugino ne tiek specialistų poreikio paskaičiavimas ir ne „kaimo vaikų“ faktorius, o kita priežastis. Spėtina, kad didžiausias tokio sprendimo didžiausias motyvatorius buvo tam tikrų žemės ūkio studijų krypčių rengimo monopolį Lietuvoje turintis vienas universitetas. Jo interesas turėti kuo daugiau valstybės finansuojamų vietų bei tradiciškai geri ryšiai su Žemės ūkio ministerijos vadovybe ir atliko šį studijų vietų paskirstymo „stebuklą“.

Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pirmininkas Petras Baršauskas galiausiai nusileido, sakydamas, kad žemės ūkio specialybėms perskirstytas studijų vietų skaičius ne toks ir didelis, ir sistemos esmės neiškreipiąs. Skaičius iš tiesų nėra didelis, tačiau jis sudaro daugiau kaip penkiasdešimt procentų (jei įskaičiuosime dar ir prieš tai buvusį padidinimą) padidėjimą vietų tam tikroms specialybėms tam tikrame universitete. Tačiau ne tai yra didžiausia blogybė. Galbūt iš tiesų įstos jaunimas, kuris vėliau taps labai gerais specialistais.

Didžiausia blogybė yra vietų paskirstyme pritaikyta praktika, kuri yra labai aiškus signalas ir kitiems universitetams ar kolegijoms. Siekiant sau iš anksto užsitikrinti valstybės finansuojamų vietų tam tikrą skaičių, reikia pasiekti, jei tai įmanoma, kad turimos specialybės būtų išskirtos į atskirą krypčių grupę, o vėliau – rasti užtariančių politikų, kurie politinio spaudimo priemonėmis švietimo ir mokslo ministerijos politikus paskatintų peržiūrėti studijų vietų pasiskirstymą.

Švietimo ir mokslo ministerija nepaisant to, kad kalba apie tam tikrų specialistų esamą ar menamą trūkumą, neturi jokių duomenų, kad savo teiginius pagrįstų. Giriamasi, kad ir šiais metais sumažintos socialinių mokslų studijų vietos, nes neva esąs tokių specialistų perteklius. Verslo ir vadybos krypčių grupei kolegijoje sumažinta keliais šimtais vietų (nuo 1782 pernai iki 1429 šiemet). Tačiau kaip rodo minėti Darbo biržos duomenys, sparčiausiai auga prekybos sektorius, kuriuos ir rengia šios studijos, o ir specialistų poreikio barometras nerodo didelio šių specialistų perviršiaus.

Kasmet didinami technologijos studijų vietų skaičiai, po kelis procentus kasmet. Pagal MOSTA duomenis, stojančiųjų prašymų skaičiai į technologijos mokslus kasmet nuo 2011 metų didėjo po vieną ar du procentus. Studijų vietos auga neproporcingai prašymų skaičių augimui. Taip sukuriama reali grėsmė, kad į technologines specialybes įstos nemažai jaunimo su žemais balais ir neturintys pradinio būtino pasirengimo. Vargiai pabaigusiųjų aukštąją mokyklą technologijos specialistų kažin ar labai norės ir Lietuvos darbdaviai, nekalbant apie užsienio investuotojus.
Net akivaizdžiausi ranka pasiekiami duomenys dėl specialistų poreikio, stojančiųjų pasirinkimų prioritetų ir jų stojamųjų balų leidžia matyti, jog specialistų vietų perskirstymai neturi jokio argumentuoto pagrindo. Tai sukuria neskaidraus paskirstymo precedentus bei apnuogina ministerijos kalbas apie tai, jog vietų skirstymas neva remiasi numatomu specialistų trūkumu.

Esant tokiai situacijai veikiausiai vien aiškiaregiai galėtų pasakyti, kokiais kriterijais bus skiriamos nuo krepšelių atskirtos tikslinės studijų vietos, kurių skaičius šiemet didinamas, ir kurios numatomos „valstybės ūkiui reikalingoms specialybėms“. Panašu, kad jos gali tapti politikų skiriamomis „dovanomis“ tam tikriems universitetams. Juo labiau, kad pasigirdo kalbų, kad ministerija gali sumažinti objektyvių kriterijų bei įsipareigojimų norintiems šias vietas gauti.

Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė beveik nekalba apie studijų kokybę, negirdėti ir numatomų priemonių bei paskatų jai gerinti. Tiesa, šiais metais pranešime spaudai viceministras Rimantas Vaitkus pasigyrė, kad „pirmą kartą per penkerius metus priėmimo į aukštąsias mokyklas finansavimas nemažinamas“. Tačiau nuopelnas tikrai ne viceministro. Kas įdėmiau sekė procesus, supranta, kad šiais metais galutinai apsisuko vadinamasis „reformos ratas“. Baigusiųjų studijas lėšos jau gali padengti įstojusiųjų išlaidas. Prieš prasidedant 2009 metų reformai studijos universitetuose buvo finansuojamos 47 procentais nuo pačios ministerijos nustatytos studijų kainos.

Tai buvo pasekmė neatsakingo studentų skaičiaus išauginimo, prie kurio nemažai prisidėjo anuo metu viceministro pareigas ėjęs Vaitkus. Anuomet aukštosioms mokykloms būdavo patvirtinamos papildomos studijų vietos, tam neturint išteklių. Siekiant pilnai finansuoti studijas bei sudaryti pagrindą studijų kokybei gerėti, ministrui Gintarui Steponavičiui teko mažinti studentų skaičius, krizės sąlygomis su kitais Vyriausybės nariais tartis dėl papildomų lėšų studijoms.

Dabartinis žongliravimas studijų vietomis, neskaidrūs sprendimai užgožia būtinas diskusijas apie tolesnį pagrindą studijų kokybei gerinti. Užuot didinus tikslinių vietų skaičius ar laikant tam tikrą studijų vietų rezervą politiniams užsakymams, pats laikas būtų pradėti svarstyti apie krepšelių dydžių didinimą. Tačiau veikiausiai sunku tikėtis konstruktyvaus dabarties problemų identifikavimo. Kuomet svarstomos idėjos apie visuotinį nemokamą mokslą, jos sukelia vien mintis apie ankstesnes valstybės finansinio gudravimo ir „neprimokėjimo“ aukštosioms mokykloms praktikas.