Vienintelei Lietuvos partijai – Tėvynės Sąjungai – iki šiol pavyko išsaugoti savo pastovų ir ištikimą elektoratą. Konservatorių rinkėjai – tai daugiausia vienaip ar kitaip nuo sovietinio režimo nukentėję gyventojai, taip pat dešinieji inteligentai ir dalis ne itin gausios autentiškos lietuviškos viduriniosios klasės.
Taigi, tie keliolika procentų rinkėjų, kurie daugiau nei pusantro dešimtmečio balsuodavo už konservatorius, šiemet taip pat eis ir balsuos už konservatorius ir jų dešiniąją alternatyvą.
Po nepaprastai ilgo ir absoliučiai nesocialdemokratiško socialdemokratų valdymo daugelis už šią partiją anksčiau balsavusių darbininkų (nebent išskyrus statybininkus) tikrai nebalsuos. Už socialdemokratus Seimo rinkimuose balsuos stambieji verslininkai; balsais ir rinkiminiais pinigais, nes, laikas patikrino, kad tai partija, patikimai ginanti jų interesus. Tiesa, už socialdemokratus dar gali balsuoti pensininkai, suvilioti ministrės Vilijos Blinkevičiūtės viešųjų ryšių gražbylysčių.
Kitos save nepopulistinėmis ir labiau tradicinėmis laikančios partijos – daugiausia visokie liberalai (ypač po to, kai „Tvarka ir teisingumas“ nustojo būti liberalais demokratais) –rinkiminius pinigėlius šiaip ne taip susirankios iš tų pačių stambiųjų verslininkų, o balsus – iš lietuviško sėkmės jaunimėlio ir ant konservatorių pykstančių dešiniųjų inteligentų.
Tačiau už ką balsuoti kitiems? Ne statybininkams, ne stambiesiems verslininkams, ne pensininkams ir ne dešiniesiems inteligentams? Už ką balsuoti, tarkim, tokiems darbininkams kaip kasininkės (kasininkų Lietuvoje beveik ir nėra) arba didžiųjų prekybos įmonių tarnautojams arba gamyklų darbininkams? Už ką balsuoti europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualui? O Lietuvos pilietybę tebeturinčiam emigrantui?
Na, europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualas už „Tvarką ir teisingumą“ arba už Darbo partiją balsuotų nebent visiškai išsikraustęs iš proto. Tačiau, taip, daugelis Lietuvos piliečių arba išvis neis į rinkimus, arba balsuos už populistus. Paskutinėse visuomenės nuomonės apklausose į priekį vis labiau veržiasi Pakso ir Uspaskicho partijos. Daugelis politikos komentatorių rinkiminę pergalę žada būtent jiems.
O tai reiškia, kad „tradicinės“ politinės partijos - socialdemokratai ir konservatoriai – neišlaikė ketverių metų valdžios ir opozicijos egzamino. Socialdemokratai vykdė profanišką kairiąją politiką, o konservatorių politinė retorika liko nepasikeitusi nuo neatmenamų laikų. O tautos nuo populizmo taip ir neatpratino.
Tačiau netgi atmetus ir tuos, kurie balsuos už vienokius ar kitokius populistus (net nebūtina žiūrėti į visuomenės nuomonių apklausas), vis tiek bus daug tų, kurie neturės už ką balsuoti. Ir tai nebūtinai vadinamieji „neapsisprendusieji rinkėjai“ arba „plaukiojantys balsai“.
Paprasčiausiai nėra partijų, kurios atstovautų jų interesus. Ir nereikia būti europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualu (o ji(s) nebalsuos už Lietuvos socialdemokratų sąjungą, nes populistiniais sumetimais šios partijos vertybės yra europietiškos tik selektyviai), kad tikrai neturėtumei už ką balsuoti.
Tačiau baisiausia turbūt yra ne tai, kad Lietuvos politinės partijos neturi nuoseklios ideologijos arba ją absurdiškai beskrupulingai išduoda. Šiaip ar taip politinės ideologijos jau nėra tokios ryškios senosiose demokratijose. Lietuvoje visos partijos, nepaisant to, kad socialdemokratai susikūrė devynioliktajame amžiuje, yra labai jaunos, be patirties ir be šaknų visuomenėje.
Baisiausia yra tai, kad Lietuvos politikoje beveik nėra jokių vertybių, idealų ir jokios moralės. Lietuvos politikai labai efektingai atskiria politiką ir moralę, tikindami, kad tokia, deja, yra politikos prigimtis, ir kad moralę ir politiką atskirti tiesiog būtina, nes universalios moralės nėra. Tačiau net Makiavelis netvirtino, kad politika turi būti amorali, ir nuoširdžiai sielvartavo dėl korumpuotos politikos tuometiniuose Italijos miestuose.
Jis buvo įsitikinęs, kad valdovas gali elgtis kaip tinkamas tik dėl to, kad jo tikslas yra valstybės galios didinimas, o įstatymas privalo sukurti moralinius įsipareigojimus. Aristotelis pasakytų, kad, jei valdžia, vykdydama politiką, nesivadovauja bendrojo gėrio tikslais, ji yra bloga valdžia.
Streikai ir ėjimas į gatves „politologiškai“ yra laikomi kraštutiniais piliečių dalyvavimo demokratinėje politikoje būdais. Lietuvoje jie greitai gali tapti vieninteliais, kuriais būtų galima kažką pakeisti. Jau nebeįmanoma daugiau klausytis politikų ir politikos komentatorių dejonių, kad Lietuvoje niekaip nesusikuria pilietinė visuomenė, kad tam reikės dešimtmečių ar net kartų (neišgyvensim iki tada), o tie Lietuvos piliečiai yra tokie pilietiškai nesubrendę ir politiškai neišprusę (trumpai drūtai, nevykėliai tamsuoliai idiotai)... Vis dažniau apima visuomenės maišto nuojautos. Taikaus, sveiko ir solidaraus maišto demokratinėje visuomenėje.