Paprasčiausiai tikėtasi, kad užsienio politikoje Lietuva tiesiog gins savo nacionalinius interesus ir sieks jų užtikrinimo.
Kol kas dar sunku pasakyti, kiek rimti tie pokyčiai, tačiau iš pirmo žvilgsnio dabartinė mūsų valstybės užsienio politika iš tikrųjų keičiasi. Lyg ir labiau siekiama orientuotis į Europos Sąjungą, didžiąsias Europos valstybes ir santykių su Rusija bei Baltarusija plėtrą bei gerinimą, mažiau akcentuojant bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bei Gruzija, Ukraina ir kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, kurių atžvilgiu Lietuva vykdo demokratijos paramos politiką ir draugystei su kuriomis, prezidentaujant V. Adamkui, viešojoje erdvėje buvo skiriama itin daug dėmesio.
Tiesa, D. Grybauskaitė kartoja, kad, jai tapus valstybės vadove, Lietuvos politika, pavyzdžiui, Ukrainos ar Gruzijos atžvilgiu, nepasikeitė, kad „mes išlaikome visus svertus ir visas bendradarbiavimo programas“. Bet prezidentė pamiršta, kad tokie simboliniai gestai kaip pakvietimas ar nepakvietimas į svarbią Lietuvos valstybinę šventę ir vykimas ar nevykimas į kitos šalies nacionalinę šventę yra tokia pati svarbi, o neretai ir svarbesnė užsienio politikos dalis nei visokios programos.
Tačiau nepaisant to, kad prezidentė stengiasi pakeisti Lietuvos užsienio politiką ir netgi atsiriboti nuo V. Adamkaus vykdytosios, vis dėlto panašu, jog D. Grybauskaitė lipa ant to paties grėblio kaip ir prezidentas V. Adamkus.
Ir tas grėblys yra neišmintinga užsienio politikos retorika. D. Grybauskaitė nepasimokė iš V. Adamkaus užsienio politikos klaidų.
V. Adamkus ryškiausias savo užsienio politikos retorikos klaidas, kuriomis priskaldė daug nereikalingų malkų, padarė antrosios kadencijos metu. Bene garsiausi pavyzdžiai buvo interviu amerikiečių dienraščiui „Financial Times“, kuriame jis perspėjo apie galimą Rusijos grįžimą į Šaltojo karo laikus, ir beveik nuolatinės tiesioginės ir netiesioginės užuominos apie grėsmę Lietuvos, Gruzijos ar kitų valstybių nacionaliniam saugumui bei valstybingumui iš Rytų kaimynės...
Dabartinė prezidentė nuo pat pradžių nemažai kritikos sulaukė dėl savo pasisakymų šalies vidaus politikoje už jų perdėtą griežtumą, aroganciją ir polinkį pernelyg neaiškinti savo sprendimų visuomenei.
Užsienio politikoje jau savo rinkiminės kampanijos metu, nors ir labai šykščiai, D. Grybauskaitė pradėjo nuo „gerosios“ retorikos. Ji kalbėjo apie subalansuotą ir pragmatišką politiką, grįstą mūsų valstybės nacionaliniais interesais.
Tačiau einant į pabaigą pirmiesiems prezidentavimo metams ir po savo pirmojo metinio pranešimo, akivaizdžiai įgijusi daugiau pasitikėjimo savimi, D. Grybauskaitė, regis, įsismarkavo ir, panašiai kaip V. Adamkus, pradėjo žerti efektingus, tačiau vargu ar pragmatinius, subalansuotus ir atitinkančius Lietuvos nacionalinius interesus pasisakymus kitų valstybių atžvilgiu. Kaip V. Adamkus daugiausia pliekė Rusiją, taip D. Grybauskaitė vis bando įkasti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Šių metų balandį prezidentė, atsisakydama vykti į Prahą kartu su kitų pokomunistinių šalių vadovais susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, tvirtino, kad „ten nieko nebus sprendžiama“. Kartu ji nieko daugiau tinkamai nepaaiškino visuomenei.
Dabar „paaiškėjo“, kad tada aiškinti tikrąsias priežastis buvo „ne laikas“, ir, pasirodo, būtent dėl to, kad ten buvo kažkas sprendžiama, t.y., Rusija ir JAV pasirašė branduolinio nusiginklavimo sutartį, kuri, anot mūsų Prezidentės, „gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų“, D. Grybauskaitė ir nevažiavo į Prahą balandį.
Praėjusio savaitgalio interviu prezidentė taip pat pripažino, kad Lietuva anksčiau buvo JAV politikos įkaitė. Tiesa, tokią jos atsakymo interpretaciją lėmė tiesmukai suformuluotas žurnalistės klausimas, tačiau D. Grybauskaitė vis dėlto nėra politikos ir diplomatijos naujokė ir galėjo pateikti išmintingesnį ir lankstesnį atsakymą.
Ir kaip apskritai galima tame pačiame interviu tvirtinti ir tai, kad JAV ir toliau išlieka Lietuvos strateginė partnerė, ir tai, kad Lietuvai svarbu turėti gerus santykius su visais kaimynais, ir tai, kad Lietuva buvo JAV politikos įkaitė, bei galiausiai netiesiogiai pareikšti, kad JAV pažeidžia Lietuvos interesus? Ar taip mūsų valstybės vadovė nori pasakyti, kad Lietuva nepasitiki savo strategine partnere?
JAV politiką kaip „imperialistinę“, veidmainišką ir pan. galima aršiai kritikuoti, bet tai geriau yra daryti antiglobalistams, bet ne mažos valstybės, kurios karinį saugumą daugiausia ir garantuoja JAV, vadovei, kurios prioritetas pirmiausia turėtų būti atsakingai rūpintis šalies nacionaliniais interesais. Šiose situacijose D. Grybauskaitė apsiskaičiavo ir elgėsi panašiai kaip V. Adamkaus minėtame „Financial Times“ interviu – tarsi abu būtų didžiųjų valstybių vadovai.
Šiandien dar neaišku, kokių pasekmių tokia mūsų prezidentės retorika turės santykiams su JAV bei jos pačios santykiams su prezidentu B. Obama. Visiškai tikėtina, kad JAV yra per didelė ir per galinga valstybė, kad tai sureikšmintų. Kita vertus, besikartojantys neatsargūs Lietuvos žodžiai gali įžeisti JAV ir turėti nepalankių pasekmių Lietuvai.
Minėtame interviu prezidentė D. Grybauskaitė daro išvadą, kad „nesvarbu, mes maža ar didelė valstybė <...> jeigu gerbsime save patys, mus gerbs ir maži, ir dideli“.
Skamba išmintingai, bet kokia čia pagarba sau ir kitiems, kai kitų valstybių atžvilgiu išsakoma retorika neatnešama nieko gero sau? Ar Lietuva negerbtų savęs daugiau ir nesusilauktų didesnės pagarbos iš kitų, jei jos užsienio politikos retorika būtų lankstesnė, subtilesnė ir paprasčiausiai gudresnė, o ne tiesmuka ir įžūli?