Neįsigilinusiems į aukštojo mokslo sritį skaitytojams gali pasirodyti, kad pažvelgta gana plačiai, detaliai ir netgi solidžiai – daug faktų, statistikos, pasisakymų, interviu. Žurnalas vertina aukštąsias mokyklas, formuoja visuomenės nuomonę apie aukštąjį mokslą ir atlieka informacijos sklaidos funkcijas iš išorės, kaip derėtų nepriklausomam ekspertui.
Kaip atrodo visa ta veikla iš vidaus man, universiteto atstovo akimis? Jau gana ilgai dirbu universitete, stažavausi Vokietijoje, vadovavau mokslo laboratorijai, dirbau tarptautiniame mokslo projekte, kur buvo vykdomi JAV stambios kompanijos užsakyti tyrimai, atlieku visus darbus, kurie ir priklauso aukštosios mokyklos eiliniam dėstytojui. Nesu abejingas vykstantiems procesams, kurie mano manymu, tampa grėsmingi ir destruktyvūs.
Įprasta, kad Lietuvos universitetams pavyzdžiu rodomi reitingų priekyje karaliaujantys universitetai, priekaištaujama, kad mūsų universitetai nepatenka į pirmąjį šimtuką ar penkišimtuką; esančius rangu žemiau jau laiko pralaimėtojais. Bet ar tokie mėgėjai postringauti žino, kiek iš viso yra universitetų ir mokslo institucijų pasaulyje – o jų yra apie 20 000. Ir jeigu Lietuvos universitetas patenka į tūkstantuką, o tokių pagal įvairius reitingus yra, vadinasi jis patenka į 5 proc. geriausių.
Dar gero tono ženklas yra smarkiai užsipulti mūsų universitetų studijų kokybę ir vėl pavyzdžiu bakstelėti į užsienio universitetus. Štai ir šiame „Veido“ numeryje neatsispirta pagundai parodyti studijų kokybės „pranašumus“ JŲ universitetuose: nėra žymimas lankomumas (tarsi jis žymimas čia ir, sakytumei, lankomumas smarkiai kenkia studijų kokybei), nėra jokių kontrolinių darbų, nes jie irgi, matyt, yra kokybės priešas, egzaminą galima laikyti naudojantis bet kokia literatūra – panašu, kad TEN kokybė suprantama, kaip kokybiškas nusirašymas iš knygos.
O dėl knygų naudojimo per egzaminą – kuris dėstytojas to nėra daręs ČIA. Jeigu aš leidžiu atsinešti kiek nori knygų, tai studentai skundžiasi, kad per egzaminą nespėja jų visų peržiūrėti, jeigu tik vieną leidinį – tai ir vėl blogai, nes per egzamino laiką nespėjama išmokti. Vis dėlto leiskite tokių užjūrio studijų „privalumų“ šalininkų paklausti: ar jūs skaitote kelių eismo taisykles įvažiavę į sankryžą, ar gulsite ant operacinio stalo, jeigu chirurgas po pirmo pjūvio puls sklaidyti vadovėlį?
Įdomu, ar teko kritikams pasikalbėti su studentais, išvykusiais pastudijuoti pagal „Erasmus“ studentų mobilumo programą. Ir labai retais atvejais išvykę iš Lietuvos ne pirmo kurso studentai susiduria su studijų problemomis, dauguma pakankamai gerai studijuoja užsienyje, o tai rodo neblogą jų pasirengimą įgytą Lietuvoje. Antra vertus, daugeliu atvejų iš pokalbių su studentais galima spręsti, kad studijų sistema niekuo nėra pranašesnė negu gimtinėje, dažnai, mūsų požiūriu, netgi žemesnė.
Viskas, anot mūsų reformatorių, daroma vardan studijų kokybės, tik bėda, kad niekas negali apibrėžti kokybės politikos krypties ir pagrįstų kriterijų, o nueinama biurokratiniu vieškeliu vis daugiau dėmesio skiriant popierinei veiklai. Taip, studijų programos aprašui jau reikia šimtų puslapių, o jeigu anksčiau dalyko aprašas tilpdavo į du-tris puslapius, tai dabar vargu ar pakaks devynių- dešimties. Kai nežinai, kur eiti, niekada nepateksi ten, kur reikia, o tuo labiau, kad ėjimas tik imituojamas.
Taigi pagrindinis klausimas – kodėl visą laiką eskaluojamas neigiamas požiūris i Lietuvos aukštąjį mokslą, kodėl akcentuojami tik trūkumai? Lietuva yra nuolatinių nesibaigiančių reformų kraštas ir reformos visuomet vyksta iš viršaus bandant viską užtempti ant liberalizmo kurpaliaus. Atėjo eilė ir aukštajam mokslui įsikinkyti į ekonominių mainų vežimą, patirti konkurenciją, teikti paslaugas, plėsti klientūra (teatleidžia man studentai, kad ir juos tenka taip vadinti). Tačiau aukštąjį mokslą įvilkti tik į ekonominių mainų rūbą ne taip paprasta – labai jau specifinė paslauga. Iš vienos pusės klientas turi būti pasirengęs priimti šią paslaugą, jis privalo turėti motyvacija, tam tikrus pažintinius gebėjimus, daug dirbti savarankiškai ir su dėstytoju. O gebėjimų pasirinktai studijų krypčiai dažnai neturi, nes stodamas nurodo didelį programų sąrašą, o įstoja ten, kur pasiseka.
Kitas klausimas yra studijų motyvacija. Pasižiūrėkime į darbo skelbimus. Juose net nereikšmingoms pareigoms reikalaujamas bet kokio aukštojo mokslo diplomas. Universitetai atsidūrė keblioje situacijoje, kaip paslaugos teikėjai jie privalo pateisinti kliento lūkesčius – norą turėti diplomą, o iš kitos pusės, diplomai įteikiami už atitinkamo lygio studijas, kurias universitetai pasiruošę vykdyti, bet ar visi studentai pasiruošę ir nori studijuoti?
Taip gaunasi, kad pagal liberaliosios ekonomikos dėsnius universitetai turėtų konkuruoti, kas paprasčiau suteiks diplomą. Tokia tendencija jau ryškėja, ryškėja aukštojo mokslo devalvacija ir tuomet tenka ieškoti nevykusių reformų kaltininkų ir štai jie – „užkalkėję“ universitetai. Tai jie iškraipo, o gal ir sabotuoja reformas, tai jie veikia neskaidriai, tai jie sukūrė „cecho kultūrą“ ir daro vien tik nuodėmes liberalaus mokslo pertvarkos tikėjimo bažnyčioje. Nėra ko slėpti, nuodėmių ir universitetuose yra, tačiau, leiskite priminti, kad muziką užsako ne universitetai. Jiems tik tenka taikytis prie reformatorių sukurtų sąlygų.
Dirbti tenka konkurencijos sąlygomis, kiekvienas universitetas, nėra abejonių, visomis išgalėmis stengiasi dirbti kuo geriau – niekas nenori iškristi iš rinkos. Žiniasklaida irgi skiria nemažai dėmesio universitetams. Jau minėtas žurnalas skelbia universitetų reitingus. Idėja nebloga ir tokie reitingai reikalingi. Vis dėlto, peržiūrėjus reitingų lentelę, kyla nemažai klausimų, ar šie reitingai pagrįsti, ar neiškraipomi faktai, ar nedaroma žala universitetams, ar neklaidinami jauni žmonės, kurių pasirinkimas gali būti nulemtas tokios informacijos.
Pasaulyje universiteto reitingų metodikos seniai sukurtos ir seniai naudojamos. Gal ir šiuo atveju reikėtu pasirinkti vieną jų ir naudoti, tuomet nekiltų bereikalingų klausimų. Ne visai suprantama šio reitingo kriterijų taškų skaičiavimo sistema ir taškų dalių pasiskirstymas kriterijaus viduje. Tarkim, studijų krypčių įvairovės kriterijus. Kiek galima suprasti, kuo daugiau universitete yra programų, tuo daugiau gaunama taškų. Universitetai gali sukurti labai daug programų, bet prisimenu, kaip jie buvo smarkiai tarkuojami už aibę smulkių programų, nes kuo siauresnė programa, tuo siauresnė jos taikymo sritis. Tai kaip dabar – ar reikia jas vėl kurti?
Žinia, dėl kiekvieno reitingo rodiklio galima ginčytis be galo, galų gale, tai - susitarimo reikalas. Svarbiausias reitingų duomenyse vis dėlto yra jų objektyvumas, o čia ir iškyla abejonės. Sunku patikėti, kad Veterinarijos akademija už mokslo veiklą negavo nei vieno balo, o medicinos universitetas yra priešpaskutinis. Ar reitingų rengėjai atvėrė kurią nors, kad ir „ISI Web of Knowledge“, „Scopus“, „ISI Thomson“ ar kitą duomenų bazę, ar nustatė, kiek yra paskelbta straipsnių tarptautinėje mokslo spaudoje, ar pasižiūrėjo, kokie yra institucijų reitingai pagal įvairių tarptautinių organizacijų duomenis, o tokių apstu.
Jeigu tarptautiškumas yra vienas svarbiausių universitetų veiklos rodiklių, tai tokiu požiūriu reikėtų vertinti ir mokslą, tuomet ir reitingų tvarka pasikeistų. O kur mokslo žurnalų skaičiaus pripažintoje „ISI WEB of Science“ bazėje įvertinimas. Jų VGTU turi net penkis, tačiau pagal mokslo lygio taškų skaičių nusileidžia MRU. Žurnalui, užuot kaltinus universitetus uždarumu, patiems derėtų pasižvalgyti plačiau po pasaulį.
Grįžkime prie skelbiamų duomenų. Pasižiūrėkime dar vieną išvestinį rodiklį: studentų skaičių, tenkantį pagrindinėse pareigose dirbančiam darbuotojui. Pirmiausia, kodėl skelbiamas tik pagrindinėse pareigose dirbančiųjų skaičius, argi nepagrindinių pareigų darbuotojai nedalyvauja mokslo ir pedagoginėje veikloje? Kodėl jie nelaikomi institucijų darbuotojais ar yra antrarūšiai, tarsi jie neprisideda prie universiteto kūrimo? Kaip tuomet vertinti universitete dirbantį užsienietį ar gamybininką – praktiką, kurio pagrindinė darbovietė yra kitur? Galų gale, privatus universitetas neturėdamas savo akademinio personalo gali jį visą samdyti laikinam darbui.
Taigi, kiek studentų tenka darbuotojui? 2010 m. duomenimis D. Britanijos universitetų: Oksforde -10,8, Kembridže – 11,7, Varvike – 13,3 ir pirmajame šimtuke esančių universitetų šis santykis neviršija 24 studentų dėstytojo „galvai“. Lietuvoje šis santykis svyruoja apie 18 – 20, priklausomai nuo mokyklos specifikos (atmetus dailės ir muzikos akademijas). Tačiau štai MRU vienam „pagrindiniam“ etatui tenka 66,6 studento, o verslo ir vadybos akademijoje net 111. Titaniškas darbas dirbti tris ar penkis kartus daugiau negu dirba kitų mokyklų dėstytojai, o dar pagal mokslo rezultatus aplenkti daugelį mokyklų. Tad ir iškyla klausimas, ar ten surinkti unikalūs darbuotojai, ar ten surastas būdas padidinti žmogaus resursus, o gal ten atrastas toks efektingas mokymo metodas, kad klausimas apie dėstytojų skaičių jau yra nereikšmingas. Vis dėlto galima įtarti paprastą manipuliaciją. Deklaruojamas mažas, tik pagrindinėse pareigose dirbančių darbuotojų skaičius, o paskui giriamasi efektinga veikla.
Kelia abejonių ir darbo rinkos rodiklio objektyvumas. Klaipėdos universitetas pagal tai yra paskutinėje vietoje net devynis kartus nusileisdamas pirmaujantiems. Keistoka ir yra užimtumo statistika, kai vertinimas atliekamas pagal darbo biržoje užsiregistravusių skaičių. Visi kiti, neabejotinai, dirba, tik kokį tai turi ryšį su universitetu – juk svarbiausia, ar absolventas dirba pagal gautą išsilavinimą? Jeigu ne, tai veltui išmesti valstybės pinigai. Sakykim, kad ir MRU, kurio studentų užimtumas yra vienas didžiausių. Kiek man žinoma, šios mokyklos žymi studentų dalis yra ištęstinių studijų studentai (neakivaizdininkai), vadinasi, jie dažniausiai jau dirba studijuodami. Matydami tokią statistiką, turėtume tik pasidžiaugti, bet ar ji objektyvi? Štai per šešis mėnesius po baigimo darbą turėjo 80 proc. Oksfordo absolventų, 65 proc. Kento ir tik 56 proc. Salfordo universiteto, užimančio 100-ją vietą „The Guardian“ reitinge, absolventų.
„Veido“ žurnalistams linkėčiau labiau pasigilinti į problemą, dažniau pasikonsultuoti su mokyklų atstovais, pakalbėti su studentais, pasidomėti pasaulinėmis tendencijomis ir atsargiau teikti savo vertinimus, kurie gali atnešti žalos tiek universitetams, tiek juos pasirenkantiems jaunuoliams.