Jei taip elgtųsi privatus verslininkas, jo kontora greitai bankrutuotų. Tačiau šie rinkos dėsniai negalioja valstybei. Kaip žinia, sprendimas motyvuotas įvairiais argumentais, pradedant būtinybe didinti žemės ūkio našumą stambinant ūkius ir baigiant mistiniais įsipareigojimais kaip nors atsilyginti žemdirbiams už jų paramą balsuojant už Lietuvos narystę ES.
Norint atsidėkoti saujelei taip vadinamųjų „žemdirbių“ (o gal tiksliau juos būtų galima įvardinti „žemgrobiais“), pamirštama, kad toks sprendimas leis jiems pasipelnyti visų likusių piliečių sąskaita. Jau dabar skandalingai pagarsėjęs „Žemės vystymo fondas“ atakuoja žemės savininkus laiškais siūlydamas supirkti žemę (šiuo atveju netgi įdomu kur ir kaip ši bendrovė gauna asmens duomenis?) Nesunku atspėti, kad panašūs „ūkininkai“ turėtų būti ir labiausiai suinteresuoti būsimomis žemės dalybomis.
Politiniai sprendimai retai priimami nežinant jų ekonominių pasekmių. Jos dažnai gerai suvokiamos ir didžiausią naudą atneša patiems sprendimų priėmėjams nei visuomenei. Kas jau kas, bet ekonomistu save tituluojantis politikas turėtų išmatyti tai, ką žino ekonomikos mokslus baigęs bakalauras. Tiesa, kai politikas ne tik ekonomistas, politiniai argumentai dažnai nusveria ekonominę logiką.
Didindami asmeninę naudą, politikai dažnai priima abejotinus visuomenės naudos požiūriu sprendimus. Norėdami įtikti savo rėmėjams, jie linkę perskirstyti pajamas jų naudai. Tačiau kadangi ištekliai riboti, toks pajamų perskirstymas reiškia tai, kad likę visuomenės nariai bus nuskriausti.
Vadinasi, parduodant žemę lengvatine kaina valstybės biudžetas galėtų prarasti šimtus milijonų litų. Šie pinigai peteks į saujelės išrinktųjų „ūkininkų“ rankas. Ekonomiškai tai būtų pateisinama tuo atveju, jei nauda kurią gautų biudžetas ilgu laikotarpiu (pavyzdžiui, iš žemės ūkio mokesčių) būtų didesnė nei prarastos biudžeto pajamos. Tačiau žemdirbystė ne tik neapmokestinama taip, kaip daugelis kitų verslo šakų, bet ir stipriai dotuojama. Vadinasi, didelės naudos valstybės biudžetui ateityje tikėtis neverta.
Kita vertus, ar rinkos mechanizmas padėtų išspręsti ūkių stambinimo ir žemės ūkio našumo didinimo problemą? Politikai dažnai keiksnoja rinkos mechanizmą tuomet, kai jis veikia ir linkę jo griebtis tose situacijose, kai jis neveiktų. Šiuo atveju politikai galėtų pasimokyti iš kitų šalių patirties. Aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje žemės reforma buvo įvykdyta Čilėje. Ten taip pat žemė buvo išdalinta žemdirbiams siekiant padidinti žemės ūkio našumą. Tačiau nebuvo pagalvota, kad žemdirbiai susidurs su kita – paskolų neprieinamumo problema, nes investicijoms į darbo našumo didinimą reikalingi pinigai.
Pinigus galima gauti banke, tačiau paskolai reikalingas užstatas, kurio vertė, masiškai išdalijus žemę, krito. Taigi, politikų inicijuota reforma nebuvo sėkinga, nes nebuvo atsižvelgta, į tai, kad kitoje rinkoje – paskolų – rinkos mechanizmas veikia ir dėl didelės rizikos žemdirbiai nebuvo kredituojami. Čilės pavyzdys rodo, kad politikai priimdami ekonominius sprendimus turėtų atsižvelgti į tai, kad jei jie reguliuos vieną rinką, tai šio reguliavimo neefektyvumas atsispindės kitose rinkose.
Lietuvoje paskolos lengvai prieinamos, todėl žemdirbiai ar bet kas kitas, norintis įsigyti žemės galėtų skolintis pinigų ir sumokėti tikrą, rinkos kainą, valstybei. Ir paskolą jis gautų tuomet, jei turėtų aiškų verslo planą ir žinotų, ką su žeme daryti. Todėl argumentas, kad žemdirbiai negalėtų nusipirkti žemės, nes neturi pinigų, nėra rimtas. Ir visiškai nesvarbu, kad žemę nusipirktų ne ūkininkas. Bet kuris investavęs į žemę siektų gauti iš šios investicijos pajamas. Tai ypač svarbu, jei žemė pirkta už paskolą.
Jei žemė būtų parduodama aukcionuose, būtų gauta maksimali rinkoje įmanoma kaina už atitinkamą žemės sklypą, tuo būdu būtų išvengta spekuliacijos galimybių, nes būtų sunku perparduoti žemę aukštesne kaina. Dabartinio planuojamo išpardavimo pasekmės turėtų būti ne žemės ūkio našumo, bet spekuliacinės veiklos augimas.
Nuo pastarosios turėtų apsaugoti tariami „saugikliai“. Nors nutarimo projekto svarstymo eigoje šie saugikliai pamažu „tirpo“, kaip bebūtų paradoksalu, jų nebuvimas būtų ekonomiškai pats racionaliausias sprendimas, žinoma tuo atveju, jei žemė būtų parduodama aukcionuose, už tikrąją rinkos kainą. Bet kokie dirbtiniai draudimai nustatantys draudimus keisti žemės paskirtį, ją pardavinėti ar bet kokius kitokius apribojimus atneštų didesnius nuostolius nei naudą visuomenei, jei nekreipsime dėmesio į papildomą rentą, kurią gaus šiuos klausimus kuruojantys valdininkai.
Naivu tikėtis, kad visi žemėtvarkininkai staiga taps sąžiningi ir atskirs tikruosius ūkininkus nuo „proginių“. Situacija labai panaši į tą, kurią kadaise nagrinėjo ekonomistė A. Krueger straipsnyje „The political economy of rent seeking society“: politikų noras sukurti šiltnamio sąlygas vieniems žemės rinkos dalyviams sugriaus pasitikėjimą pačiu rinkos mechanizmu, o tai savo ruožtu pareikalaus dar didesnės politikų intervencijos, taip paskatinant norą ieškoti papildomos piniginės rentos (arba išverčiant iš ekonomistų į žmonių kalbą - kyšių).
Vadinasi, didžiausią naudą iš šios reformos turės patys jos rengėjai politikai, žemėtvarkininkai bei saujelė „ūkininkaujančių“ piliečių. Jeigu valstybė iš tiesų norėtų padėti žemdirbiams apsirūpinti žeme bei sumažinti spekuliantų skaičių, ji pirmiausia turėtų įvesti realų, o ne formalų žemės mokestį, o tada organizuoti žemės pardavimo aukcionus be jokių išankstinių dalyvavimo apribojimų.
Tai paskatintų dabartinius žemės savininkus pagalvoti apie žemės panaudojimo efektyvumą, be to iš dalies padėtų išspręsti ir žemės sklypų kainų miestuose problemą. Visa tai sumažintų korupcijos galimybes.
Tačiau šiuo metu su korupcija kovojama lozungais ir pasižadėjimais, o ne realiais darbais bei racionaliais ekonomiškai pagrįstais sprendimais. O tai rodo, kad mes pamažėle stagnuojame, panašiai kaip prieš keletą dešimtmečių, Leonido Iljičiaus laikais. Neveltui įtakingasis „The Economist“ pastebėjo, kad daugeliui postkomunistinių vyriausybių (tebūnie, išskyrus Estijos) trūksta paprasčiausio ryžto ir ambicijų imtis reformų. Savo ruožtu galima pridėti, kad kovoti su korupcija taip pat.