Ekonomistams žinomas taip vadinamasis pervertinimo (angl. overshooting) fenomenas, t.y. kai rinkos į informaciją ar įvykius reaguoja pernelyg smarkiai. Tokiu atveju rinkoje dominuojant optimistinėms prognozėms skubama pirkti, dažnai net neįvertinant laukiamos pirkinio (akcijų, nekilnojamojo turto ir pan.) vertės.
Ir priešingai, rinkoje pasirodžius neigiamai informacijai, dažnai skubama pernelyg greitai pirkinio atsikratyti, pirmenybę teikiant mažesnės rizikos ir grąžos, bet didesnio likvidumo instrumentams. Tokiu atveju kainos nukrenta žemiau nei laukiama vertė. Abiem atvejais galima tiek išlošti, tiek ir pralošti.
Išlošti galima pasiskolinant pervertintas akcijas ir jas parduodant, tikintis, kad ateityje jų kainos nukris. Tokiu atveju akcijas bus galima pigiau nusipirkti rinkoje ir grąžinti skolintojui. Jei rinkos kaina žemesnė už laukiamą akcijos ar kito turto vertę, jį reikėtų įsigyti. Kainų nuosmukis, kuris paveikia visą akcijų rinką yra vienas iš palankiausių laikotarpių investicijoms. Tai elementari ekonominė logika.
Tačiau, kad tokios galimybės egzistuotų, būtina, kad kažkas patirtų nuostolį. Kitaip tariant, finansų rinkose turi egzistuoti taip vadinamieji „triukšmadariai“, kurie ir prisiima nuostolius. Kas tie „triukšmadariai“ atsakyti nėra paprasta. Dažniausiai manoma, kad tai tie investuotojai, kurie prekiauja akcijomis neturėdami daug informacijos, patirties, kitaip tariant investuotojai – mėgėjai, pernelyg pasitikintys savimi.
Kaip rodo tyrimai JAV, didžioji dalis tokių investuotojų mėgėjų – namų ūkiai. Žinoma, neturint tikslių duomenų, pasakyti kiek ir kokių nuostolių patirs eiliniai Lietuvos investuotojai sunku. Kaip teigiama žiniasklaidoje, iki šiol didžiausius nuostolius patyrė pensijų fondai bei investavę į bankų išpopuliarintus investicinius fondus. Tačiau tokių investicijų dalis tesiekia tik porą procentų nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Dėl to priešingai nei JAV atveju, akcijų rinkos nuosmukis žymesnės įtakos Lietuvos ekonomikai neturėtų.
Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma nedidelė vertybinių popierių biržos kapitalizacija (tik 36 proc. nuo BVP) ir nedidelis investavusiųjų namų ūkių skaičius. Antra, vertybinių popierių rinka nėra svarbus šalies įmonių išorinio finansavimo šaltinis, t.y. įmonės žymiai daugiau skolinasi iš bankų nei išleidžia skolos vertybinių popierių. Trečia, šalies finansų institucijos didžiąją dalį kreditavimui skirtų išteklių taip pat gauna iš užsienio, vadinasi yra santykinai labiau priklausomos nuo nuotaikų pasaulinėse rinkose, nei nuo vietos akcijų ir obligacijų kainų raidos. Suprantama pastaruoju atveju slypi tam tikra rizika, tuo atveju, jei finansų institucijos būtų investavusios reikšmingas pinigų sumas į rizikingiausius vertybinius popierius, bet kaip rodo pasaulinės kainų korekcijos raida, didžiausius nuostolius patiria specializuoti investiciniai fondai.
Didžiausia šių globalinių korekcijų įtaka turėtų būti psichologinė ir praktinė. Psichologinės pamokos sijusios su perdėto tikėjimo kainų augimu nelogiškumu. Rinkos dalyviai Lietuvoje turi progą įsitikinti, kad kainos ne tik kyla, bet ir krenta. Iki šiol ryškesnio kritimo (neskaitant Rusijos krizės) neturėjome.
Praktinės krizės pamokos patvirtina ekonomistų teorijas. Mikroekonominis krizės JAV mechanizmas yra pakankamai paprastas ir seniai žinomas: konkurencija paskatino finansines naujoves (minėtų vertybinių popierių pasiūlą bei paklausą), bet šių naujovių tikroji kaina bei rizikingumas nebuvo žinomas tol, kol neįvyko krizė. Paskolų paklausą skatino optimizmas bei ilgą laiką buvusios žemos palūkanų normos. Kadangi paskolas išduodančios institucijos JAV buvo įsitikinusios, kad paskolas pavyks parduoti, jos mažai rūpinosi paskolų gavėjų pajamomis ar turimu turtu. Svarbiausia buvo gauti kuo didesnį ir greitesnį pelną, kas yra visiškai natūralu tokiomis sąlygomis. Tuo tarpu galutiniai investuotojai, t.y. tie, kurie įsigijo būsto paskolomis užtikrintus vertybinius popierius, mažai žinojo apie prisiimamą riziką.
Ko iš šios krizės galima pasimokyti? Pirmiausia, mokėti suderinti trumpalaikius pelno (kurio siekia bankų ar įmonių vadybininkai) ir ilgalaikius įmonės ar bankų savininkų interesus (verslo plėtra bei tęstinumas). Tam geriausiai pasitarnautų efektyvios vidinės komunikacijos ir priežiūros sistemos. Bankams ir kitoms finansų institucijoms tai būtų pamoka, kad paskolas reikėtų dalinti atidžiau, atsižvelgti ne tiek į užstato vertę, kiek į pajamas.
Nors bankai ir kitos finansų institucijos ir išrado mechanizmą kurio pagalba galėjo atsikratyti didžiausios rizikos būsto paskolų savo balansuose - sukurti vertybinius popierius ir juos paskui parduoti rizikuoti mėgstantiems investuotojams, tačiau finansinės rizikos tvermės dėsnis galioja ir šiuo atveju: rizika niekur nedingsta. Ją tiesiog prisiėmė begalė finansų rinkos dalyvių įsigijusių šiuos vertybinius popierius, pradedant hedge fondais ir baigiant rizikuoti mėgstančiais namų ūkiais. Šiuos investuotojus ir galima pavadinti tais „triukšmadariais“ patirsiančiais didžiausius nuostolius iš šių investicijų. Galime tik džiaugtis, kad jų Lietuvoje neturėtų būti daug.