Tokias tendencijas galima sieti su vyriausybės formavimu, A. Butkevičiaus (LSDP) lyderyste (bent jau formalia) naujoje valdančiojoje daugumoje ir prezidentės veiksmais, trukdant pakankamai natūralios (idėjiškai ir pagal rinkėjų panašumą) centro-kairės koalicijos formavimuisi. Tačiau tai tik dalis paveikslo: dabartiniai reitingai nėra tik ypatingos porinkiminės situacijos ir joje aktyviai besireiškiančių veikėjų santykių funkcija. Be to, jei norime žvelgti į dabartinių reitingų perspektyvą, reikia atkreipti dėmesį į platesnį politinį kontekstą ir bendras Lietuvos visuomenės politines pažiūras.
Tiek išskirtinai aukštas prezidentės populiarumas, tiek jo smukimas yra itin glaudžiai susijęs su tuo, kad Lietuvos rinkėjai prezidento instituciją suvokia ne kaip dar vieną politinį žaidėją tarp partijų, o veikiau virš arba šalia veikiantį autoritetą, kuris partiniais žaidimais „nesitepa“. Galima atkreipti dėmesį į tai, kad toje pačioje „Vilmorus“ apklausoje, kurioje buvo fiksuoti aptarti pokyčiai, pasitikėjimas prezidento institucija siekia 48,1, partijomis – tik 5,8 procentus. Tai, jog Lietuvos gyventojams būdingas itin didelis institucinis pasitikėjimas prezidentu (kontrastas su partijomis ir Seimu), įrodo ir noras didinti jo galias: remiantis 2008 m. porinkimine apklausa (užsakyta VU TSPMI, atliko „Vilmorus“), už tai tvirtai pasisako net 52,2 procentai respondentų (o “tikriausiai taip” tam sako dar 23,7 procentai).
Apskritai reikėtų pastebėti, kad Lietuvos gyventojai yra linkę daugiau pasitikėti tomis politinėmis institucijomis, kurios labiau pasižymi įasmeninimu nei kolektyviškumu. Pasitikėjimas Vyriausybe paprastai būna didesnis nei Seimu, o prezidentu – gerokai didesnis nei abiejomis pirmosiomis institucijomis. Tai pasireiškia ir vietos politikoje, kur mero darbu patenkintų būna paprastai daugiau nei savivaldybės taryba.
O kaip dėl A. Butkevičiaus (ir socialdemokratų) pakilusių reitingų? Apžvalgininkas Vladimiras Laučius nurodo tris LSDP palankias aplinkybes: informacinis karas prieš A. Butkevičių, Viktoro Uspaskicho kaip valstybės vairininko įvaizdžio skurdumas ir vėl iškilusi dviejų Lietuvų skirtis. Dėl trečiojo argumento galima diskutuoti: problematiška lyginti Rolando Pakso apkaltos ir dabartinę situaciją vien dėl to, kad pirmoji buvo labiau susijusi su prezidento institucija, o dabartinė – su partijų ir jų lyderių porinkiminėmis dėlionėmis.
Kaip jau buvo minėta, prezidento institucija ją užimančiam (ar į jį pretenduojančiam) populiariam asmeniui pasiūlo labai didelį institucinį pasitikėjimo rezervą, o Seimas (Vyriausybė) tuo nepasižymi. Nieko keisto, kad per apkaltą dalies tautos didvyriu buvęs R. Paksas vėliau su „Tvarkos ir teisingumo“ partija nė vienuose Seimo rinkimuose nesugebėjo surinkti daugiau 13 proc. balsų. Jeigu A. Butkevičiui laikinai ir perėjo keli ar keliolika paramos procentų iš „neelitinės“ Lietuvos, Prezidentūra juos gali susigrąžinti (jei laikysis saugiu atstumu nuo partinės politikos).
Tačiau praėjus rinkimų euforijai, net ir partijos-laimėtojos rinkėjai pakankamai greitai grįžta į politinę realybę: laikotarpis iki to paprastai trunka apie tris mėnesius ir maždaug sutampa su populiaria 100 dienų riba, po kurios pradedami vertinti vykdomosios valdžios darbai. Ypač jeigu ekonominė padėtis negerėja ar netgi blogėja, vyriausybės lyderio (ir jo partijos) populiarumas po medaus mėnesio pabaigos gali smukti ir labai žymiai. Taigi, jeigu A. Butkevičius ir LSDP per artimiausius mėnesius iš savo programų kepurės neištrauks stebuklingo nedarbo mažinimo ar atlyginimų didinimo „zuikio“, dabartiniai reitingai ilgai neturėtų išsilaikyti.
Galima atkreipti dėmesį, kad šiuo metu („Vilmorus“ apklausa) A. Butkevičiaus populiarumas (52,3 procentai) pagal tai, ar palankiai vertina politiką respondentai, nesiskiria (atsižvelgiant į statistinę paklaidą) nuo opozicijoje likusios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovės Irenos Degutienės (49,6 procentai). Nuo kitų partinių veikėjų A. Butkevičius daugiau atsiplešia pagal atsakymus į klausimą „kokie Lietuvos visuomenės veikėjai, Jūsų nuomone, geriausiai atstovauja Jūsų interesams? (prašome nurodyti pavardes)“. Čia jis užima antrą vietą (po prezidentės D. Grybauskaitės) su 10,6 procentų, o trečioje lieka V. Uspaskichas (6,5 procentai). Turint galvoje, kad mažesniems procentiniams pasiskirstymams (pavyzdžiui, 10 procentų prieš likusius 90) statistinė paklaida yra mažesnė, tai turėtų atspindėti realų dabartinį politikų vertinimą.
A. Butkevičiaus pirmavimas tarp partinių asmenų būtent tokiame klausime, kuriame prašoma pačiam respondentui nurodyti politiką, yra neatsitiktinis: jis daugiausia padiktuotas viešumoje matomos jo partijos lyderystės „šviežios” vyriausybės formavime ir medaus mėnesio (tarp rinkėjų ir rinkimus laimėjusios partijos) efekto. Šis reiškinys nėra labai glaudžiai susijęs su A. Butkevičiaus asmeninėmis savybėmis, koalicijos partnerio V. Uspaskicho (anti)žygdarbiais ar skirtumais tarp Lietuvos didmiesčių ir provincijos. Tiesą sakant, jeigu LSDP lyderis šiuo metu būtų bet kuris kitas kiek populiaresnis asmuo, jį tikriausiai ir matytume tokio politikų reitingo antroje vietoje.