M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Mirštančiojo gaila, bet…

 (216)
Pasaulio ir Lietuvos spauda išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus. Vakaruose regimi nedideli žurnalų atsigavimo daigeliai, tačiau pastaruoju metu mus pasiekdavo vien liūdnos žinios: užsidarė arba persikėlė į internetą tokie spaudos grandai kaip „Newsweek“, o Lietuvoje pastaruoju metu virtinė leidinių apribojo savo veiklą arba iš viso ją nutraukė ( „Lietuvos rytas, „Respublika“, „Verslo žinios“, 15min ir galiausiai – žurnalas „Playboy“).
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Dėl lietuviškos spaudos kokybės galima pasiginčyti, bet skaitytojams tai – praradimas. Apie šio reiškinio priežastis ir žiniasklaidos kokybę diskutuoti paragino patyrusio spaudos žurnalisto Vido Rachlevičiaus tekstas „Lietuvių gailestis mirštančiajam“, o ypač – pagiežingas spaudos ir internetinės žiniasklaidos sugretinimas pastarosios nenaudai.

V. Rachlevičiaus tekstas įdomus ir tuo, kad iš esmės apibendrina ir kitų spaudos žurnalistų tai vienur, tai kitur prasisunkiančią, dažnai neargumentuotą neapykantą internetinei žiniasklaidai. Suprantama: nemalonu, kai tai, ką visą gyvenimą darei ir kuo tikėjai, tampa nebeįdomu kitiems, ypač sunku su tuo susitaikyti žurnalistams, kurie buvo įtakingi ir grėsmingi, o dabar yra priversti stebėti, kaip jų laivas iš lėto grimzta dugnan. Tačiau ar visuomet sugebama blaiviai įvertinti procesus ir jų priežastis?

V. Rachlevičius savo tekste negaili paniekinančių epitetų vartojantiems informaciją per mobiliuosius įrenginius. „Uolūs interneto entuziastai ar beprasmio naršymo šaunuoliai, visur ir visada apatišku žvilgsniu gleizojantys savo išmaniųjų telefonų ekranus, mane turbūt išvadins realybės nesuvokiančiu seno kirpimo romantiku. Tačiau esmė ta, kad daugumai šių žmonių kokybiškas turinys visiškai nereikalingas, jie nėra jo vartotojai, nes betikslis naršymas yra jų nuolatinė būsena ir savotiška priklausomybė, kuri proto ar aplinkos suvokimo neprideda, todėl jų nuomonė man neįdomi“, – rašo autorius.

Niekas Lietuvoje taip nesugadino žiniasklaidos įvaizdžio, kaip pati spauda: nuolatinis politikavimas, leidėjų interesų tenkinimas, ignoruojant auditorijos poreikius, arogancija, paslėptos arba neaiškiai pažymėtos reklamos brukimas skaitytojams, informacinių atakų organizavimas – tai spaudos kasdienybė iki šiol.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Taigi žurnalistas vienu ypu nubraukia visus, kurie informaciją gauna ne iš spaudos, televizijos ar radijo, ir kažkodėl daro išvadą, kad jiems nereikalingas kokybiškas turinys. Tuo tarpu pasaulinės ir Lietuvos tendencijos rodo ką kita: informacijos per mobiliuosius įrenginius suvartojama vis daugiau ir šie kiekiai auga, o vartojamas turinys – kuo įvairiausias.

Dar prieš gerus penkerius metus JAV ekspertai pranašavo, kad ilgainiui platformos, per kurią vartojama informacija, taps daug labiau fragmentuotos, todėl žiniasklaida, siekianti išlaikyti savo skaitytojus ir prekės ženklą, turi stengtis būti pasiekiama įvairiais kanalais. Tačiau dauguma Lietuvos leidėjų turbūt vylėsi, kad šios tendencijos juos apeis, ir užuot pasirengę veikti skaitmeninėje aplinkoje, toliau niršo, kad internetas atima jų skaitytojus, o mėginimai veikti internete dažnai būdavo nevykę ir atsainūs.

Sutinku su V. Rachlevičiumi, kad konservatorių vyriausybė 2009 m. smarkiai prisidėjo prie spaudos žlugdymo, tačiau jo teiginys apie tai, kad geri žurnalistai dėl lengvesnės duonos pasuko į viešuosius ryšius, ne visiškai atitinka tikrovę. Tokių buvo vienas kitas, kai kurie pasuko, bet grįžo atgal – geriausi Lietuvos žurnalistai tebedirba žiniasklaidoje: jie daro tyrimus, vyksta į užsienį daryti interviu, rašo gerus tekstus. Yra žurnalistų, pasirinkusių viešuosius ryšius, tačiau tai įvyko daug anksčiau, ir dabar jie valdo daugiau ar mažiau klestinčias agentūras.

Apverkęs nevykėlius telefonų „gleizotojus“ ir geruosius žurnalistus, išsikrausčiusius į viešuosius ryšius, autorius pereina prie įdomiosios dalies – turinio. Deja, V. Rachlevičiaus teiginiai šiuos klausimu – neargumentuoti ir smarkiai atsiliekantys nuo realijų.

„Niekam ne paslaptis, kad lankomumo reitingus generuoja besaikės manipuliacijos Garliavos tema, 1001 rašinėlis apie aktoriaus Vytauto Šapranausko arba 24/7 eksploatuojama tema Oksanos Pikul pasirengimą vestuvėms. Reklamos agentūrose puikiai supranta, kad rimtos temos niekada neprilygs šių tekstų skaitomumui, todėl, jei civilizuotame pasaulyje priimta lyginti sulyginamus dalykus, tai pas mus viskas maunama ant vieno kurpaliaus ir, pavyzdžiui, verslo portalai lyginami su paskalų ir kriminalų portalais arba unikalus turinys – su naujienų srautu, kuris gaminamas copy-paste principu – kai be jokio redagavimo skelbiami į redakcijos paštą atkeliaujantys pranešimai spaudai“, – rašo autorius.

Kokybiška žurnalistika nepriklauso nuo platformos, ji visur yra tokia pati ir bus vienodai vertinama. O šiuolaikinės technologijos, socialiniai tinklai kaip tik verčia žurnalistus pasitempti, nes visos klaidos tučtuojau pastebimos skaitytojų.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Neketinu neigti, kad portalai skiria nemažai dėmesio įžymybėms, tačiau nuo kitos žiniasklaidos jie skiriasi tuo, kad realiu laiku gali matyti, kas domina jų skaitytojus. Kitaip nei spaudai, kuri, neturėdama grįžtamojo ryšio, dažnai šaudo aklai, pražiopsodama ar ignoruodama visuomenei aktualias temas, tai leidžia portalams kurti demokratišką, auditorijos poreikius atitinkantį turinį. Štai britų žurnalistas Oliveris Watesas sako: „Pagrindinis universalus žiniasklaidos principas: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti“.

Internetinės žiniasklaidos pranašumą čia kaip tik gali iliustruoti Vytauto Šapranausko mirties istorija – esant milžiniškam žmonių susidomėjimui, portalai sugebėjo profesionaliai ir atsakingai aptarti ir savižudybių, ir alkoholio vartojimo problemas, o ne mėgautis mirties ir laidotuvių detalėmis.

Neapykantos internetinei žiniasklaidai apakintas autorius nepastebėjo, kad pagrindiniuose šalies portaluose jau senokai randa vietą ne tik naujienos apie įžymybes, bet ir solidžios nuomonės, tekstai apie kultūrą, ekonomiką, žurnalistiniai tyrimai, žmogiškosios, gyvos istorijos, provincijos gyvenimo atspindžiai. Ir tenkina labai įvairius auditorijos poreikius. O koks tekstas patrauks skaitytojo dėmesį, tai priklauso ir nuo žurnalistų sugebėjimų bei kūrybiškumo.

Copy-paste argumentas taip pat yra įsižeidusiųjų spaudininkų nuvalkiotas ir pasenęs. Tekstai, parengti pagal pranešimus spaudai, sudaro tik keletą procentų DELFI turinio, ir šis kiekis, dideliam viešųjų ryšių agentūrų nerimui, vis labiau traukiasi. Portalai linkę ieškoti originalių temų, dominančių skaitytojus. Jau senokai pastebimas atvirkščias fenomenas – senoji žiniasklaida vis dažniau naudoja internetinių portalų turinį: tekstus, nuotraukas, prašo unikalių filmuotų kadrų.

Įpratę dirbti žiauriomis sąlygomis, spaudžiant laikui, portalų žurnalistai išmoko savo resursus naudoti ypač efektyviai – jie pradeda darbą kur kas anksčiau ir dažnai baigia vėliau nei spaudos žurnalistai… Atėję iš kitos žiniasklaidos žurnalistai čia ne iš karto adaptuojasi: jiems per didelis portalų tempas, svetimas siekis nuolat įsijausti į skaitytojo poreikius, pastangos balansuoti tarp svarbaus ir įdomaus. Anksčiau ši priešprieša buvo stebima tarp spaudos ir naujienų agentūrų darbuotojų: spaudininkai daug nesivargindavo ir dar pasišaipydavo iš greta dirbančių agentūrų žurnalistų – jūs dirbkite, o mes po to jūsų tekstais pasinaudosime. Turbūt todėl agentūroms dabar daug lengviau sekasi adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje.

Neapykantos internetinei žiniasklaidai apakintas autorius nepastebėjo, kad pagrindiniuose šalies portaluose jau senokai randa vietą ne tik naujienos apie įžymybes, bet ir solidžios nuomonės, tekstai apie kultūrą, ekonomiką, žurnalistiniai tyrimai, žmogiškosios, gyvos istorijos, provincijos gyvenimo atspindžiai. Ir tenkina labai įvairius auditorijos poreikius.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Verstis vien su studentais, kaip teigia V. Rachlevičius, rimtų portalų versle neįmanoma, portalai kaip tik pastaruoju metu įdarbina patyrusius žurnalistus ir juos vertina, nes tik profesionalai gali greitai susiorientuoti sudėtingoje aplinkoje.

Ir nežinau, kokius viešųjų ryšių atstovus cituoja teksto autorius, tiesiog užgauliojantis portalų žurnalistus: esą, „daugumai portalų žurnalistų parašyti diktantą jau tampa problema, o mes net nekalbame apie temos suvokimą ar kokius nors protingus klausimus“, jie neturi platesnio konteksto ir negali iššifruoti painiau kalbančių pašnekovų. Į šiuos absurdiškus teiginius galiu tik pasakyti, kad vien DELFI žurnalistai (Šarūnas Černiauskas, Inga Saukienė, Mindaugas Jackevičius, Natalija Zverko, Dainius Sinkevičius, Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Erika Fuks, fotografas Tomas Vinickas) ir mūsų bendraautoriai pastaraisiais metais už savo tekstus ar nuotraukas gavo dešimtis apdovanojimų, laimėjo įvairias prizines vietas ar buvo nominuoti garbingiems apdovanojimams greta patyrusių vyresnių žurnalistų. Apdovanojimais gali pasigirti ir kolegos iš lrytas.lt, 15min.lt portalų – nepykite, jei ko nepaminėjau. O geriausias mūsų įvertinimas – nuolat auganti skaitytojų auditorija.

V. Rachlevičius savo tekste paliečia įmonių socialinės atsakomybės temą, tačiau nutyli faktą, kad niekas Lietuvoje taip nesugadino žiniasklaidos įvaizdžio, kaip pati spauda: nuolatinis politikavimas, leidėjų interesų tenkinimas, ignoruojant auditorijos poreikius, arogancija, paslėptos arba neaiškiai pažymėtos reklamos brukimas skaitytojams, informacinių atakų organizavimas – tai spaudos kasdienybė iki šiol. Greta šių reiškinių tekstas apie Pikul nebeatrodo tokia baisi nuodėmė. Ir beje, žurnalai, užuot ieškoję originalios nišos ir įdomesnių reklaminių sprendimų, pirmieji nėrė į užsakomųjų tekstų jūrą.

Kai Lietuvos leidėjai lieja ašaras dėl žurnalų mirties, Vakarų žiniasklaida džiaugiasi jų renesansu ir atsigaunančiais reklamos pardavimais. Štai paskutiniame žurnalo „Port“ numeryje žymiausių žurnalų leidėjai sako štai ką:

„Nėra abejonės, kad įžengiame į naują žurnalų aukso erą, kur žurnalai yra palaikomi tinklalapių ir mobiliųjų programėlių. Buvo manyta, kad šis „palaikymas“ reikš žurnalo mirtį, tačiau jei susikertančios medijos veikia tinkamai, nuostabu išlaikyti žurnalus – formatą, kurį tebedievina skaitytojai ir reklamos pardavėjai“.

Kokybiška žurnalistika nepriklauso nuo platformos, ji visur yra tokia pati ir bus vienodai vertinama. O šiuolaikinės technologijos, socialiniai tinklai kaip tik verčia žurnalistus pasitempti, nes visos klaidos tučtuojau pastebimos skaitytojų. Ignoruoti šiuos dalykus, yra tolygu troškimui, kad pasaulis ir toliau suktųsi aplink tave, užuot prisitaikius prie pasikeitusios realybės…

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį (210)

Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.

Kur prasideda ir kur baigiasi Rusija? (501)

Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (395)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (89)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (519)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.