M. Ališauskienė. Jaunieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva: „vienos tiesos“ spąstuose

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie jau neva vykstančią kartų kaitą Lietuvos visuomenėje ir apie šios kaitos galimai teigiamas pasekmes būsimam valstybės gyvenimui.

Pastarąjį dešimtmetį tenka stebėti besiformuojančią jaunų politikų, valstybės tarnautojų, mokslo daktarų ir kitų specialistų tam tikrą tipinę grupę, kuri, ugdyta disidentinės kovos dvasioje, vis dar sunkiai save atranda demokratijos sąlygomis, nepripažįsta nuomonių įvairovės ir yra pasiryžusi kovoti už „savąją ir vienintelę tiesą“. Pavadinčiau juos „jaunaisiais disidentais“.

Įvairiuose disidento apibrėžimuose teigiama, kad jis oponuoja vyraujančiai nuomonei, kovoja su vyraujančia ideologija. Šių dienų jaunieji disidentai, kitaip nei teigiama minėtuose apibrėžimuose, kovoja su įsivaizduojamai vyraujančia nuomone ar ideologija. Jie turi daug bendrumų su tradiciškai suprantamais disidentais, tačiau vienas esminis skirtumas – kitaip nei įprasti disidentai, turėję realų pagrindą – sovietinę okupaciją – savo veiklai, naujiesiems disidentams tenka nuolat ieškoti priešų savo kovinei dvasiai palaikyti. Tad toliau apžvelgsiu, kokie jie – šių dienų mūsų visuomenės didvyriai ir didmoterės?

Jaunojo disidento portretas

Jaunasis disidentas gali būti ir vyras, ir moteris, gyvenantis mieste ar miestelyje, kuris yra neblogai išsilavinęs, tikintis, bet ne visada religingas, pripažįstantis Katalikų bažnyčios autoritetą, t. y. gerbiantis ir klausantis hierarchų nuomonės, tačiau tiek, kiek ji atliepia jo manymu teisingą ir vienintelę tiesą. Atrodytų paradoksalu, tačiau jaunųjų disidentų teko aptikti ir religinių mažumų grupėse. Jaunasis disidentas – tai iki keturiasdešimties metų amžiaus žmogus, dažnai priklausantis kokiai nors visuomeninei arba jaunųjų dešiniosios politikos organizacijai. Jaunasis disidentas nuolat ieško priešo, o suradęs jį – kovoja. Jaunųjų disidentų pasirodymo visuomenės ringe pradžia sutampa su Lietuvos katalikų bažnyčios atsigręžimu į pilietinę visuomenę, maždaug apie 2000 metus, kuomet it grybai po lietaus pradėjo kurtis nevyriausybinės organizacijos, kovojančios už šeimos vertybes.

Jaunojo disidento priešai yra nebūtinai žmonės per se, bet jų idėjos – gyventi kitaip, mąstyti kitaip. Jaunasis disidentas kovojo už tai, kad nebūtų rodomas italų režisieriaus Castelluci spektaklis. Jaunasis disidentas kovojo už šeimos apibrėžimą, kuriame būtų nurodyta, jog tai heteroseksuali susituokusi pora. Jaunasis disidentas kovojo prieš embrionų užšaldymą, demonstruodamas šaldomų kūdikių, t. y. lėlių šaldytuve vaizdus. Jaunasis disidentas kovojo ir galbūt vis dar tebekovoja už tai, kad fizinės bausmės nebūtų panaikintos, nes, jo supratimu, tai vertybė, nors greičiausiai taip yra todėl, kad vaikystėje pats patyrė tokį „vertybinį” auklėjimą, iki šiol neapsilankė pas psichoterapeutą ir neįvertino tokio auklėjimo pasekmių jo asmenybei bei šiandieniam gyvenimui.

Išskirtinis bruožas – vienpusiškumas

Jaunojo disidento vienas iš išskirtinių bruožų – jis pripažįsta žmogaus teises ir jų viršenybę, tiek, kiek jos naudingos jam. Juk ir disidentai sovietiniu laikotarpiu kovojo už žmogaus teises, dalyvavo Helsinkio grupėje, tačiau susiformavus demokratinei santvarkai paaiškėjo, kad jų žmogaus teisių sampratoje nebelieka kitaip tikinčių, kitaip mylinčių ar tiesiog kitaip mąstančių ir gyvenančių. Vienos svarbiausių žmogaus teisių jaunajam disidentui – žodžio ir religijos laisvės. Jis mano, kad gali laisvai reikštis visomis temomis įvairioms auditorijoms ir piktinasi politinio korektiškumo idėja. Jaunojo disidento supratimu, viešoji erdvė turėtų būti išvalyta nuo kitaip tikinčių, mylinčių ar gyvenančių. Todėl jis priešinasi gėjų ir lesbiečių eitynėms, piktinasi gėjų propaganda, pašiepia moterų ir vaikų teises bei jas ginančiuosius. Jaunasis disidentas žmones mato tik dviejų tipų: pritariančius jo nuomonei arba ne. Pastarieji iš karto sulaukia kokių nors etikečių – tolerastai, liberastai ir pan.

Kitas svarbus jaunojo disidento bruožas – jis džiaugiasi ir naudojasi pilietinės visuomenės privalumais, vėlgi tiek, kiek ji jam patogi. Jaunieji disidentai buriasi į visuomenines organizacijas, rengia įvairias eitynes ir piketus, tačiau piktinasi kitoms nuomonėms atstovaujančiųjų piketais ar eitynėmis, įvairiai juos pašiepia, skundžia valstybės institucijoms, piktinasi, kad tai prieštarauja jo vertybėms. Tačiau sulaukęs pastabų ar analogiško skundo, išvadina skundikus šių dienų komjaunuoliais. Jaunieji disidentai nesibodi pasinaudoti savo įtaka pristatyti savo nuomonę kaip vienintelę atstovaujančią visuomenės daugumai, lankosi ir aktyviai pasisakinėja įvairiose Seimo ir vyriausybės darbo grupėse.

Laisvėjanti visuomenė, kurią vengiama pripažinti

Neatskiriamas jaunojo disidento bruožas – sąmokslo teorijų kūrimas ar palaikymas jas perpasakojant. Dėl daugybės savo valstybės problemų jis kaltina Europos Sąjungą ir palaiko savo (galimai) buvusio dėstytojo idėjas apie šliaužiantį totalitarizmą. Įžvelgia gėjų, žydų bei komunistų sąmokslus, būsimus ar jau esamus civilizacijų karus, ypač tarp vakarų bei islamo pasaulių, artimoje ateityje regi Europą užplūdusią musulmonais ir „pajuodavusią nuo burkų”. Nacionaliniame lygmenyje jam kartais vaidenasi ir pedofilų sąmokslas prieš teisinę valstybę, be to, jam kartais vis dar kyla klausimų, kur yra mergaitė.

Jaunasis disidentas nepasitiki socialiniais mokslais ir jų tyrimais. Socialinius mokslus jis regi kaip ideologizuotus, beveik „paraudonavusius”, už bet kurio tyrimo jam vaidenasi marksistai ar bent jau kai kurios marksizmo įžvalgos. Tačiau, esant poreikiui, jaunieji disidentai mielai cituoja socialinių tyrimų rezultatus, apdairiai nutylėdami jiems nepatogias vietas. Jaunieji disidentai palaiko laisvosios rinkos idėjas, nes jose atpažįsta „tikrąją” laisvę, kuri atliepia jų vertybinį stuburą.

Ir baigdama apie keletą dalykų, kurių, mano požiūriu, jaunieji disidentai stokoja. Disidentui trūksta ryšio su jį supančia aplinka, jam sunkiai sekasi susivokti laisvėjančios visuomenės nuomonių įvairovės kontekste, jis piktinasi, nes nežino, kuri nuomonė yra teisinga, be to, jis nori, kad būtų viena teisinga nuomonė. Jaunasis disidentas stokoja ir empatijos, kuri padėtų įsijausti, kaip tam tikros vienos žmonių grupės vertybių įtvirtinimas visuomenėje gali paveikti atskirų žmonių ar jų grupių kasdienybę.

Turbūt atpažinote ne vieną jaunąjį disidentą savojoje aplinkoje. Su tuo Jus ir sveikinu – vadinasi, mūsų visuomenėje ir Jūsų aplinkoje egzistuoja nuomonių įvairovė. Atvirai visuomenei pavojus iškyla tuomet, kai šio tipo žmonės pradeda darytis pagrindine varomąja visuomenės jėga, sudaro joje kritinę masę, o tuo metu trūksta ją atliepiančių žmonių masės, kuri sudarytų galimybes kartu kurti ateitį.