LT tapatybė. J.Vaiškūnas: Kokią tapatybę įgysime XXI amžiuje?

 (413)
Vis garsiau kalbama apie tai, kad pasaulis negrįžtamai pasikeitė, kad laikas ir erdvė neteko savo stabilių verčių, kad gyvenimo tempas, mobilumas ir techninė pažanga verčia atsisakyti tradicinių vertybių ir rinktis laikinas prisitaikėliškas tapatybės atmainas. Tai ką anksčiau vadinome „tapatybės krize“ – skelbiama nauja modernia tapatybės forma.
Naujuoju mitiniu herojumi šiandien daromas amorfinis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai ir net savo paties lyčiai… Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar įsipareigojimai skelbiami asmenybės laisvių suvaržymu – pagrindine vertybe iškeliamas gebėjimas taikytis prie kintančių aplinkybių bei tapatybės amorfiškumas.

Tokiame kontekste vis dažniau keliame klausimą apie mūsų tautinės lietuviškosios tapatybės likimą. Tad kokią tapatybę įgysime XXI amžiuje? Tradicinė žodžio tapatybė samprata skiriama apibrėžti neatsiejamą individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemą, pagrista savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje.

Atėjo metas plėtrai į pasaulį – tai ir plūstelėjome emigrantais. Prasidėjo neorganizuotas ir Valstybės nekontroliuojamas tautos išsisklaidymas. Ta pačia linkme pasuko ir Valstybės politika – skubota paknopstinė integracija į naują turtingesnę ir didesnę ES Imperiją. Akivaizdu, kad šiedu lemtingi ir globalūs visą tautą užvaldę ir veikiantys, bet tautos bemaž nekontroliuojami procesai pradėjo kelti skausmingą mūsų tapatybės būsenos permąstymo būtinybę.

Dabar ne laikas dejuoti ar virkauti, kad tauta žūsta, reikia ieškoti naujų būties ir tapatybės pavidalų.

G. Beresnevičius suformulavo optimistinį mūsų tapatybės kūrimo manifestą: „Didžiausia įmanomų mūsų darytų ir tebedaromų klaidų – sėdėti pasyve ir aimanuoti. Dėl prarandamo identiteto. Deja, sėdint jis nestiprėja. Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. Reikia veikti taip, kad tas identitetas tvirtėtų. Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. /…/ Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. Ir šis mano kalbėjimas, tiesą sakant, deklaruoja vieną tikslą – nacionalinį išsilaikymą. Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi, ir kito amžiaus, jau XXII-jo nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga“ (G. Beresnevičius, „Imperijos darymas“).

Tad turime skubiai telkti bendras pajėgas naujajai tapatybei įsisąmoninti ir įdiegti mūsų pačių sąmonėje. Gal tai kažkas panašaus į senstelėjusios operacinės sistemos patobulinimą? Pats tapatybės principas remiasi tapatumo perimamumo, tolydumo ir nenutrūkstamumo principu, mitologijose jis išreiškiamas pasaulio medžio arba jo atskirų atmainų – gyvybės, giminės genealoginio medžio principu, įvardijamu kaip „ryšio su šaknimis išsaugojimas“.

Šiuo metu diskusijose apie mūsų „naująją“ tapatybę figūruoja keletas pagrindinių tapatybės plėtros pasirinkimų: § Europinė tapatybė. § LDK tapatybė. § Baltiška tapatybė.

1. Europinė tapatybė – aktyviausiai ir agresyviausiai propaguojama naujosios tapatybės rūšis. Tačiau lieka iki galo neaiški jos esmė. Kas tai? Modernizuotas, europietiškas „tarybinės liaudies“ atitikmuo, atsirasiantis kuo glaudžiau, kuo labiau „integruojantis“, susiliejant ir persimaišant ES tautoms? O gal formali narystės polit-ekonominiame darinyje tapatybė? Abiem atvejais tokiai tapatybei stinga pagrindo – trūksta šaknų ir motyvų.

2. Pastaruoju metu vis garsiau skamba LDK tapatybės ir geopolitikos atgaivinimo siūlymai. Tai verta dėmesio ir turinti stiprų kultūrinį istorinį pagrindą idėja. Ją būtina realizuoti.

Žaismingiausiai ir patraukliausiai šį neišnaudotą užtaisą mūsų platesnei tapatybei ir ambicijoms apsakė G. Beresnevičius savo „Imperijos daryme“. Netrūksta ir abejojančių LDK paveldo galimybėmis praplėsti mūsų tapatybės matmenis: tautiškai nusiteikę – čia įžvelgia grėsmę mūsų tautiškumo turiniui, kiti gi, pabrėžia LDK imperialistinį aspektą su kuriuo tapatintis tarsi ir neturėtumėme. Šiaip ar taip LDK dvasios atgaivinimo klausimas jau buvo keliamas J.Basanavičiaus. Savaip šią idėją pateikia V. Savukynas, deja, tiesmukai priešpastatydamas baltų vienybės idėjai.

3. Baltiškosios tapatybės idėja – galėtų tapti vaisingiausiu projektu, išsaugančiu ir pratęsiančiu mūsų lietuvišką tautinę tapatybę į platesnes erdves. Turime išplėsti savo gentinę savivoką, savo tautinę tapatybę į platesnes globalaus pasaulio erdves, privalome prisistatyti patiems sau ir pasauliui, jog esame baltų kultūros tesėjai. Esame šio Vidurio Europos istorinio regiono istorinis centras, esame baltai šio regiono dalyje, sugebėję sukurti savo valstybę ir išplėtoti ją iki vienos didžiausių Europoje imperijų – LDK.

Prisistatyti pasaulyje turime kaip senosios baltų kultūros ir Valstybingumo tradicijos paveldėtojai, kaip paskutiniai Europos pagonys, išsaugoję jos pasaulėžiūros dvasines versmes gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis ir darančias ją įdomia ir savita šiame Europos regione. Su baltiška tapatybe išliksime pačiais savimi, nebijodami audringų permainų ir niekas negalės išmušti iš savo žemės, savo kalbos, iš pagarbos – protėviams, duonai, akmeniui, medžiui… Tuomet vėl galėsime apibrėžti aplink save ratą ir tarti – Pasaulio centras yra čia, Dievo išrinktoji tauta esame mes, pažadėtoji žemė – po mūsų kojomis. Likimo nublokšti turėsime kur sugrįžti.

Nuo ko pradėti? Jau pradėjome: 1. Pradėdami Valdovų rūmų atstatymą; 2. Pradėję viešai kalbėti apie istorinės Valstybės vėliavos su Vyties ženklu susigražinimą; 3. Atrasdami ir kaupdamiesi pristatyti pasauliui nutylėtą mūsų tautos istoriją (S. C. Rowell’o istorinis veikalas „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, S. Bartkaus ir G. Songailos kuriamo TV serialo „Kita Europa“ pirmųjų serijų pristatymas ir kt.).

Turime tęsti pradėtą geopolitinį dialogą su Latvija, Baltarusija, Ukraina… Būtina sąmoninga Valstybinė strategija šioje srityje, strategija nukreipta į tolimiausius mūsų baltiškosios oikumenos pakraščius ir tuo pačiu į pačius artimiausius – vaikų darželius ir mokyklas. Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos projekte strategijos projekte mūsų baltiškoji kultūra ir LDK paveldas iškeliami kaip vienas mūsų pranašumų. Turime šias vertybes pirmiausia priimti patys ir iš istorinio paminklo paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu.

Šis komentaras pradeda apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.

Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (286)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (182)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (429)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.

L. Andriulis. Iš R. Šimašiaus noriu tik vieno dalyko (183)

Skaičiuoju čia vieną dieną tuos graudžius Remigijaus Šimašiaus viščiukus, ir siutas ima – viščiukai jau dvimečiai, bet vienas šlubas, kitas be sparno, trečias išvis ne Šimašiaus, du ančiukai ir paršas, ir visi bėga į skirtingas puses, nein skaičiuot.

N. Vasiliauskaitė. Apie „satyrines diskusijas“ (61)

Mažai yra žanrų, kraupumu prilygstančių „O dabar išjuokime x, nes mes sakome, kad x YRA juokinga, o jei tu nesijuoksi – būsi, che ce, irgi kaip x, ir tada mes (MES!) tave užjuoksime!“