Tingūs jaunuoliai iš dabar jau plačiai nuskambėjusio Molenbeeko, karo pabėgėliai iš Eritrėjos ir Sirijos, musulmoniškas verybes puoselėjančios daugiavaikės mamos, pašalpų medžiotojai ir ambicingi studentai, iš islamiškų valstybių gūdumos „importuotos“ klusnios nuotakos...
Treji metai kone kasdienių studijų su šiais žmonėmis, draugiški pasisėdėjimai prie kavos, kvietimai į dideles arabiškas vestuves, aršūs religinai-kultūriniai ginčai leido šiek tiek pažinti tos europietiškos/musulmoniškos visuomenės žmones. Ir pamatyti, kad stereotipų visuomenė kuriama iš abiejų pusių.
Europiečiai stebisi, kodėl lojalumą šaliai praranda ne pirmos kartos migrantai, bet jų vaikai, kurie gimė Europoje, čia mokėsi. Tačiau pirmos kartos migrantai uoliai pluša, pripažindami savo žemesnį statusą, nes nemoka kalbos, neturi pilietybės, prisimena skurdą ar pavojus, nuo kurių bėgdami čia atsidūrė. Todėl jų lūkesčiai nedideli. Jų atžalos tikisi to, ką jiems žada oficiali „laisvės, lygybės, brolybės“ doktrina bei vartotojiška visuomenė. Tačiau daugumai ir prestižinės mokyklos, ir sėkminga karjera nepasiekiami. O sėkmingai įsitvirtinę gerose pozicijose migrantų palikuonys savo kompetencija gerokai lenkia vietinius – dėl tos pat pozicijos jiems tenka gerokai labiau paplušėti.
Įstatymų nuostatos bei jų įgyvendinimas dažnai radikaliai prasilenkia – turėję įgyvendinti liberalios visuomenės vertybes, tampa archaiškų papročių garantu. Pavyzdžiui, visų Europos šalių įstatymai teigia, kad šeima sudaroma laisvu dviejų žmonių apsisprendimu, tie pat įstatymai garantuoja teisę į šeimų susijungimą. Tačiau Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus, sutiko tik vestuvių dieną, nes konservatyvūs išeiviai iš islamiškų šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso – sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, pasitarę su ten likusiais giminaičiais. Svarbu, kad potencialūs sutuoktiniai nebūtų „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Tada jaunuoliai iš Belgijos išsiunčiami pas giminaičius „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis šeimos narys gauna leidimą atvykti gyventi, o vėliau ir pilietybę.
Tokie sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Svarbiausia jų paskirtis – gausios šeimos židinio kurstymas.
Kita vertus, vakariečiams svarbūs dalykai, nebūtinai taip pat suprantami atvykėlių. Pašalpų sistema, sukurta siekiant apsaugoti nedirbančius žmones nuo skurdo, paremta europietiškais lūkesčiais, kad žmogus siekia geresnio gyvenimo, turtingesnės buities, taigi kuo greičiau stengsis grįžti į darbo rinką, efektyvi tik tam tikro mentaliteto kultūroje. Kitais atvejais ji tampa akstinu augti ištisai išlaikytinių kartai.
Jaunas marokietis pasakoja apie savo dieną: „Keliuosi prieš aštuntą, po pusryčių kasdien važiuoju į privalomus kalbos kursus ( į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje – be jų, nebus ir pašalpos), grįžęs pietauju ir pamiegu. Tada žiūriu televizorių. Kasdien meldžiuosi penkis kartus. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Turiu jauną žmoną, abu gauname pašalpas“. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Teks padirbėti, bet mums pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi mokėti pašalpų, lieka nesuprastas.
Įdomus paradoksas – daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. Dažnai vakariečiui religija yra savotiškas kultūrinis reliktas, asmeninio apsisprendimo reikalas – islamą išpažįstantis žmogus pirmiausia save tapatina su religine bendruomene, o tik paskui su valstybe, kurioje gyvena. O sekuliari valstybė nėra verta pagarbos, nes ji įkūnija tuos dalykus, kurie jų vertybinėje skalėje reiškia blogį.
„Turiu daug kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina. Jos dukros jau neberyši skarų, tačiau moteris labiau nerimauja, kad jos nepradėtų lytinio gyvenimo iki santuokos, neimtų gurkšnoti alkoholio ar nustoti klausyti tėvų. O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmones renkasi karjerą ir jau nuo 3 mėn vaikus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų valstybėje (Belgijoje) įteisinta eutanazija?“, – vardija ji šiuolaikines blogybes. Materializmas ir bedievystė, jos teigimu, yra baisiausia.
Beje, šie atviri pokalbiai imdavo rutuliotis tada, kai pasisakydavau esanti krikščionė, iki tol girdėdavau apsimestines šabloniškas frazes apie toleranciją. Postkolonialinių kompleksai – dar vienas, mums nesuvokiamas, vakarietiško mentaliteto dėmuo, lemiantis specifinį, kaltės jausmu paremtą santykį su atvykėliais.
Ir kalbuosi su atvykėliais iš buvusių kolonijų, kurie čia dabar jaučiasi turintys pilną teisę „atsigriebti“ už istorines bei tebesitęsiančias skriaudas. „Nereikia mums jūsų skiepų ar kitokių programų, tegul jūsų vyriausybės ir korporacijos liaujasi rėmę korumpuotus, sau naudingus režimus. Afrikos kolonizacija baigėsi, bet prasidėjo neokolonializmas.“ Negaliu patikrinti šios informacijos – tačiau tai populiari nuostata daugelio išeivių iš buvusių Europos kolonijų Afrikoje.
Lietuvoje augdami nepatyrėme postkolonialinių kompleksų, priešingai, patys buvome išnaudojami, todėl galime lengvai pastebėti, kad dažnai europiečiai demonstratyviai griauna stereotipus, netoleranciją tik savo – senųjų europiečių tarpe, bet visai ingnoruojami kiti stereotipai, netolerancija, kurią atsineša atvykėliai. Pavyzdžiui, šaipytis iš krikščionybės, jos simbolių yra normalu, nes bažnyčia atskirta nuo valstybės ir klesti žodžio laisvė. Bet kelti klausimą, kad sekuliarioje visuomenėje moterys viešose vietose vaikščiotų be skarų, kurios yra religijos viršenybės prieš sekuliarų sociumą pavyzdys, yra diskriminacinė mintis. Už viešo diskurso lieka ir vis siaurėjančios europiečių moterų galimybės daugiataučiuose megapoliuose dėvėti tai, kas joms patinka, nesibaiminant konservatyvių atvykėlių replikų, priekabiavimo.
O kai problemos neįvardijamos, jas spręsti sudėtinga. Nuoširdi, politiniu korektiškumu nemaskuojama diskusija dėl pabėgėlių priėmimo, drąsiai atsakant į klausimą, kodėl mes ketiname juos įsileisti ir kaip ketiname integruoti, galėtų padėti išvengti tų problemų, su kuriomis šiandien jau susiduria Europa.
Garsūs ir gražūs teiginiai, kad kenčiantiems reikia padėti ir negalima žmonių rinktis, atsižvelgiant į jų tautybę, religiją yra utopinis, nes Lietuvoje galima apgyvendinti bei integruoti ribotą skaičių žmonių. Bet svarbiausia – atvyksta žmonės ne iš individualizuotų vakarietiškų, bet iš stiprių, bendruomeniniais ryšiais susietų visuomenių. Jiems svarbu, kad šalia gyventų bent keli jo giminaičiai, kaimynai ar bent tos pat tautybės, religijos žmonės. Todėl teiginiai, kad neskirstykime žmonių pagal religiją ar tautybę, tinkami pozicionuojant save, tačiau visai nepriimtini tiems, kas ieško naujų namų. Politiškai nekorektiškas, bet realus faktas, kad vienas tautines, religines grupes galime integruoti sėkmingiau nei kitas.
Garsiai reiškiasi mūsų darbdaviai, žadėdami įdarbinti kone tūkstančius atvykėlių. Gražu, tik norėtųsi paklausti, kokius atlyginimus, darbo sąlygas bei požiūrį jie žada. Nes tie, iš kurių buvo tyčiotasi neapmokamais viršvalandžiais, niekingomis algomis ir arogantiškomis „tylėk, vietoj tavęs laukia dešimt“, jau išvyko. Ar neparuošta potencialiems atvykėliams ta pati plokštelė su nauju įrašu, „džiaukis, dirbk arba keliauk atgal į Siriją“? Konfliktas ir socialinė atskirtis tokiu atveju yra programuojami. Tada nuoširdūs plakatai turėtų būti ne „welkome refugees“, bet „Laukiame pigios darbo jėgos“.
Realybė tokia, kad sėdėdami vienoje valtyje su visomis Europos sąjungos valstybėmis, negalime kaitalioti kurso. Pabėgėlių klausimu taip pat. Todėl neturėtų kilti klausimas „Ar?“. Bet rimtai reiktų svarstyti pragmatiškąjį „Kaip?“, atsižvelgiant į visus kriterijus, net jei noras pasirodyti tolerancijos, modernumo etalonu gundo į kai kuriuos faktus užmerkti akis.