Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?

 (558)
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Akimo Arutiunovo knygą „Leninas be grimo“. Po šios knygos išleidimo Rusijoje autorius buvo ne kartą užpultas ir sumuštas, laimėjo kelis teismo procesus prieš Rusijos komunistų partiją ir ideologinį jos ruporą – laikraštį „Pravda“.
V. Leninas emigracijoje. 1914 m.
© Leidykla "Briedis"

Vladimiras Uljanovas-Leninas – viena paslaptingiausių, labiausiai mistifikuotų XX a. asmenybių. Daugiau kaip 70 metų Sovietų Sąjungoje pasakota atvirai iškraipyta, be galo pagražinta „revoliucijos vado“ biografija. Leninas buvo pristatomas kaip iškilus marksizmo filosofas, neprilygstamas genijus, „pats žmoniškiausias žmogus pasaulyje“, bet ar toks jis buvo iš tiesų?

A. Arutiuniovo knyga „Leninas be grimo“ priverčia visai kitaip pažvelgti į šventos komunizmo ikonos – Vladimiro Lenino asmenybę. Iš knygoje pateiktų dokumentų aiškėja, kad V. Uljanovas nebuvo joks rūpestingas viso pasaulio dirbančiųjų globėjas, o vienas žiauriausių politinių ekstremistų.

Pirmojo pasaulinio karo metais su vokiečių žvalgyba bendradarbiavęs, 1917 m. Spalio perversmą vokiškais pinigais apmokėjęs Leninas nesibodėjo niekuo, kas leistų jam užgrobti, išlaikyti ir stiprinti savo valdžią. Tokios sąvokos, kaip „sąžinė“, „užuojauta“, „moralė“ V. Leninui niekad neturėjo nė menkiausios reikšmės.

„Proletariato interesų gynėjas“ emigracijoje gyveno kaip ponas, niekada nedirbo jokio sunkesnio darbo, savo įgeidžiams leido didžiules pinigų sumas, ir, tikėtina, dar jaunystėje užsikrėtė sifiliu.
Leidykla „Briedis“

Dar prieš perversmą V. Uljanovas kalbėjo, kad „politiniai sukilimo tikslai paaiškės po paties sukilimo“. Tai reiškia, kad jokio konkrečių veiksmų plano užgrobus valdžią, išskyrus žūtbūtinį siekį sunaikinti esamą tvarką, Vladimiras Iljičius neturėjo. Senajai tvarkai naikinti Leninas pasitelkė platų „poveikio priemonių“ spektrą: prievartinį turto nusavinimą, suėmimus, masines žmogžudystes. Tam tikslui kurtos raudonąjį terorą turinčios įgyvendinti struktūros, kurioms vadovavo ištikimiausi Lenino parankiniai.

Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?
Už vokiečių pinigus Rusiją griaunantis išdavikas Leninas. 1917 m. gegužės karikatūra iš žurnalo „Strekoza“.
© Leidykla "Briedis"

Asmeninis Vladimiro Iljičiaus gyvenimas ilgus dešimtmečius buvo įslaptintas ne mažiau nei kai kurie jo politinės karjeros vingiai. „Proletariato interesų gynėjas“ emigracijoje gyveno kaip ponas, niekada nedirbo jokio sunkesnio darbo, savo įgeidžiams leido didžiules pinigų sumas, ir, tikėtina, dar jaunystėje užsikrėtė sifiliu. Kone patologišką Lenino dirglumą, polinkį į kraštutinumus, neapykantos priepuolius galėjo sąlygoti iš protėvių paveldėta psichinių sutrikimų puokštė. Sovietų Sąjungoje be galo liaupsinti „genialaus“ Lenino raštai – svetimų citatų, atviriausių nesąmonių bei prakeiksmų menamiems priešams kratinys.

Leninui bei jo vadovaujamai partijai niekada nebūtų pavykę užgrobti valdžios be vokiečių pinigų, nuolatinio valdžios nuolaidžiavimo raudoniesiems radikalams ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Bolševikai pardavė savo šalį, išdavė sąjungininkus. Tai sovietinėje istoriografijoje buvo aiškinama kaip didžiai patriotiškas poelgis. Leninui valdant šalyje įsigalėjo vienas baisiausių režimų per visą žmonijos istoriją, kurio švenčiausia relikvija netrukus tapo balzamuotas „revoliucijos vado“ lavonas.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Kaip jau sakyta, kaltinimai Leninui išdavyste ir šnipinėjimu spaudoje pasirodė netrukus po jo kelionės į Rusiją per Vokietijos teritoriją. Šis faktas buvo toks įtartinas, kad Laikinoji vyriausybė pavedė atlikti tyrimą apie galimą bolševikų lyderių ir Vokietijos žvalgybos struktūrų slaptą ryšį. Spaudoje atvirai buvo pateikiama prielaidų, kad „Pravda“ veikia vokiečių gynybai. Tačiau tai buvo tik gandai, pagrįsti vien netiesioginiais faktais, prielaidomis ir spėliojimais. Tiesioginių įkalčių prieš bolševikus dar nebuvo.

Jų atsirado balandžio 28 d., kai į Rusijos kariuomenės generalinį štabą atvyko išpažinęs kaltę praporščikas D. Jermolenka. Tardomas jis paliudijo, kad Leninas yra vienas iš daugelio Rusijoje veikiančių vokiečių žvalgybos agentų. Kai tardymo medžiaga tapo žinoma vyriausybei, ji ministrų kabineto nariams – A. Kerenskiui, N. Nekrasovui ir M. Tereščenkai – pavedė visapusiškai pagelbėti tirti šią svarbią bylą, plačiai pasitelkiant kvalifikuotų specialistų. Tomis 1917 metų liepos dienomis tyrimas dar nebuvo baigtas. Tačiau atsižvelgdami į sudėtingą politinę padėtį dėl ekstremistinių „Vojenkos“ vadovų veiksmų – raginimų darbininkams ir kareiviams „apsiginkluoti ir užimti geležinkelio stotis, arsenalą, bankus, paštą bei telegrafą“, kontržvalgybos darbuotojai, pritarus teisingumo ministrui Pereverzevui, nusprendė panaudoti dalį kaltinamosios medžiagos demaskuoti bolševikams ir taip atitraukti iš jų įtakos zonos darbininkus bei kareivius. Tam tikslui kontržvalgybos vadovybė pakvietė buvusį bolševikų frakcijos valstybės dūmos deputatą G. Aleksinskį ir socialrevoliucionierių V. Pankratovą bei supažindino su Leniną kaltinančiais dokumentais (pateikti spaudai). Aleksinskio ir Pankratovo parengtas pareiškimas liepos 4 d. vakare perduotas laikraščio „Živoje slovo“ redakcijai. Šis sensacingas demaskavimas buvo išspausdintas liepos 5 d. rytiniame numeryje. Štai jo turinys:

„Leninas, Ganeckis ir Ko – šnipai!

Kartu su 1917 m. gegužės 16 d. laišku Nr. 3719 vyriausiojo vado štabo viršininkas karo ministrui balandžio 28 d. persiuntė Sibiro 16-ojo šaulių pulko praporščiko Jermolenkos tardymo protokolą. Liudijime, kurį jis perdavė vyriausiojo vado štabo žvalgybos skyriaus viršininkui, nustatyta: šių metų balandžio 25 d. jis perkeltas pas mus į 6-osios armijos užnugarį agituoti už kuo greitesnį separatinės taikos su Vokietija sudarymą. Šį pavedimą Jermolenka priėmė primygtinai reikalaujant draugams. Vokietijos generalinio štabo karininkai Šidickis ir Liubersas jam pranešė, kad tokios pat rūšies agitaciją Rusijoje vykdo vokiečių generalinio štabo agentas ir ukrainiečių sekcijos „Ukrainos išvadavimo sąjungos“ pirmininkas A. Skoropis-Joltuchovskis ir Leninas. Pavesta iš visų jėgų stengtis sugriauti Rusijos liaudies pasitikėjimą Laikinąja vyriausybe. Pinigai agitacijai gaunami per tarnaujantį Stokholme prie Vokietijos ambasados kažkokį Svensoną. Pinigų ir instrukcijų siunčiama ir per kitus asmenis – patikėtinius.

Į Rusijos kariuomenės generalinį štabą atvyko išpažinęs kaltę praporščikas D. Jermolenka. Tardomas jis paliudijo, kad Leninas yra vienas iš daugelio Rusijoje veikiančių vokiečių žvalgybos agentų.
Ištrauka iš knygos „Leninas be grimo“

Pagal ką tik gautą informaciją tokie patikėtiniai Stokholme yra: bolševikas Jakovas Fiurstenbergas, dažniau žinomas pavarde „Ganeckis“, ir Parvusas (daktaras Gelfandas). Petrograde: bolševikas, prisiekęs patikėtinis M. Kozlovskis, Ganeckio giminaitė Sumenson, kartu su Ganeckiu užsiimantys spekuliacijomis, ir kiti. Vokiečių pinigų, siunčiamų iš Berlyno per „Disconto-Geselschaft“ į Stokholmo „Hia-Bank“, o iš ten – į Petrogrado Sibiro banką, pagrindinis gavėjas yra Kozlovskis, šiuo metu jo sąskaitoje esama daugiau nei 2 000 000 rublių (palyginimui, Rusijos kariuomenės poručiko atlyginimas buvo 55 rubliai per mėnesį). Karo cenzūra nustatė bolševikų lyderių ir vokiečių agentų nenutrūkstantį keitimąsi politinio ir finansinio turinio telegramomis. (...)

Liepos 9 d. „Petrogrado laikraščio“ korespondentas išspausdino straipsnį, kuriame rašė, kad žinia, jog Leninas yra vokiečių agentas, sukėlė namo, kuriame pastaruoju metu Jelizarovo bute gyveno Leninas, kaimynų pasipiktinimą.

Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?
Po nepavykusio 1917 m. liepos perversmo Leninas mėgino pakeisti išvaizdą ir pradėjo slapstytis.
© Leidykla "Briedis"

Liepos 6 d. su Aleksinskio ir Pankratovo pareiškimo komentarais išėjo dauguma Petrogrado laikraščių. Savo straipsnyje „Prie gėdos stulpo!“ rašė CVK laikraštis „Golos soldata“. „Ponai iš „Pravdos“, – rašė straipsnio autorius, – jūs turėjote suprasti, kur veda jūsų kvietimas į „taikią demonstraciją“... Jūs smerkėte vyriausybę, melavote ir šmeižėte menševikus, eserus ir tarybas, sėjote paniką, gąsdinote nesamu juodašimtininkų pavojumi... Dabar, kaip ir visi bailiai, slepiate pėdsakus, slepiate tiesą nuo savo skaitytojų ir šalininkų“.

Su aršia kritika bolševikų adresu prabilo centrinis CVK leidinys – „Izvestija“. Vedamajame straipsnyje buvo rašoma: „Taigi, „Pravdos“ nuomone, liepos 3 ir 4 d. demonstracija pasiekė tikslą. Ką pasiekė liepos 3 ir 4 d. demonstrantai ir jų pripažinti oficialūs vadovai – bolševikai? Jų laimėjimai – keturi šimtai žuvusių darbininkų, kareivių, jūreivių, moterų ir vaikų... Jiems pavyko sutriuškinti ir apiplėšti virtinę privačių parduotuvių ir butų... Jiems pavyko mus padaryti silpnesnius frontuose...“

Žinomas liaudininkas V. Burcevas pasipiktinęs pasmerkė bolševikų išdavystę, paskelbęs atvirą laišką spaudoje. Kalbėdamas apie Lenino ir jo parankinių agentūrinę veiklą, rašė: „Tarp bolševikų visada didelį vaidmenį vaidino ir vaidina provokatoriai bei vokiečių agentai. Apie tuos bolševikų lyderius, apie kuriuos visi klausinėja mus, ar jie ne provokatoriai, galime atsakyti: jie ne provokatoriai... Bet būtent jų – Lenino, Zinovjevo, Trockio ir t. t. – dėka tomis prakeiktomis juodomis liepos 3, 4 ir 5 dienomis Vilhelmas II pasiekė viską, apie ką tik svajojo... Tomis dienomis Leninas su draugais mums kainavo ne mažiau nei milžiniškas maras ar cholera.“

Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?
Antibolševikinis plakatas „Kaip vokiečiai bolševiką į Rusiją įleido“. 1917 m.
© Leidykla "Briedis"


Savotiškai į Aleksinskio ir Pankratovo kaltinimus atsakė kadetų laikraštis „Reč“. Viename straipsnyje autorius klausė: „Argi Leninas neteisino provokatoriaus Malinovskio, argi prie jo nesišlieja nesąžiningieji Zinovjevai, argi jie negina vagies Radeko, juk jis kontrabandininko Ganeckio bendražygis!.. Niekam daugiau nekils abejonių, kad tokia „politika“, kurią Lenino vadovaujami vykdė bolševikai, galėjo būti diktuojama tik iš Vokietijos, naudojančios tamsiuosius šaltinius.“

Ne mažiau šmaikštus to paties laikraščio apžvalgininkas kitą dieną rašė: „Bolševizmas beviltiškai susikompromitavo... Bolševizmas pasirodė esantis blefas, kuris pučiamas iš vokiečių pinigų.“

Laikraštis „Novoje vremia“ iš menševikų ir eserų reikalavo „ryžtingai atsiriboti nuo nusikalstamo bolševizmo bei nusimesti visus įtarimus dėl draugiškos paramos Leninui“.

Pasipiktinęs pranešimą apie Lenino veiklą pasitiko nuoširdus tėvynės patriotas Georgijus Valentinovičius Plechanovas. Liepos 6 d., jam vadovaujant, įvyko grupės „Jedinstvo“ posėdis, kuriame buvo išklausytas išsamus G. Aleksinskio pranešimas. Įsitikinęs Lenino išdavyste Plechanovas parašė kaltinamąjį straipsnį. „Jeigu jos (vyriausybės – A. A.) vadovas, – buvo rašoma straipsnyje, – neabejoja tuo, kad riaušės, apšlaksčiusios krauju Petrogrado gatves, buvo surengtos dalyvaujant vokiečių vyriausybės agentams, tai suprantama, kad ji negali žvelgti į jas kitaip, nei jos būtų tik nelemtas mūsų revoliucinės demokratijos taktinio paklydimo vaisius. Matyt, riaušės Rusijos valstybės sostinės gatvėse buvo plano, kurį, norėdami sutriuškinti Rusiją, sugalvojo jos išorės priešai, sudedamoji dalis. Todėl siekis energingai nuslopinti šias riaušes turėjo tapti rusų nacionalinės savigynos plano sudedamąja dalimi... Revoliucija turi nedelsdama ryžtingai ir negailestingai nušluoti viską, kas jai užtveria kelią.“

Liepos 11 d. organizacinis komitetas, vaidinantis RSDDP menševikų centro komiteto vaidmenį, laikraštyje „Rabočaja gazeta“ išspausdino kvietimą „Į visus partijos narius“. Jame pabrėžiama: „Nusikaltėliška avantiūra, kurią įvykdė Lenino štabas, galėjo pasiekti tokius mastus ir tapti pavojumi revoliucijos reikalui vien todėl, kad įkandin šio štabo sekė nemaži darbininkų sluoksniai ir socialdemokratija pasirodė pernelyg silpna, kad paralyžiuotų demagogiją organizuotu įsikišimu... Pats laikas garsiai ir aiškiai pasakyti, kad „bolševizmas“ – tas bolševizmas, kurio reiškėjas ir vadas yra Leninas, taip nutolo nuo socialdemokratijos, taip persismelkė anarchistų-sindikalistų idėjomis, kad vien dėl nesusipratimo iš inercijos jis dangstosi RSDDP vėliava.“

Aleksinskio bei Pankratovo pareiškimai spaudoje ir visuomenės pasipiktinimas pastūmėjo vyriausybę griebtis energingų veiksmų. Liepos 5-osios rytą buvo suimta vokiečių agentūros Rusijoje veiklos dalyvė E. Sumenson. Labai greitai spaudoje pasirodė pranešimas, kad ji gaudavo vokiškų prekių, kurias pardavusi pinigus atiduodavo bolševikams. Štai „nuo sausio iki rusų kariuomenės puolimo pradžios Sumenson iš einamosios sąskaitos buvo paėmusi 750 tūkst. rublių,“ o „banko einamojoje sąskaitoje liko 180 tūkst. rublių“.

Tą patį rytą junkeriai užėmė laikraščio „Pravda“ redakciją. Liepos 6 d. laikraštyje „Malenkaja gazeta“ pasirodė žinutė, kurioje pranešama, kad per kratą aptiktas kažkokio barono iš Haparandos laiškas vokiečių kalba. Laiške baronas „sveikino bolševikus dėl jų veiklos ir reiškė viltį, kad bolševikai įsigalės Peterburge, o tai, jo nuomone, sukels didelį džiaugsmą Vokietijoje.“ Apie šį laišką išsamiai rašė kai kurie Petrogrado laikraščiai.

Sensacingą pranešimą išspausdino laikraštis „Reč“. Straipsnyje „Lenino ir Ko siekis“ buvo rašoma: „Oficialus šaltinis praneša: pagal gautą iš Kopenhagos informaciją, vokiečių socialdemokratas Gazė (Gaaze), socialdemokratų kairiojo sparno vadas, važiuodamas į Stokholmą, pokalbyje Kopenhagoje su rusų žurnalistu teigė, kad žinomas ponas Gelfandas, jis taip pat Parvusas, tarnauja tarpininku tarp Vokietijos vyriausybės ir jūsų bolševikų ir gabena jiems pinigus.“

Vargu ar galima abejoti straipsnyje pateikiamais faktais: Parvuso raštelis dėl gautų pinigų iš vokiečių valdžios „paremti Rusijos revoliuciniam judėjimui“ tai geriausiai patvirtina.

Laikinoji vyriausybė turėjo pakankamai faktų imtis ryžtingų veiksmų prieš bolševikus ir pirmiausia prieš jų pagrindinį ideologą ir vadą – Leniną.
Ištrauka iš knygos „Leninas be grimo“

Tad įdomu pateikti keletą faktų iš Petrogrado kontržvalgybos viršininko B. Nikitino asmeninio archyvo. Jis turi 29 telegramų kopijas, kurių autorius Leninas, Ganeckis, Kolontaj, Sumenson, Kozlovskis, Zinovjevas. Štai būdingiausių iš jų tekstai:

„Fiurstenbergas. Stokholmas. Saltšebadenas. Numeris 86. Gavau jūsų 123. Remiuosi 84–85 telegramomis. Šiandien vėl įnešiau 20 000 vietoje septyniasdešimt Sumenson;

Fiurstenbergas. Saltsjobadenas. Stokholmas. Kvieskite kiek įmanoma kairiųjų į įvyksiančią konferenciją, mes siunčiame ypatingus delegatus telegramos gautos Uljanovas Zinovjevas;

Saltsjobadenas. Kozlovskiui. Merės šeima reikalauja keleto tūkstančių ką daryti laikraščių negauname;

Giza. Fiurstenbergas. Saltsjobadenas. Dėl finansų visiškai striuka negalima duoti kraštutiniu atveju 500 nuostolių originalas beviltiškai tuščias Niue Banken telegrafuoja naujų 10 000 Sumenson;

Fiurstenbergas. Saltsjobadenas. Numeris 90 įnešiau Rusijos Azijos šimtą tūkstančių Sumenson;

Iš Stokholmo Sumenson Nadeždina 36 Petrogradas. Telegrafuokite kiek turite pinigų Nestle;

Petrogradas. Fiurstenbergas. Saltsjobadenas. Stokholmas. Numeris 22 Bankas grąžino įnašą 100 000 dabar atvažiuoti neįmanoma. Paprašykite Tatjaną Jakovlevną grįžus pagelbėti man ji ten Sumenson Nadeždina“;

„Fiurstenbergas. Stokholmo Grant Otel. Skubiai be 28 išsiųstos trys telegramos. Kelionė dabar neįmanoma. Išsiunčiau registruotą laišką, kai galėsiu, pakviesiu jus atvažiuoti, parašykite, atsisakykite mano uošviui mokėti du šimtus rublių, sveikinu Sumenson Nadeždina.“

Ne mažiau įdomūs Nikitino pateikiami ir kiti faktai, taip pat jo išvados: „Sumenson per paskutinius mėnesius iš vieno banko paėmė apie 800 000 rublių... Į Sibiro banką pinigus iš Stokholmo persiuntė per Niue-Bank Fiurstenbergas (Ganeckis). Labai svarbu pažymėti, kad šių piniginių perlaidų ir jų priėmimo Sumenson niekaip negalėjo paneigti, net jeigu jos namuose krata būtų be jokių rezultatų: banko knygos ir Sumenson parašai mums teikė visišką garantiją... Per liepos sukilimą suimta... Sumenson iš karto ir visiškai nuoširdžiai prisipažino man ją tardant ir dalyvaujant kontržvalgybos viršininkui Karopačinskiui. Ji paliudijo, kad turėjo Ganeckio įsakymą išduoti Kozlovskiui, tuo metu buvusiam bolševikų partijos CK nariui, bet kokias sumas, kokių šis būtų pareikalavęs, be to, jam nepasirašant. Iš jos pateiktų čekių knygelių buvo aišku, kad kai kurios iš šių, vienu kartu išduotų nepasirašius, sumos siekė iki šimto tūkstančių“. (...)

Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?
Prieš Leniną ir bolševikus nusiteikę kariai: „Tėvynė pavojuje! Pralietas mūsų kraujas reikalauja karo iki pergalės! Draugai kareiviai, nedelsdami į apkasus! Grąžinti Leniną Vilhelmui.“
© Leidykla "Briedis"


Kaip matome, Laikinoji vyriausybė turėjo pakankamai faktų imtis ryžtingų veiksmų prieš bolševikus ir pirmiausia prieš jų pagrindinį ideologą ir vadą – Leniną.

Liepos 9 d., vykdydama ministrų kabineto nurodymą, vyriausybės kariuomenė užėmė Kšesinskajos vilą Petrogrado pusėje ir Petropavlovsko tvirtovę, kur buvo įsimetę bolševikai. Naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją ministrų kabineto posėdyje buvo nuspręsta: „Visus, dalyvavusius organizuojant ginkluotą sukilimą, taip pat visus, raginusius ir kursčiusius prieš liaudies įvestą valstybės valdžią, suimti ir patraukti į teismą kaip kaltus dėl tėvynės ir revoliucijos išdavystės.“ Liepos 7 d. buvo išleistas specialus įsakymas suimti Leniną ir jo artimiausius bendražygius – Zinovjevą bei Kamenevą.

Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto valstiečių deputatų taryba naktį į liepos 6-ąją jungtiniame posėdyje priėmė nutarimą, kuriame sakoma: „Susirinkimas pripažįsta, kad priemonės, kurių šiomis dienomis ėmėsi Laikinoji vyriausybė ir Karinė komisija, sudaryta iš abiejų vykdomųjų komitetų biurų, atitiko revoliucijos interesus.“ Toks pats posėdis įvyko ir liepos 9 d. Rezoliucijoje dėl naujos sudėties vyriausybės buvo pabrėžiama: „Jai suteikiami neriboti įgaliojimai atkurti drausmę ir organizaciją kariuomenėje, ryžtingai veikti kovoje su bet kokiomis kontrrevoliucijos apraiškomis ir anarchija“.

Kaip Leninas reagavo į Aleksinskio bei Pankratovo kaltinamąjį pareiškimą ir Laikinosios vyriausybės sprendimą jį suimti?

Pirmiausia, kaip jau sakyta, jis pasislėpė, o paskui laikraštyje „Proletarskoje delo“ pareiškė, kad atsisako „paklusti Laikinosios vyriausybės įsakymams“. Be to, pabrėžė: „Mes, kiek turėsime jėgų, kaip ir anksčiau, pagelbėsime proletariatui revoliucinėje kovoje.“ Naktį iš liepos 5-osios į 6-ąją Leninas praleidžia „Vojenkos“ sekretorės Marijos Sulimovos bute, o rytą persikrausto į Vyborgo rajoną, į darbininko V. Kajurovo butą. Ten jis išbūna keletą valandų. Liepos 6 d. antroje pusėje persikelia į M. Fofanovos butą Lesnoj prospekto ir Serdobolskajos gatvės kampe. Ten jis vakare surengė RSDDP CK narių pasitarimą (Leninas, Stalinas, Sverdlovas, Ordžonikidzė, Zinovjevas). Vėlai naktį vėl persikrausto į buvusio dūmos deputato N. Poletajevo butą, o auštant pereina pas Alilujevus į Roždestvenskajos gatvę. Ten Stalinas jam nuskuto ūsus ir barzdelę, o liepos 9-osios naktį, lydimas Stalino, Alilujevo ir Zofo, nusigauna iki Primorsko stoties, o toliau drauge su N. Jemeljanovu traukia į Razlivo kaimą. Praėjus mėnesiui, rugpjūčio 9 d. Leninas išvyksta į Suomiją.

Leninas: neprilygstamas genijus ar žiaurumo įsikūnijimas?
© Leidykla "Briedis"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (220)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1021)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (364)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (132)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (572)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.