L. N. Rasimas. Apie referendumo suktumą

 (417)
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio nuostatos, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu neatsiejami nuo to, kad tik surinkus 300 tūkstančių parašų pasitvirtina, jog tie klausimai yra iš tiesų labai svarbūs. Akivaizdi netiesa, kad tiek parašų surinkti neįmanoma.
Liudvikas N.Rasimas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Matydamas, kad net fiktyviai įkurtų bendrovių akcininkai-užsieniečiai supirkinėja žemės sklypus Lietuvoje, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, jog tokie sandoriai yra niekiniai, naiviai galvojau, jog parašų rinkimas referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams pagaliau privers politikus nurodyti Vyriausybei, kad ji tokius sandorius paskelbs in corpore niekiniais, nes jie prieštarauja imperatyvioms konstitucijos normoms. Tokius sandorius pripažinti niekiniais net nereikia teismo sprendimo, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 1.78 ir 1.80 straipsniuose. Kai Nekilnojamojo turto registras juos išregistruos, nes tokie sandoriai negali būti registruojami,– jų dalyviai tegu įrodinėja savo teisybes teismuose arba sulaukia Civiliniame kodekse nustatytų sankcijų.

Nebuvo padaryta nieko. Taigi, į dabartinį referendumą vedė ir įvairių valdžių neveiklumas. Suprantama, kad tą pastebėjo euroskeptikai ir pačioje Lietuvoje, ir tie, kurie labai norėtų, jog Lietuva išsiskirtų iš kitų Baltijos šalių neturėdama euro, kad susipyktų su Europos Sąjunga ir pasidarytų tokia pilka politine zona, jog savaime taptų koridoriumi į Kaliningradą. Tad kodėl referendumo dėl žemės nepavertus faktiniu Lietuvos išstojimo iš Europos sąjungos referendumu? Išanalizavus pateiktus referendumui klausimus – akivaizdu, kad to paties siekia ir jo organizatoriai.

Į dabartinį referendumą vedė ir įvairių valdžių neveiklumas. Tą pastebėjo euroskeptikai ir pačioje Lietuvoje, ir tie, kurie labai norėtų, jog Lietuva išsiskirtų iš kitų Baltijos šalių neturėdama euro, kad susipyktų su Europos Sąjunga ir pasidarytų tokia pilka politine zona, jog savaime taptų koridoriumi į Kaliningradą.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Referendumas – tai laisvas piliečių valios pareiškimas labai aiškiu klausimu, į kurį kategoriškai galima atsakyti Taip arba Ne. Tiek renkant parašus, tiek pateikiant referendumo tekstą, jis paruoštas taip, kad į vienas tokio teksto dalis akivaizdžiai žmogus galėtų atsakyti Taip, o į kitas – Ne. Kas šiandien gali patvirtinti, kiek žmonių pasirašė, kad referendumas būtų draudimui įsigyti užsieniečiams žemę ir kiek, kad jų kaime nebūtų kasamos iškasenos. Kiek pasirašė, kad būtų sumažintas iki 100 tūkstančių parašų skaičius ir kiek, kad įvyktų Konstitucijos 47 str. 1 dalies teksto restitucija, t.y. vėl būtų tokia, kaip prieš įstojant į Europos Sąjungą, kas iš esmės reiškia apgavystę! Neapsimetinėkime, visų sutarčių nevykdymas pagimdo prievoles. Ne išimtis ir sutartis su Europos Sąjunga. Tad kaip į tokius skirtingus klausimus galima atsakyti vienu žodžiu Taip ar Ne? Kyla kausimas, kaip Vyriausioji rinkimų komisija, Seimo teisės departamento darbuotojų pakonsultuota, galėjo patvirtinti referendumui teikiamą tokią keturių atskirų klausimų raizgalynę? Juk pasirašę referendumo lapuose dauguma turėjo visai kitokį supratimą apie juo siekiamus rezultatus. „Neišparduokime Lietuvos“ skelbė parašų rinkėjai ir toks šūkis daliai pasirašiusiųjų tikrai patiko, bet šiandien jau viešai prabylama, kad kiti įrašyti į referendumo tekstą klausimai viešai beveik nebuvo skelbiami.

Argi atėjęs į referendumą žmogus, kuris nori, kad žemė neatitektų užsieniečių nuosavybėn, bet nenori, kad dėl šalia kaimo glūdinčių naudingų iškasenų būtų rengiami referendumai, gali laisvai išreikši savo valią? Niekaip negali. Štai čia ir glūdi referendumo organizatorių suktumas – į kitus klausimus nežiūrėk, pasisakyk už tą, kuris tau prie širdies, o mes jau susumuosime visus į vieną. Tokių skirtingų klausimų, į kuriuos balsuotojas gali turėti skirtingus atsakymus, bet tuo pačiu yra faktiškai prievartaujamas atsakyti vienu žodžiu Taip ar Ne, negalima laikyti laisvu valios pareiškimu, o paties tokio proceso – referendumu. Tokio „referendumo“, kur visų keturių klausimų susumavimas iš esmės reikštų atsakymą į sąmoningai užslėptą svarbiausią klausimą: „Ar sutinkate, kad Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos?“

Turbūt vietiniai ir nevietiniai referendumo skelbėjai ir organizatoriai nusprendė, jog lietuviai, kur jie begyventų, jau yra tiek supriešinti, kad tikrųjų jų užmačių nesupras ir nesugebės joms pasipriešinti, kad lietuvio savimonė jau pakankamai sujaukta, kad mazochistinės istorikų fantazijos jau padarė juos vis dar lietuviškai kalbančius, bet jau nežinančius, kas jie tokie – tad jau laikas pabandyti manipuliuoti tautos valia.

Konstitucinis Teismas yra priėmęs pakankamai abejotinų sprendimų. Bandė nepagrįstai riboti Seimo ir Vyriausybės galias, kišosi į įstatymdavystės sferą, nuolat skelbė, kad kėsinamasi į teisėjų atlyginimus ir, ko gero, net pasidarė panašus į tą pasakų piemenėlį, kuris melagingai skelbė apie neva jo kaimenę užpuolusius vilkus – tad galimai prarado ir žmonių, ir politikų pasitikėjimą. Deja, deja, šiandien į Konstitucinio Teismo įžvalgas dėl tokio referendumo negalimumo turime atsižvelgti, nes vilkai yra tikri.

Čia ir glūdi referendumo organizatorių suktumas – į kitus klausimus nežiūrėk, pasisakyk už tą, kuris tau prie širdies, o mes jau susumuosime visus į vieną.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Kada mano kolegė parašė gerą straipsnį apie tautos valią ir jos galias, o vienas žinomas žurnalistas apie tai man pranešė ir aš jam paprieštaravau dėl 300 tūkstančių parašų sumažinimo iki 100 tūkstančių. Minėto straipsnio autorė nedalyvavo galutiniame esamos Konstitucijos teksto ruošime ir greičiausiai nežinojo, kodėl tie 300 tūkstančių buvo įrašyti, ką tauta referendumu ir patvirtino. Buvau Atkuriamojo Seimo Konstitucijos ruošimo komisijoje, o vėliau dabar veikiančios Konstitucijos teksto kūrimo ir jo suderinimo grupės nariu. Kada rašėme ir derinome Konstitucijos tekstą, dar buvo gyvi autonomijų steigimo klausimai, buvo siekiama, kad lietuvių kalbai nebūtų suteiktas konstitucinis valstybinės kalbos statusas, kad Konstitucijoje nebūtų normos, jog valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius. Tie patys siūlė įrašyti, jog referendumui surengti užtenka 100 tūkstančių, kiti – 200 tūkstančių parašų. Turbūt buvo susiskaičiavę savo galimybes.

Panagrinėjome ir kitų valstybių referendumų rengimo sąlygas. Priėjome išvadą, kad būdami iš trijų pusių apsupti kaimynų, kurie agresyviai piršo savo kalbą antrąja valstybine kalba, aukštino tik savo kultūrą ir požiūrį į istorinius įvykius ar net atvirai reiškė teritorines pretenzijas, referendumais galima spręsti tik pačius svarbiausius klausimus, o ne tai, kas kam ateis į galvą. Tą lėmė ir mūsų šalies geografinė padėtis, kokios Europoje daugiau nėra. Ar ji šiandien labai pasikeitė, ar mes nesulaukiame tokių pačių pasiūlymų ir pretenzijų?

Minėtas žurnalistas ir toliau man prieštaravo, rašydamas, kad 300 tūkstančių parašų tai lyg tos geležinės kurpaitės, kurių moteris iš žinomos pasakos negali sunešioti. Matyt nesuprato tos pasakos moralo. Žilvinas davė Eglei geležines kurpes ir tikėjosi, kad ji tų kurpių nesunešios, kad jų vaikai nebus paversti medžiais, jis pats nebus užkapotas dalgiais, o dukra netaps išdavike drebule. Deja, liko tik kraujo puta.

Tauta reikia pasitikėti, bet tuo pačiu negalima leisti, kad būtų manipuliuojama jos valia prieš ją pačią. Tauta gali viską, bet turi to siekti jos pačios nužymėtais procedūriniais keliais. Ir tik tada, kada jėga bandoma kėsintis į jos suverenitetą ar konstitucinę santvarką, ji turi teisę gintis visur ir visaip.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Po meilės ir melo skandalų ir pakeitę prasčiokų vardą – prie darbo? (630)

Politinis darbas išlaisvina. Pasiturškusi visureigio, Gretos kailinių ir Karbauskio melų bei dauginimosi įstatymų baloj valdžios partija, kai kur Vasario 16-ąją užleidus alternatyvią tautišką giesmę „Bielyje rozy“, pakeitė anglišką pavadinimą. Vietoj „peasant“, reiškiančio kaimo stuobrį ir prasčioką, įrašė kilmingesnį žodį „farmers“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltarusijos scenarijai: vietinis Maidanas, kruvinas Rusijos įsikišimas ir pabėgėliai Lietuvoje? (359)

Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.

Sekmadienio Evangelija. Atsukti kairį skruostą (540)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

R. Vilpišauskas. Ar narystė ES ir NATO riboja Lietuvos suverenitetą? (253)

Nors stojant į ES ir NATO atrodė, kad suverenumo klausimai buvo išsamiai apsvarstyti, pokyčiai pasaulyje ir Lietuvoje vis grąžina šią temą į populiariąją ir akademinę diskusiją. Be to, apskritai naudinga pasitikrinti, ką galvojame apie dalykus, kurie dalies akademikų tarpe laikomi konvencine išmintimi, bet kitų, ypač politinių diskusijų dalyvių, jau kurį laiką yra kvestionuojami ir tapę referendumų („susigrąžinkime Jungtinės Karalystės sienų kontrolę“) ar rinkiminių kampanijų („paverskime Ameriką vėl didžia“) dalimi.

Pjudyta šunimis, karta, išžaginta: sukrečianti po Lietuvą klajojusios Rytprūsių mergaitės istorija (278)

Leidykla „Briedis“ pristato Ingeborgos Jacobs knygą „Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“. Nuo 2011 iki 2015 metų Vokietijoje išėjo 13 šios knygos leidimų.