Tuo metu užsienio politika buvo užtikrinta. Kardo ir išminties politika. Man ir dabar abiejų brolių valdymas primena gerą ir užtikrintą miksą: protas ir jausmai.
Algirdas, mūsų karalius, nors daug kam – tik didysis kunigaikštis, atkeliavo Maskvos vartų link ir lengvai, tarsi tai būtų Liudvdiko Gražiojo laikai, pabeldė į vartus. Neatidarė. Tiek to, paskui, vėliau.
Vėliau nebebuvo. Lietuvos ir Rusios santykiuose tai buvo lemiamas momentas. Valios stygiaus išraiška. Perėjęs žemes, kuriose gyveno baltišką kultūrą ir išvaizdą turintys žmonės, Algirdas grįžo atgal be nieko.
Dar daugiau – jis, savo minkšta politika, nuvylė tuos, kurie tikėjosi kietos reakcijos.
Mūsų niekas neverčia prisiminti viduramčių. Priešingai – ištisos mokyklos, net ir universitetų katedros, mėgina ištrinti mūsų, lietuvišką istorijos interpretaciją. Kur tai atveda?
Iki lėkšto, net pigaus romano neverto istorijos traktavimos. Mėginimo, bet ne pastangos išsiaiškinti savo pačių istoriją – atminkite nebaigtą žydų dalią.
Tai atveda į tai, ką šiandien mėgina suformuluoti ponas Lavrovas. Mes, lietuviai, jo žodžiuose girdime tris natas. Ne visos jos yra harmonijoje. Bet visos – atpažįstamos: žemiausioje yra girdimas grasinimas, vidurinėje – o ką, gal praraus? Ir trečiojoje – geriau draugaukime.
NATO partneriai girdi žemas natas. Mes, Lietuvoje, dažniausiai girdime aukščiausias.
Pono Lavrovo pasisakymai yra skirti abiem. Mano subjektyvia nuomone – karaliaus Algirdo dėka.
Todėl šiandien Lietuvos užsienio politika turi pareiti namo: atpažinti savo siekius, mokėti juos programuoti ir užtikrinti, kad jie būtų įgyvendinti iki pat pabaigos.