Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.
Linas Kojala
© DELFI / Tomas Vinickas

Tad kas yra netiesos politika? Jos esmė – nuolatinis neteisingų ar melagingų faktų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas ir klasta neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžių pradžios. Štai iš istorijos žinome, kad Trojos arklys anaiptol nebuvo tik draugiška graikų dovana trojėnams, o dešimtajame dešimtmetyje JAV prezidento pareigas ėjusio Billo Clintono dievagojimasis neturėjus santykių su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky šiandien atrodo mažų mažiausiai komiškai.

Tačiau šiais laikais netiesa, ypač Vakarų demokratinėse valstybėse, susiduria su kontrolės mechanizmais – žiniasklaida, ekspertai, viešosios nuomonės lyderiai neleidžia, ar bent neturėtų, klaidinantiems argumentams prasprūsti pro akis. Ir jie tą sėkmingai daro – per pastaruosius dešimtmečius ne vienas lyderis buvo pričiuptas ir dėl to baigė savo politinę karjerą. Informacijos monopolio nėra, todėl manipuliacijas yra lengviau demaskuoti.

Pastaruoju metu daugėja politikų, kurie nepaiso kritikos iš šono; jie ir toliau tiesmukai kartoja melagingus argumentus tam, kad mobilizuotų tam tikrą elektorato dalį. Dar blogiau – jų įtaka sparčiai auga, nes racionalūs kontraargumentai nebesuveikia.
Linas Kojala

Visgi pastaruoju metu daugėja politikų, kurie nepaiso kritikos iš šono; jie ir toliau tiesmukai kartoja melagingus argumentus tam, kad mobilizuotų tam tikrą elektorato dalį. Dar blogiau – jų įtaka sparčiai auga, nes racionalūs kontraargumentai nebesuveikia.

Panašių atvejų toli dairytis nereikia. Štai Didžiosios Britanijos referendumo metu euroskeptikai nuolatos pabrėždavo, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 mln. svaro sterlingų, nors tikroji suma – kone dvigubai mažesnė. Kad ir kiek kartų buvo apeliuojama į šį tyčinį klaidinantį faktą, „Brexit“ šalininkai sėkmingai jį skelbė iki kampanijos pabaigos. Kitoje Atlanto pusėje tendencijos panašios: Donaldas Trumpas kasdien aiškina, jog nuo pat pradžių prieštaravo amerikiečių invazijai į Iraką. Problema ta, kad jokių duomenų apie tokią Trumpo nuomonę nėra – netgi priešingai, netrūksta interviu, kur jis apie karą Irake atsiliepia palankiai. Vis dėlto tai netampa kliūtimi Trumpui žaisti emocijomis ir kritikuoti konkurentę Hillary Clinton, kuri Senate balsavo už karo veiksmus.

Tad kodėl tai vyksta? Kodėl racionalūs, faktiniai argumentai nebesuveikia? Kodėl visuomenė pasiduoda netiesą sakančių politikų vilionėms, nors neretai puikiai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų?
Priežasčių, ko gero, yra daug ir įvairių, tačiau reikėtų aptarti kelias pagrindines. Visų pirma, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Kitaip tariant, auga bendras nusivylimas.

Skaičiai rodo, jog, pavyzdžiui, Trumpą palaiko milijonai aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančiųjų amerikiečių. Jiems tai – alternatyva tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės skaudulių, kalba nuobodžiai, abstrakčiai. Be to, dirbtinis visuomenės grupių skirstymas į „protingas“ ir „neprotingas“ yra mažų mažiausiai nedemokratiškas ir didina elito bei ne elito atotrūkį.
Linas Kojala

Antra, yra klaidinga visus tuos, kurie balsuoja už atvirai populistinius argumentus pasitelkiančius politikus, vadinti tiesiog kvailiais ar skurdžiais. Tai neatitinka tikrovės – skaičiai rodo, jog, pavyzdžiui, Trumpą palaiko milijonai aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančiųjų amerikiečių. Jiems tai – alternatyva tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės skaudulių, kalba nuobodžiai, abstrakčiai. Be to, dirbtinis visuomenės grupių skirstymas į „protingas“ ir „neprotingas“ yra mažų mažiausiai nedemokratiškas ir didina elito bei ne elito atotrūkį. Jei įprasti centro dešinės ir centro kairės politikai ima atrodyti visiškai vienodi, atitrūkę nuo gyvenimo realijų, nuobodūs, kodėl nebalsuoti už tiesmukai kalbantį žmogų iš šalies, net jei jis ir meluoja?

Trečia, didelė dalis vakariečių apskritai nebesidomi politika. Pavyzdžiui, tik 4 proc. europiečių yra politinių partijų nariai; per kelis dešimtmečius nuo 1980 metų šis skaičius sumažėjo beveik perpus. Lietuvoje partijų veikloje bent formaliai taip pat dalyvauja tik apie 5 proc. pilnamečių. Tą didžiąja dalimi nulemia jaunesnių kartų apolitiškumas. Pavyzdžiui, po „Brexit“ rezultatų paskelbimo jauni žmonės protestavo Londone teigdami, jog sprendimą priėmė vyresnieji, kuriems nerūpi ilgalaikės neigiamos pasekmės. Tačiau paaiškėjo, kad jauniausių britų kategorijoje balsavusiųjų buvo gerokai mažiau, nei vyresniųjų – net jei teisingiausiais laikytume skaičius, kad referendume balsavo apie 60 proc. 18-24 metų asmenų, tai neatsveria 90 proc. pensinio amžiaus žmonių aktyvumo.

Panašu, jog tiesos ar faktų politikoje tiesiog nebereikia – nusivylimas institucijomis, augantis apolitiškumas, elito ir ne elito skirtis palieka viską emocijoms, o ne argumentams.
Linas Kojala

Ir vargu, ar kone pusė jaunų žmonių galėtų paaiškinti, kodėl nebalsavo tokiame reikšmingame referendume, apie kurį buvo diskutuoja kasdien bent metus. Visgi tai atspindi platesnes tendencijas: jokioje Europos valstybėje jaunų balsuotojų skaičius rinkimų metu nepranoksta vyresniųjų, nors dažniausiai jaunesnės kartos yra geriau išsilavinusios, aktyviai besinaudojančiomis naujausiomis technologijomis, fiziškai mobilios.

Tad panašu, jog tiesos ar faktų politikoje tiesiog nebereikia – nusivylimas institucijomis, augantis apolitiškumas, elito ir ne elito skirtis palieka viską emocijoms, o ne argumentams. Tai ir atveria duris post–tiesos politikos erai. Deja, tai pavojinga tendencija, kuri gali paversti politiką ir juokinga, ir pavojinga. Juk bet kurio asmens balsas rinkimuose, atiduotas patikėjus nepagrįsta emocija, yra bausmė sau pačiam, o ne kitiems.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prastos naujienos planuojantiems uždirbti iš būsto nuomos (16)

Dar neseniai bankai ir įvairūs ekspertai buto įsigijimą nuomai įvardino kaip patrauklią...

Mokestis už mokyklos įnorius mamai atėmė žadą: išeitis – tik užsienis (245)

Naujiems mokslo metams besiruošiantys tėvai atakuoja ne tik parduotuves, bet ir siuvyklas. Tiesa,...

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (391)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Krito naujų butų pardavimai (61)

Naujų butų pardavimo apimtys Lietuvos didmiesčiuose antrąjį šių metų ketvirtį buvo...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (60)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako kelionių...

Du dalykai, kuriuos reikia žinoti norint iš namų išvyti nekviestus svečius

Skruzdėlėms iš žmonių reikia dviejų joms gyvybiškai svarbių dalykų – šilumos ir maisto,...

Rizikingų bitkoinų vertė vilioja: ar gali pabrangti iki 25 tūkst. JAV dol.? (22)

Bitkoino vertė šią vasarą pasiekia vis naujas rekordines aukštumas, o analitikai žada ir...

Pavojų kelia ir nedidelė žaizda (4)

Iškylas į gamtą ir tolimesnes keliones neretai apkartina dėl neatsargaus elgesio atsiradę...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (219)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (19)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...