L. Degėsys. Egzamino neišlaikėte. Ateikite rytoj

 (162)
Visuomenė visada manė, kad mokymasis yra mokyklos rūpestis. Jeigu yra funkcija – mokyti, jeigu yra problema, tai tą problemą geriausiai išsprendžia institucija. Sukūrei mokyklą – vietą ir laiką, kur ir kada mokytis – ir pamiršai problemą. Nustatei, ko ir kada reikia mokytis – ir žinai, pavyzdžiui, kad Antikos istoriją reikia mokytis, kai tau 10 metų, viduramžių žmogumi tampi, kai tau 12, o galų gale suaugi – ir jau galima pakalbėti apie šiuos laikus.
Liutauras Degėsys
Liutauras Degėsys
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ir dar žinai, kad reikia ne tik laiku mokytis, bet ir laiku baigti – taip ir klausi žmogaus: „Tau trisdešimt metų, o tu vis dar mokaisi? Dar nebaigei?“. Maždaug – mokymasis yra kaip kokia vaikiška liga – reikia laiku persirgti, kad paskui nebūtų komplikacijų. Kad nepradėtum sirgti ir sirgti tais mokslais. Reikia baigti. Ir kiek yra žmonių sėkmingai pabaigusių mokytis. Vieną dieną baigė – ir gana. Nei knygelės nuo to laiko nepaėmė į rankas. Ir tokie specialistai, pavyzdžiui, taip ir sako: aš baigiau mediciną 1956 metais – drauge su X ir Y... Mes Visi Baigėme... ir dabar mes turime Patirtį. Ir dabar tuoj mes tave pagydysim su ta penkiasdešimties metų patirtimi. O jeigu tu į mūsų patirtį netilpsi – juo blogiau tau, reikėjo būti – kaip visi...

Kaip anksčiau būdavo formuojamos trejetukininkų gildijos (ir juos siųsdavo, patys žinote kur), tai dabar jau galima kurti šimtukininkų ložes ir siųsti juos tiesiai – irgi žinote kur.
Liutauras Degėsys

Tiek jau to, galvoji – aš irgi, kai baigiau mokytis vairavimo, tai daugiau jokių kursų ir neėmiau. Kad užsisakyčiau vairavimo instruktorių, kuris pamokytų, kaip važiuoti lyjant, ant ledo, per sniegą – nesąmonė. Vilnius – puikiausias autodromas ir mano mokytoja – Mano Patirtis. Ir iš tos prakeiktos fizikos – niekaip negaliu pamiršti, kad buvo Niutonas. Ir Pitagoro kelnes prisimenu, ir dvi formules iš chemijos – vandens ir kažkokios rūgšties. Truputį blogiau, kad man kartais rodosi, jog buvo du magelanai – vieną mokiausi iš istorijos, o kitą – iš geografijos. Ir tie du magelanai niekuomet nesusitiko mano galvoje. O jeigu kas paprašytų pasakyti, kas galėjo sėdėti vienu metu prie vieno stalo pas karalių Liudviką Nr. Y – koks rašytojas, koks kompozitorius, koks keliautojas, koks mokslininkas, koks tapytojas – durnas klausimas. Karaliai pas mane sudėti (jei sudėti) lentynėlėje „Istorija“, rašytojai – tai „literatūra“, keliautojai – „geografija“, mokslininkai – „mokslas“, kompozitoriai – „muzika“, o dailė – „dailės istorija“. Visi – savo vietose. Ir nėra ko jiems prie vieno stalo sėdėti.

Pakalbėkime apie rimtus dalykus. Apie egzaminus. Apie mokymąsi reikėtų kalbėti apskritus metus, ir būtų nuobodu. Ir mokymasis – ne taip svarbu. Svarbu rezultatai. O jeigu yra rezultatai – reikia juos palyginti ir įvertinti, kad galėtum mokinius surūšiuoti ir sužinoti, kas yra kas. Reikia sudaryti vertinimo kriterijus (čia svarbu neklausti – kokie yra tų kriterijų kriterijai, kitaip sakant, kodėl reikia tiek daug ir būtent tokių žinių). Kažkas žino, ką reikia žinoti – ir žino, ko nereikia, nebūtina žinoti. Jie taip ir sako – reikia žinoti Tai. O tu, pavyzdžiui, žinai visai ne-Tai. Ir todėl tu negali eiti Ten (nes Tie, kuriuos įleisime Ten, turi žinoti Tai. Atkreipkite dėmesį, kad visiems Tiems reikia žinotu Tą Patį. Ir kad visi mokytųsi To Paties, pageidautina – Tuo Pačiu Metu, pavyzdžiui, kad visi septynmečiai mokytųsi 9 valandą ryto rašymo ir skaičiavimo, ir nesimokytų daugiau, negu Reikia). Kaip suprantate, mes čia kalbame apie Egzaminus ir Įvertinimus. Jeigu žmogus galų gale – Baigia, tai reikia nustatyti, ką baigė ir kaip baigė. Reikia įvertinti – kiek. Ir reikia nustatyti, ar žmogus gali eiti Toliau, pavyzdžiui, į Aukštąją mokyklą.

Kai norinčių mokytis sumažėja – tenka priimti vis su žemesniais pažymiais, vis paprastinti kriterijus, kol išaiškėja, kad egzaminų į aukštąsias mokyklas nebereikia, o mokyklų pažymiai gana dažnai sako tik tiek, kad ačiū dievui, mes šitais mokiniais atsikratėme ir išleidome juos į Gyvenimą.
Liutauras Degėsys

Ir tuomet prasideda: sugalvojama sistema, kad reikia egzaminuoti ir įvertinti rezultatą mokyklose – ten, kur žmogus mokėsi, nes tie, kurie mokė geriausiai pažįsta tuos, kuriuos mokė, ir gali objektyviausiai juos įvertinti. Tada išaiškėja, kad tie geriausiai pažįstantys – kažkodėl yra neobjektyvūs, ir jie rašo geresnius pažymius, gal todėl, kad nori, jog jų mokiniai būtų geresni, nes geras pažymys parodo, kad mokiniai yra geresni, o geresnių mokinių – ir mokytojai yra geresni. Tuomet nusprendžiama, kad vertins Aukščiausių mokyklų mokytojai (dėstytojai), nes tik jie gali suprasti, ar tie būsimieji studentai sugebės mokytis jų aukštojoje ir ar tie mokiniai turi Ypatingų Savybių. 

Atranka į Aukštąsias mokyklas vyksta sklandžiai, kol norinčių yra daugiau nei fizinių galimybių pastatyti tiek suolų ir pasodinti tiek profesorių, kiek reikia. Kai norinčių mokytis sumažėja – tenka priimti vis su žemesniais pažymiais, vis paprastinti kriterijus, kol išaiškėja, kad egzaminų į aukštąsias mokyklas nebereikia, o mokyklų pažymiai gana dažnai sako tik tiek, kad ačiū dievui, mes šitais mokiniais atsikratėme ir išleidome juos į Gyvenimą. Dabar jau jūs kankinkitės su tais nemokytinais organizmais. 

Juokinga, bet įvertinimai, egzaminai beveik nebeteko (atrankos) prasmės ir išaiškėjo, kad jokios kitos prasmės tie egzaminai niekada ir neturėjo. Jie visada buvo lyg ir tikslas, nors, iš tiesų – tik atrankos priemonė, tik rūšiavimo instrumentas. Egzaminams buvo ruošiamasi specialiai – atskirai nuo mokymosi (kokioje dvyliktoje klasėje viskas taip ir vykdavo, maždaug – baigėme mokytis, pradedame ruoštis egzaminams). Tos įvertinimo skaičiais sistemos buvo tobulinamos, nes, pavyzdžiui, penkiabalėje sistemoje pradėjo trūkti skaičių – visi turėdavo labai panašius pažymius, o jų buvo tiek daug, kad nebegalėdavai atskirti vieno trejetukininko nuo kito. Tuomet buvo įvesta dešimtbalė sistema, kurioje realiai pažymiai 1, 2 ir 3 buvo nereikalingi, nes svarbiausi buvo 8, 9 ir 10. Kaip suprantate, dar moksliškiau atrodo šimtabalė sistema. Nes tokia sistema, matyt, sugeba aptikti ir atskirti mikroskopines žinių užuomazgas žmonių galvose ir esmingai atskirti žmogų, gavusį 98 nuo gavusio 97. Kaip anksčiau būdavo formuojamos trejetukininkų gildijos (ir juos siųsdavo, patys žinote kur), tai dabar jau galima kurti šimtukininkų ložes ir siųsti juos tiesiai – irgi žinote kur. 

Per kokį egzaminą po truputį aiškėja, kad mokeisi apie pingvinus, o sužinojai apie save: kad atmintis ne ta, kad neturi sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti. Kad svarbiausia – susigaudyti ne pingvinuose, bet savyje.
Liutauras Degėsys

Svajonėse būtų galima nukakti į kitų šalių edukacines erdves. Pamatytum, kad yra švietimo įstaigų, kur žmonės patys renkasi, ką jiems studijuoti. Kad kai kur yra neprivalomas kasdieninis mokyklos lankymas, nes ten yra mokymosi namie (homeschooling) sistema, kur vaikus gali mokyti tėvai. Kad yra mokyklos, kuriose nėra pažymių, baigiamųjų egzaminų, ir į aukštąsias mokyklas priima paprasčiausio pokalbio metodu. Kad yra integruotų klasių, kuriose mokosi skirtingo amžiaus vaikai. Kad yra valstybių, kuriose nėra vieningų, unifikuotų valstybinių programų ir todėl nėra valstybinių egzaminų...

Kaip sukurti tokias ugdymo ir švietimo sistemas, kurios kuo anksčiau leistų suprasti, kad svarbiausia – pačiam išmokti įsivertinti save, nes anksčiau ar vėliau teks tai padaryti. Jau per kokį egzaminą po truputį aiškėja, kad mokeisi apie pingvinus, o sužinojai apie save: kad atmintis ne ta, kad neturi sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti. Kad svarbiausia – susigaudyti ne pingvinuose, bet savyje. Kad geriausiu atveju išmokai atsakinėti, o gyvenime svarbiausia yra mokėti paklausti, o to tavęs niekas nemokė. 

Gal čia galėtų pagelbėti filosofija (istorija, psichologija, filologija, sociologija) – kuri padėtų susigaudyti savyje. Padėtų suprasti, kad svarbiausia yra sužinoti apie save, o ne apie pingvinus, žvaigždes, molekules ir pasaulį. Tie visi išoriniai dalykai yra labai svarbūs, bet ne savaime, o tik tiek, kiek tau padeda suprasti žmones ir patį save. Nes gyventi tau reikės savo ir žmonių pasaulyje. Pasaulyje, kuriame nėra atskirai fizikos, chemijos, biologijos, kad gyvenime nėra atskirai istorijos ir atskirai geografijos. Kad nėra dviejų magelanų. Kad geometrijos yra bent trys. 

Ir kad nėra vienos teisingos teorijos ir vienintelio teisingo žinojimo. Kad savęs dar nepažįsti. Kad vieną dieną, jei turėsi laiko – dar su savimi susitiksi ir susipažinsi. 

Ir kad pažymį teks pasirašyti pačiam sau.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Ališauskienė. Arši kova ties moters kūno kontrole (157)

Pastarąsias kelias savaites Lietuvos viešojoje erdvėje buvo gausu diskusijų apie Lytiškumo ugdymo programos svarstymą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Girdėjosi kritikų balsai, kad programa tapo „Katalikų bažnyčios įkaite“, kuri siekia įgyvendinti „religinę utopiją“ ir ignoruoja mokslo pasiekimus.

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (683)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (79)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (445)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (384)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.