L. Andriulis. Vaikai, pakalbėkime apie pinigus

 (113)
Važiuodamas pas suvalkų vaikus galvojau - ką jiems pasakoti, kuo uždegti, įkvėpti ir palaikyti. Nusprendžiau kalbėti apie pinigus ir palaikyti humanitarus, nemokančius matematikos - jie irgi gali daug uždirbti. Tai - dvejose Vilkaviškio rajono mokyklose sakytos kalbos tekstas.
Liudvikas Andriulis
© Asmeninio albumo nuotr.

Esu Liudvikas, man 38 metai. Šiandien aš kalbėsiu apie pinigus, tiksliau – kaip jų užsidirbti ir gyventi komfortiškai.

Kodėl apie pinigus? Todėl, kad, mano manymu, apie pinigus su vaikais kalbama per mažai. Tiksliau, apie pinigus kalbama, bet dažnai kalbama apie jų trūkumą, taupymą, ar net apie žalą.

Labai retai ir mažai kalbama apie pinigų uždirbimą.

Aš nesu pinigų konsultantas ar gyvenimo būdo vadybininkas – aš esu telekomunikacijų ekspertas, verslininkas, gyvenu Lietuvoje, dirbu Belgijoje, esu telekomunkacijų įmonės akcininkas. Mano darbas yra skraidyti po visą pasaulį, dažniausiai – egzotines šalis kaip Kenija, Filipinai, Iranas ar Brazilija, ir konsultuoti dideles įmones.

Mano istorija

Užaugau Šiauliuose, užaugau skurdžiai, labai skurdžiai. Drabužius man pirkdavo skuduryne, eidavau į mokyklą suplyšusiais batais, o mano mokykla buvo ypatinga – ten galėjo mokytis arba labai gabūs, arba labai turtingi, arba, blogiausia, ir labai gabūs, ir labai turtingi vaikai. Tie būdavo baisiausi.

Toje aplinkoje apie pinigus nesuprato beveik niekas – niekas jų neturėjo, niekas jų nemokėjo uždirbti, niekas neturėjo jokio supratimo apie karjerą ar net jos galimybes, ir tik kartais pasigirsdavo kalbų, kad kažkieno dukra, išvažiavusi į Vilnių, įsidarbino banke ir uždirba 2000 litų!
Liudvikas Andriulis

Vaikystėje ir paauglystėje gyvenau visiškoje neviltyje – to meto Šiauliai buvo 99 proc. nuskurdusių inžinierių ir darbininkų bankrutavusiose gamyklose, ir 1 proc. itin turtingų verslininkų.

Toje aplinkoje apie pinigus nesuprato beveik niekas – niekas jų neturėjo, niekas jų nemokėjo uždirbti, niekas neturėjo jokio supratimo apie karjerą ar net jos galimybes, ir tik kartais pasigirsdavo kalbų, kad kažkieno dukra, išvažiavusi į Vilnių, įsidarbino banke ir uždirba 2000 litų! Tai atrodė visiškas kosmosas, nes mano tėvas inžinierius dirbo sargu Elnio batų gamykloje už 400 litų ir džiaugėsi iš vis darbą turėdamas.

Tad jokios vilties ar matomo kelio išlipti iš tėvų skurdo nebuvo – daugmaž aišku buvo tik viena – vienintelis kelias yra emigruoti iš Šiaulių. Tiesa, tais laikais emigruoti buvo galima tik į Vilnių – apie emigraciją į užsienį jokios kalbos nebuvo, nes tuo metu reikėjo net turistinių vizų į bet kurią Vakarų Europos šalį.

Beje, ir emigruoti į Vilnių buvo didžiulis iššūkis – vienintelis būdas buvo įstoti į universitetą, į nemokamą vietą ir dar su stipendija – kitaip Vilniuje neišgyvensi. Ir net tai nereiškė, kad Vilniuje išsilaikysi, ir kad neteks paspraudus uodegą grįžti į Šiaulius, gyventi pas tėvus ir dirbti kokioje gamyklėlėje ar parduotuvėje už minimumą. 

Humanitaras

Aplinka buvo itin niūri ir beviltiška, ir joje tebuvo vienas šviesulys – mano mokykla, Juliaus Janonio gimnazija. Tai – geriausia Šiaulių mokykla, tuo metu ji buvo gan aukštai vertinama visoje Lietuvoje, tik buvo viena bėda – ji buvo itin humanitarinė, sustiprinta lietuvių kalba ir sustiprina anglų kalba, privalomai dėstoma ir lotynų kalba.

Kaip ir dabar, taip ir šiais laikais visi buvo įsitikinę – humanitaras gerai gyventi negali. Jezau jezau, kas iš tavęs bus, dejavo mano mama – gal koks raštininkėlis, kaip tu vaikeli gyvensi.

Aš iš ties buvau tik raštininkėlis humanitaras – iš esmės, mokėjau tik gerai rašyti, nes labai daug skaičiau, ir man tikrai gerai sekėsi tik lietuvių kalba, anglų kalba, istorija ir geografija – viskas, kas susiję su skaitymu, rašymu ir atpasakojimu. Matematiką nustojau suprasti nuo devintos klasės, ir net dabar jaučiu, kad čia kažkur yra matematikos mokytoja, ir man neramu.

Šiais laikais žmonės bando motyvuoti vaikus ir jaunimą sakydami „svarbiausia siekti svajonės“, „svarbiausia daryti tai, ką myli“, „svarbiausia save realizuoti“, „tu viską gali“, ir taip toliau. Iš esmės, žodžiai gražūs ir teisingi, bet aš, užaugęs skurde tarp knygų, labai aiškiai ir labai aiškiai supratau, kad kai neturi pinigų, jokios savirealizacijos, motyvacijos, meilės ir idealai labai neveža.
Liudvikas Andriulis

Tai kokių vilčių gerai gyventi gali turėti, kai įstoti gali tik į filologiją, istoriją ar kokią geografiją, ir net negali įstoti į teisę, paskutinę humanitarų viltį, nes ten žiūri į matematikos pažymį? Jokių vilčių. Mano ir visų aplinkinių manymu aš buvau pasmerktas amžinam skurdui istorijos institute. Net braškių rinkti Norvegijoje nebuvo įmanoma, ir be to, kiek aš ten toks liesas moksliukas pririnksiu tų braškių.

Gražūs žodžiai

Šiais laikais žmonės bando motyvuoti vaikus ir jaunimą sakydami „svarbiausia siekti svajonės“, „svarbiausia daryti tai, ką myli“, „svarbiausia save realizuoti“, „tu viską gali“, ir taip toliau.

Iš esmės, žodžiai gražūs ir teisingi, bet aš, užaugęs skurde tarp knygų, labai aiškiai ir labai aiškiai supratau, kad kai neturi pinigų, jokios savirealizacijos, motyvacijos, meilės ir idealai labai neveža.

Skurdo žmogus gan kreivai žiūri ir į idealizmą – „pakeisk pasaulį“, „padėk žmonijai“ – man pirma sau reikia padėti, o po to žmonijai, be to, turinti pinigų, padėti žmonijai ar keisti pasaulį yra daug lengviau, ir pasaulis labai nori turtingų, o ne tik idealistiškų keitėjų.

„Daryk tai, kas patinka, ir pinigai patys ateis“. Hmm, o ką daryti tokiam kaip man, kuriam vienuoliktoje klasėje patiko tik mergos ir knygos?

„Daryk tai, kas patinka, ir pinigai patys ateis“. Hmm, o ką daryti tokiam kaip man, kuriam vienuoliktoje klasėje patiko tik mergos ir knygos?
Kažkaip nemačiau, kad pinigai ateitų patys vien skaitant knygas ar į pasimatymus vaikšant.
Liudvikas Andriulis

Kažkaip nemačiau, kad pinigai ateitų patys vien skaitant knygas ar į pasimatymus vaikšant. Ne visi, ypač vienuoliktoje klasėje, žino tiksliai, kas patinka. Aš iki šiol nežinau. Kiek čia tarp jūsų tokių yra, kurie neturi to tiksliai išreikšto įdomumo? Ir dar – o ką daryti, jei patinka automobiliai, kanklės, drugeliai ar sportas? Akivaizdu, kad maža tikimybė, kad nuoširdžiai ir daug vairuodamas ar skambindamas kanklėmis uždirbsi daug pinigų – kai kurie interesai į gerovę, deja, neveda.

Tai ką daryti humanitarui iš provincijos, kuriam neaišku, kas įdomu, bet gerai gyventi norisi? Kiek iš jūsų save pavadintu humanitaru, kurio interesai į gerovę neveda, ir tas neramina? Kaip jam tų pinigų uždirbti, tam humanitarui raštininkėliui, kaip aš?

Mokykla ir pinigai

Čia noriu paklausti – ar jūsų manymu mokykloje šiandien moko dalykų, už kuriuos ateityje jums mokės didelius pinigus? Moko? Nemoko? Kodėl nemoko?

Pirma, noriu pasakyti, kad iš esmės pasaulyje yra dvi grupės žmonių, kurios uždirba gerus pinigus.

Pirma grupė – tai žmonės, kurie ypač gerai valdo žodžius ir žodžiais – valdo žmones. Toje grupėje yra verslininkai, pardavėjai, ir vadovai. Verslininkai, pardavėjai ir vadovai yra labai, labai gerai uždirbantys žmonės. Jie nebūtinai gerai moka skaičius, bet labai gerai moka bendrauti su žmonėmis ir visada susitarti.

Antra grupė – tai žmonės, kurie ypač gerai valdo skaičius, ir skaičiais valdo mašinas – kompiuterius, programas, pinigų sistemas. Šioje grupėje yra finansininkai, investicijų specialistai, bankininkai.

Daugiausia pasaulyje uždirba žmonės, kurie vienodai ypač gerai valdo ir žodžius, ir skaičius. Tokių žmonių pasaulyje yra labai mažai. Todėl tiems čia, kuriems ypač gerai sekasi ir matematika, ir istorija, ir bendravimas su žmonėmis – aš neturiu jums ką pasakyti, galite eiti, viskas su jumis bus gerai.

Tie, kuriems gerai sekasi tik matematika, irgi iš esmės viskas bus gerai – žmonių, ypač gerai mokančių matematiką, trūkumas yra baisus, tad iš esmės, žiūrint praktiškai, jei ypač gerai sekasi matematika, viskas su tavim bus gerai – reikės stengtis, kad nesisektų.

Lietuvių, anglų ir istorija

Tad grįžkime prie humanitaro ir mokyklos. Tai ar be matematikos ir programavimo čia moko dar kažko naudingo, už ką ateityje jums mokės didelius pinigus?

Su džiaugsmu pranešu, kad moko! Man yra ypač džiugu, kad aš uždirbu daugiau, nei klasiokai, kuriems matematika sekėsi geriau.

Be matematikos, jūsų mokykla moko dar trijų itin pinigingų dalykų – lietuvių kalbos, anglų kalbos, ir istorijos.

Geri pažymiai turi piniginės vertės. Pirma, su geresniais pažymiais įstosi į geresnį universitetą, kas negarantuoja, bet padidina tikimybę uždirbti daugiau. Geresniame universitete – protingesni ir potencialiai labiau sėkmingi, o tuomi – naudingi kursiokai ir klasiokai. Geras pažymys gali atnešti stipendiją, kuri gali leisti studijuoti įdomesnį, reikalingesnį dalyką.
Liudvikas Andriulis

Lietuvių??? Kas už tai moka pinigus? Anglų dar suprantu, o lietuvių/istorija? Nu čia dabar.

Aš visada sakiau – ypač gerai. Tam, kad lietuvių mokėtumei YPAČ gerai, yra viena vienintelė sąlyga – turi neįtikėtinai daug skaityti. Po pusantros dvi knygas į dieną. Toks yra kalbos elito krūvis, ir jei skaitai tiek, tai tada YPAČ gerai ir rašysi.

Dar daugiau – tik YPAČ gerai mokėdamas lietuvių kalbą, GERAI mokėsi angliškai – o angliškai svarbu ne tik suprasti, ne tik kalbėti, bet pinigams ateityje svarbiausia – itin gerai rašyti. Ne tik be klaidų rašyti angliškai, bet rašyti gražiai, lengvai, aiškiai. To gali pasiekti tik labai gerai mokėdamas savo kalbą, ir tik labai daug perskaitęs angliškai.

O kuo čia dėta istorija? Taigi tuo, kad dar daugiau skaityti verčia, ir prie to, kad verčia analizuoti ir suvokti ne tik tekstą, bet ir įvykius, ir dar juos aiškiai atpasakoti ir aiškinti. Milijono dolerių verta savybė, už ją mokami didžiuliai pinigai visame pasaulyje.

Kodėl už skaitymą, rašymą ir istorijų pasakojimą mokami dideli pinigai (man už nieką kitą nemoka)?

Pirma, todėl, kad mokančių aiškiai kalbėti, aiškiai rašyti ir itin aiškiai perduoti mintį žmonių yra labai nedaug. Daugelis žmonių tai daro vidutiniškai ar blogiau, nei vidutiniškai, ypač tie matematikos gerbėjai – jie negali pakęsti, kai reikia surašyti ilgesnį el.laišką ar komercinį pasiūlymą, aiškinant privalumus.

Mes visi girdime apie startuolių sėkmės istorijas, bet šimtą kartų daugiau yra nesėkmių, tik apie jas niekas nepasakoja.
Liudvikas Andriulis

Antra, todėl, kad didelis apsiskaitymas ir erudicija daro tave įdomiu žmogumi. Tai – ypač svarbu tai grupei, kuri valdo žmones – pardavėjams, verslininkams, vadovams. Mat kai esi įdomus, su tavimi bendrauja ne tik dėl naudos, bet ir dėl įdomumo – o tai labai plečia pažinčių ir įtakos ratą.

Trečia, ypač geri humanitarai yra įpratę skaityti ir suvokti neįtikėtinai didelius kiekius teksto per labai mažą laiką, juos atsiminti ir analizuoti. Tai – labai piniginga vertybė, nes informacijos kiekiai yra milžiniški, ir tie, kurie sugeba apdoroti juos, suvokti, ir atpasakoti aiškiai, yra aukso vertės žmonės. 
Ar apsimoka gerai mokytis?Konkrečiai, pinigais?

Taip, gerai mokytis labai labai apsimoka – iš čia stovinčių geriausiai besimokantieji uždirbs keturis–penkis kartus daugiau, nei besimokantieji blogai, ir bent dvigubai trigubai daugiau už vidutiniokus. Pagalvokit du kartus, jei šaipysitės iš liesiausio pirmūno – gali būti, kad jis jus samdys ir atleis. Būkit atsargūs su moksliukais, jie kerštingi.

Iš kitos pusės – tai – tik statistika, aš matematikos nemoku, ir esu matęs, kaip klasės banditas Vycka tampa garbiu verslininku su šimtu sunkvežimių Vokietijoje.

Pažiūrėkime praktiškai. Už pažymius pinigų nemoka niekas – į juos niekas – nei darbdaviai, nei klientai net nežiūri, nebent labai retais atvejais (kaip „Facebook“ ar „Google“).

Gražu klausytis, kai žmonės sako „nesėkmės moko“ ar „bankrotas tave daro stipresniu, nereikia gėdytis“ – bet jei nesėkmė ir bankrotas tave numeta atgal į skurdą ir neviltį – tai prastas patarimas, gali ir nebepakilti.
Liudvikas Andriulis

Bet geri pažymiai turi piniginės vertės. Pirma, su geresniais pažymiais įstosi į geresnį universitetą, kas negarantuoja, bet padidina tikimybę uždirbti daugiau. Geresniame universitete – protingesni ir potencialiai labiau sėkmingi, o tuomi – naudingi kursiokai ir klasiokai. Geras pažymys gali atnešti stipendiją, kuri gali leisti studijuoti įdomesnį, reikalingesnį dalyką.

Bet net tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad mokytis labai gerai yra YPAČ sunku. Tai reikalauja itin daug darbo, ir tai išmoko sunkiai, ilgai ir nuolat dirbti dėl gan neapibrėžto rezultato.

Gebėjimas sunkiai, savarankiškai ir ilgai dirbti be aiškios naudos yra turbūt labiausiai pinigus nešanti savybė. Pasaulis daugiau mažiau sutaria – jei nori kažkame būti YPAČ geras, turi įdėti apie dešimtį tūkstančių valandų – ar tai būtų smuikas, ar Java programavimas. Didelius pinigus moka už YPAČ gerus įgūdžius.

Pamenate, sakiau, kad mano mokykloje buvo trys tipai vaikų – gabūs, turtingi, ir turtingi bei gabūs? Buvo dar ketvirtoji grupė – turtingi, gabūs ir darbštūs.

Tad gerai mokytis dėl pažymių iš esmės moko žmogų sunkiai, intensyviai ir, svarbiausia, protu kaltis link tikslo – kad ir pinigų.

Vycka

Pabaigai – du įsivaizduojami personažai.

Dalis šeimų, ypač inteligentiškų, tiesiogiai ar netiesiogiai vaikams sako, kad pinigų vaikytis yra žema, nedora, nešvaru. Tai – labai blogas patarimas vaikui.
Liudvikas Andriulis

Aš jau galvoju, kad salės gale turi atsistoti Vycka ir sakyti – ką čia šneki nesąmones apie lietuvių ir istoriją – jei nori pinigų, reikia daryti verslą ir nesukti galvos su tais mokslais.

Man taip sakė mano idealistas tėvas, pakraupęs nuo mano išsakyto tikslo gyvenime užsidirbti pinigų.

Mesti mokslus ir daryti verslą – galima. Nedidelė bėda – greičiausiai pinigų daug uždirbti nepavyks, ir va kodėl:

Verslui reikia trijų elementų – kapitalo (pvz. pinigų nusipirkti daiktą ir jį perparduoti), žinių (kuo jos labiau specializuotos, tuo mažesnė konkurencija, ir kuo daugiau žinių apie verslą, tuo mažiau klaidų), ir sėkmės. Jei pradedi verslą be kapitalo, tas verslas bus smulkus – ir smulkus verslas yra labai sunkus darbas, kartais mažiau pelningas, nei geras samdomas darbas. Jei pradedi verslą be žinių – suksiesi ten, kur nėra jokio išskirtinumo, ir bus mažas pelningumas, be to, labiau patyrę aplenks. Lieka tik sėkmė – aš visada sakau, kad pradėti smulkų verslą be kapitalo ir patirties yra labai rizikinga, kaip Teleloto. Mes visi girdime apie startuolių sėkmės istorijas, bet šimtą kartų daugiau yra nesėkmių, tik apie jas niekas nepasakoja.

Nestudijuokite per ilgai. Niekam nereikia 26 žmogaus su dviem magistrais ir nuliu darbo patirties. Bus labai sunku rasti gerą darbą.

Aš rekomenduoju pirma padirbėti samdomame darbe, pamatyti, kaip veikia įmonių procesai, taisyklės, išmokti bendrauti su žmonėmis IR kartu susitaupyti bent šiek tiek kapitalo iš algos – bent tiek, kiek reikia minimaliai pusmečiui pragyventi be algos. Dar geriau padaryti karjerą, įgauti rimtesnių pažinčių ir patirties, padaryti klaidų su svetimais pinigais ir tuomet daryti savo. Tai – saugenis kelias tam, kuris neturi užnugario, ir kuriam niekas nepadės nesėkmės atveju. Gražu klausytis, kai žmonės sako „nesėkmės moko“ ar „bankrotas tave daro stipresniu, nereikia gėdytis“ – bet jei nesėkmė ir bankrotas tave numeta atgal į skurdą ir neviltį – tai prastas patarimas, gali ir nebepakilti. Jei neturi užnugario, tėvų kapitalo ar panašiai – žaisti su savo gyvenimu reikia atsargiau. 

Ramunė

Antras išgalvotas personažas – dvyliktokė Ramunė, kuri groja kanklėmis ir sako, kad jai pinigai ir verslininkiškumas yra šlykštu, ir ne pinigai gyvenime svarbiausia.

Tai – kita Vyckos–verslininko pusė, ir panašiai klaidinga. Dalis šeimų, ypač inteligentiškų, tiesiogiai ar netiesiogiai vaikams sako, kad pinigų vaikytis yra žema, nedora, nešvaru. Tai – labai blogas patarimas vaikui.

Jei tik išeina, studijų metu nedirbkite kvailų fizinių darbų – padavėjo, vairuotojo ir t.t. Geriau įsidarbinti pardavimų vadybininku net kvailiausioje įmonėje – tai daug rimtesnis įrašas, nei geriausio padavėjo. Statykite karjeros laiptelius nuo pirmo kurso ir kasdien galvokite, kaip jūsų darbų sąrašas atrodys darbdaviui. Padavėjo neverta net rašyti.
Liudvikas Andriulis

Pinigų reikia visiems, o ypač jų reikės, kai turėsite vaikų – nes jei pats esi pasiryžęs gyventi asketiškai, tai nereiškia, kad nenori geriausio savo vaikams. Ir ne maistui – nėra baisesnio jausmo tėvui, kai negali išsiųsti vaiko į gerą stovyklą, nupirkti geresnę knygą, ar negali itin gabaus vaiko išsiųsti mokytis ten, kur jo talentai atsiskleis geriausiai. Aš mačiau, kaip skurdas skaudino mano tėvus – dėl mūsų, ne dėl jų pačių.

Praktiniai patarimai

Taigi, praktiniai patarimai, jei norite uždirbti gerai ir gyventi komfortiškai:

- Išmokite angliškai labai, labai gerai – čia ir humanitarams, ir moksliukams. Išmokti angliškai galima žiūrinti filmus ir serialus be vertimo. Išmokti GERAI angliškai galima tik skaitanti knygas. Labai gera anglų kalba – būtina gero gyvenimo sąlyga. Jei to neturi – teks labai labai stengtis kitur kompensuojant.

- Nesirūpinkite savo anglų kalbos tarimu. Rūpinkitės žodynu ir kalbos pojūčiu. Tai duoda tik knygos.

- Jei neturite aiškiai išreikšto plano, rinkitės profesiją ten, kur yra pinigų. Pinigų yra ir visada bus finansuose, telekomunikacijose, farmacijoje. Nesigėdykite sau pasakyti, kad renkatės tai, kas gal nėra visai įdomu, bet yra pelninga. Jei tapsite tos srities ekspertais, bus ne tik pinigų, bet ir įdomumo.

- Venkite idiotiškų studijų programų, stenkitės studijuoti Vilniuje, blogiausiu atveju – Kaune. Vilniuje geresnės pažintys ir daugiau pinigų. Bet Klaipėdos Universiteto kultūros vadybos diplomas yra vis tiek geriau, nei jokio.

- Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kuriame gali gauti išsilavinimą, ir kurio diplomai kažką reiškia – VU – ir humanitarams, ir tiksliukams. Yra dvi profesinio rengimo mokyklos – programuotojams KTU, tiltų inžinieriams – VGTU – buvę institutai. Ten išmoko profesijos, bet nelavina. Visa kita yra aukštosiomis mokyklomis nevadinama.

- Geriau gera, nepraktiška akademinė studijų kryptis Vilniaus Universitete, nei keistas vadybos diplomas Kaune. Filosofijos bakalauras iš VU kelia mažiau įtarimų, nei Ekologijos Vadyba iš KTU.

- Lietuvos diplomai užsienyje nereiškia nieko, bet tai netrukdo susirasti gerą darbą užsienyje. Geras užsienio diplomas – padeda.

- Gerai mokykitės tam, kad padidintumėte savo sėkmės šansus ir išmoktumėte sunkiai dirbti.
- Mokykla duoda daugiau, nei universitetas.

- Stenkitės dirbti studijuodami, kuo anksčiau, tuo geriau.

- Nestudijuokite per ilgai. Niekam nereikia 26 žmogaus su dviem magistrais ir nuliu darbo patirties. Bus labai sunku rasti gerą darbą.

- Jei tik išeina, studijų metu nedirbkite kvailų fizinių darbų – padavėjo, vairuotojo ir t.t. Geriau įsidarbinti pardavimų vadybininku net kvailiausioje įmonėje – tai daug rimtesnis įrašas, nei geriausio padavėjo. Statykite karjeros laiptelius nuo pirmo kurso ir kasdien galvokite, kaip jūsų darbų sąrašas atrodys darbdaviui. Padavėjo neverta net rašyti.

- Nemeskite kelio dėl takelio – geriau didelė ir protinga įmonė, kur gali mokytis, nei kvailas darbas, mokantis keliais šimtais eurų daugiau. Čia jaunystėje – nuo trisdešimties niekada neimkite darbo, kuris moka mažiau, nei dabartinis.

- Nesitikėkite laimėti loterijoje ir tapti turtingu grodamas, piešdamas, ar sportuodamas.

- Jei tik įmanoma, nors kažkiek pastudijuokite užsienyje

Pabaiga

Kviečiu galvoti apie pinigus, nebijoti kalbėti apie juos, diskutuoti tarpusavyje, jų siekti tiek, kiek reikia komfortiškam gyvenimui – pinigai svarbūs, jų reikia, ir jūs visi jų galite uždirbti. Nebūtina būti pamišusiais materialistais, milijonieriais, verslininkais, nebūtina dėl pinigų parduoti gyvenimą – bet būtina mokėti uždirbti tiek, kad nereikėtų apie pinigus galvoti. Kad galėtumei turėti porą automobilių, namą, galėtumei porą kartų per metus ramiai atostogauti, vaikus leisti į geras mokyklas ir būrelius, bei niekada nesipykti dėl pinigų trūkumo. Tai – banali, klasikinė vidurinės klasės svajonė be jokių didelių idealų, ir joje nėra nieko blogo – bet dėl jos, jei esi beviltiškas humanitaras, reikia labai sunkiai dirbti, ir dirbti galva.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Valiušaitis. Kokias Rusijos grimasas parodė NATO filmas apie „miško brolius“ (572)

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.

R. Valatka. Ar išgelbės Karbauskį LVŽS CK organas „Naisių pono teisybė“? (879)

Kuo blogiau, tuo geriau, sakydavo Kinijos komunistų pirmininkas Mao. Kuo dažniau užlipsiu ant grėblio, tuo akyse bus daugiau žiežirbų su pergale prieš Gretą suėdusią žiniasklaidą. Paskui pirmininką Mao tvatina sau į kaktą valstiečių pirmininkas Karbauskis. Paleisim savo gazietą, ir tauta sužinos, kiek daug mes, valstiečiai, jai gero padarėm.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Lietuvą kuria aktyviausių jos piliečių mažuma (169)

Vakarais jau visai rudeniškai triukšmauja žiogai, o į turgų ūkininkai susivežė maišus šviežių didelių raudonų bulvių keistu pavadinimu „Raudonoji Sonia“. Šermukšnio uogos jau paraudę, javai pageltę, po šv. Onos į laukus išvažiuos kombainai. Štai ir viskas, vasara beveik baigėsi taip ir neprasidėjusi, mums tebelaukiant bent savaitės tikrų karščių, nepertrauktų liūčių ar staigaus atšalimo.

Sekmadienio Evangelija. Rugiapjūtės belaukiant (890)

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Šimtmečio intrigos. Sėkmingiausia lietuvių kontržvalgybos operacija: esminį vaidmenį suvaidino moteris (54)

1919 metų naktį iš rugpjūčio 27 į 28 dieną Lietuvos kariuomenės ryšių darbuotojas perduodamas telefonogramą išgirdo pašalinį balsą. Žodžiai buvo lenkiški. Po to linija nustojo veikti. Kaip paaiškės vėliau – tą naktį buvo nupjauta ne viena telefono linija, o vienoje vietoje buvo net išardytas geležinkelis. Greitai buvo suprasta, kad prasidėjo sąmokslas.