Tikriausiai ne tik dėl to, kad dažniausiai kalbame vienu metu, pertraukinėdami ir perrėkdami vienas kitą ir beveik neklausydami, ką kalba kitas. Gal ir ne vien dėl to, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems užtenka tik išsikalbėti bei tenkintis elementaria viltimi, kad galbūs kas nors Lietuvoje jo žodį išgirs. Svarbiausia, kad to pirmiausiai pakanka debatų rengėjams. Svarbu jiems, kad tik būtų atraktyvu, teatrališka, daug nuomonių ir lengvai sudaroma demokratijos regimybė. Diskusijų pabaiga dažniausiai taip ir reziumuojama: parodėme, kad šiuo klausimu yra gana skirtingas nuomones, iš kurių klausytojai patys pasidarys sau išvadas.

Krescencijus Stoškus
Kai žmogus suserga, prasideda potvynis, sprogsta miesto nutekamieji vamzdžiai ar įvykdomas terorizmo aktas, atitinkamų tarnybų žmonės neklausinėja nuomonių, bet skuba į pagalbą ir veikia. Juolab kai reikia veikti, kad išliktų visa Tauta, dėl kurios sukurta ir pati Lietuvos Valstybė.
Visais klausimais yra daug nuomonių...Bet ką reiškia pasidarys išvadas?. Suras nešališkus sprendimus? Bet kaip tą padarys atsitiktinis žiūrovas ar klausytojas, jeigu net dažnai didesnę kompetenciją turintys laidų dalyviai to nesugeba padaryti. Galų gale viskas priklauso nuo to, į kokią dirvą krinta debatų mintys. Anot biblinio palyginimo, ne kiekvienas Dievo sėjamas grūdas randa tinkamą dirvą, ne kiekvienam duota galimybė tą patį dalyką vienodai suprasti.

Žinoma, jeigu visuomenė būtų vieningesnė, ji spontaniškai gintųsi nuo skaldančių nuomonių atakų. Priešingos nuomonės tik suaktyvintų ir paspartintų bendrumų ieškojimus. Bet šiandien esame susiskaldę, susipriešinę ir susvetimėję kaip niekada. O tokią visuomenę nuolatinė nuomonių poliarizacija veikia visai priešingai. Jeigu nesibaigiantys vieši debatai neatveda prie bendrumų bei kompromisų atradimo, žmones tik dar labiau įsitikina, kad susikalbėjimas šioje šalyje apskritai neįmanomas.

Diskusija demokratinėje valstybėje yra pagrindinis tiesos ir susitarimų ieškojimo būdas. Bet tam tikromis sąlygomis viskas gali pavirsti karikatūra, tuščia regimybe, masinės publikos reginiu, pramoginiu užsiėmimu, vaikišku žaidimu, elementariu laiko praleidimo būdu. Taip atsitiko šiandien su mūsų diskusijomis. Jos atitrūko nuo sprendimo tų gyvenimo problemų, kurioms lyg ir turėtų būtų sukurtos. Nuo žodžio iki veiksmo Lietuvoje apskritai begalinis atstumas. Ypač tada, kai žiniasklaida „laisvės“ gynimo motyvais taiko įprastą, partinę (o kartu ir reliatyvistinę) nuomonių poliarizavimo formulę: galima manyti vienaip ir kitaip. Žinoma, manyti galima, bet darant reikia ir žinoti.

Pati ta formulė „vienaip ir kitaip“ kol kas tarnauja tik nuomonių atskleidimui, o ne tiesos ir sutarimų ieškojimui. Kad pereitume nuo manau iki žinau, o nuo žinau iki tikiu, nuo tikiu iki darau – gana ilgas kelias, iš kurio bet kurioje vietoje galima nuklysti į pašalius. Iš tikrųjų su nuomonėmis nuolatos taip būna. Jos tendencingos ir priklausomos nuo atsitiktinių aplinkybių: patirtų išgyvenimų, draugų rato, autoritetingų žmonių interpretacijų, reklamos, mados, paskutinę savaitę transliuotų televizijos žinių ir pan.

Bet kai žmogus suserga, prasideda potvynis, sprogsta miesto nutekamieji vamzdžiai ar įvykdomas terorizmo aktas, atitinkamų tarnybų žmonės neklausinėja nuomonių, bet skuba į pagalbą ir veikia. Juolab kai reikia veikti, kad išliktų visa Tauta, dėl kurios sukurta ir pati Lietuvos Valstybė.

Nuomonių poliarizacija vis dažniau ima užtemdyti tokių veiksmų galimybę. Pirma, jau seniai žiniasklaidoje diegiamas senas skeptikų požiūris, kad tiesos apskritai nėra, yra tik skirtingos ir, vadinasi, lygiavertės nuomonės. Antra, palaikoma nuomonė, kad Lietuvoje dar nėra išryškėjusi reali grėsmė, nes iki šiol vieni žmonės mano vienaip, o kiti kitaip; tarytum kritiniu atveju visi žmonės turėtų vieną nuomonę. Trečia, sudaroma regimybė, kad nei Lietuvoje, nei pasaulyje niekas realios padėties nežino, tarytum nebūtų žmonių, tyrinėjančių demografinius procesus ir daug geriau už diletantus galinčių įvertinti realią šalies situaciją. Ketvirta, toliau įtaigojama mintis, kad agitacija emigruoti iš Lietuvos 1913 m. tiek pat prasminga ir nepavojinga, kaip ir 1995 metais, nes ji visada palengvina pasirinkimą.

Krescencijus Stoškus
Nuomonių poliarizacija vis dažniau ima užtemdyti tokių veiksmų galimybę.
Kai tokiame nuomonių sraute beveik nelieka bandymų ir didesnių pastangų ieškoti vienijančių tikslų, galimybių susitarti, mokytis daryti kompromisus, derinti tas skirtingas nuomones, priimti esminius sprendimus, visuomenės skaldymasis į grupeles ir partijas dar labiau sustiprėja O kuo daugiau žmonės skaidosi, tuo labiau žiniasklaida bet kokį tiesos, tikrumo ieškojimą redukuoja į nuomonių poliarizaciją: vieni mano vienaip, kiti kitaip, treti trečiaip... Ir to jai užtenka.

Blogiausia, kad to užtenka ir politikams, kurie savo atsitiktinėms nuomonėms visada lengvai suteikia objektyvaus žinojimo (tiesos ir teisingumo) statusą ir nerūpestingai priiminėja valstybinius sprendimus. Didžia dalimi dėl to mūsų „nepriklausomoje“ Lietuvoje iki šiol beveik nėra nei efektyvių konsultacinių tarybų, nei rimtų strategijų, nei ryškesnio politikos tęstinumo. Bet valstybei kasdien reikia spręsti ne tik dalines, bet ir gyvybines, jos išlikimui svarbias problemas. Tokiems sprendimams reikalingas bendras sutarimas. O tokiam sutarimui savo ruožtu privalus prfesionalus (mokslinis) žinojimas.

Poliarizacijos (supartinimo), reliatyvizacijos, skepticizmo ir sofistikos jau turime per akis. Skirtingų nuomonių mums užtektų tik tuo atveju, jeigu valstybės būklė būtų stabili, nereikėtų priiminėti neatidėliotinų sprendimų ir jau dabar energingai veikti. Bet dabar to nėra. Mums visiems yra grėsmingai iškilęs bendras tautos išsaugojimo uždavinys. Situacija neįprasta. Taikos sąlygomis per labai trumpą laiką netekome apie ketvirtadalio Lietuvos gyventojų, o populiarioji M. Mikutavičiaus dainelė „Mūs tik trys milijonai“ jau nebepadainuojama. Kiek dar reikia emigruoti, kad paskelbtume aliarmą?

Kai įprastuose debatuose specialiai surenkamos dvi priešingas nuomones reprezentuojančios žmonių grupės ir joms siūloma pakaitomis atsakinėti į vadovo užduodamus klausimus, jos nemėgina ieškoti nuomones derinančios, bendravardiklinančios ir vienijančios tiesos, o užsiima vien tik savigyna ir dar didesne nuomonių poliarizacija. Sudaroma tik diskusijos, t.y. dalyko tyrimo, nagrinėjimo, regimybė. Tikro nagrinėjimo neužsimezga, nes neatsiranda tokio minties judėjimo, kuris kalbėtų viena kalba ir prašviesintų svarbiausią dalyką: kiek šiandien emigracija iš tikrųjų yra grėsminga lietuvių tautos likimui ir ką turėtume daryti, kad ji būtų suvaldyta?

Kaip niekada, dabar būtina įveikti partines priešybes ir nuomonių skirtumus, kad būtų galima imtis bendrų, sutartinių veiksmų. Kuo prasčiau šitai matome, tuo juokingesnis ima darytis mūsų negebėjimas įveikti pačių savęs, peržengti savo kraštutinumų, antipatijų, dalinių interesų. Visiems tiems, kuriems jau ima rūpėti tautos išlikimo galimybės, reikia kuo blaiviu (nešališkiau) sužinoti, kokia yra tikroji (reali, bendra, objektyvi ir pan.) demografinė ir moralinė Lietuvos būklė, kad dar būtų galima sustabdyti pavojingus procesus.
Esminis pasirinkimas

Krescencijus Stoškus
Skirtingų nuomonių mums užtektų tik tuo atveju, jeigu valstybės būklė būtų stabili, nereikėtų priiminėti neatidėliotinų sprendimų ir jau dabar energingai veikti. Bet dabar to nėra. Mums visiems yra grėsmingai iškilęs bendras tautos išsaugojimo uždavinys. Situacija neįprasta.
Dar tarybiniais laikais (1989 m.) tragiško likimo asmenybė kun. Ričardas Mikutavičius JAV išleido nedidelę eilių knygelę „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Tą patį pavadinimą knygelėje turintis eilėraštis darė kai kurias aliuzijas į mūsų kultūros istorinį išsibarstymą. Tada niekas neįtarė, kad jo žodžiai gali įgyti tokios pranašingos prasmės.

Po jo tragiškos mirties jo dvasios broliai, bičiuliai ir artimieji tuo pačiu pavadinimu Kaune įkūrė draugiją „Consilia academica: kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (tarybos pirmininkas akad. Leonardas Kairiūkštis, valdybos pirmininkas Vytautas Motiejūnas). Tai buvo gana neįprastas, bet gana perspėjantis ir užangažuotas pavadinimas. Šios draugijos „Paramos fondo lakšte“ buvo cituojama paties velionio simboliškai iškalbinga mintis: „Mes – nežmoniškai tvirtas apsikabinimas lopšyje ir kape“.

Taip mirusiojo žodžiais buvo pareikštas fundamentalus gyvųjų solidarumas su didžiulį dvasinį poveikį pirmaisiais nepriklausomybės metais dariusiu kunigu, poetu, oratoriumi ir visuomenininku. Bet tai galėjo reikšti ne tik ištikimybės liudijimą, bet ir nenykstantį žmonių vienumą bei vienintelę išlikimo garantiją agresyviame pasaulyje. Politiškai, ekonomiškai ir morališkai susipriešinusioje, juodų nužudymų krauju paženklinyoje visuomenėje ši mintis skambėjo mįslingai ir ėjo lyg iš ne šio pasaulio.

Jo žodžiai jau tada atrodė kaip ateities ženklai, simboliai, pranašystės, grasė išsipildymu, o jautresnės sielos žmones skatino išpirkti tą baisią skriaudą, kurią kunigas patyrė iš išgyvenusiųjų tarpo. Tarp jų buvo ir visai respektabilūs žudikai, įvairiais ryšiais susiję su įtakingu purvino verslo pasauliu. Kad ir kaip skaitytume simbolius, šiurpi ir mįslinga šio žmogaus žūtis įpareigojo draugijos narius užsidėti ant savo pečių jo atlikinėtas priedermes savo tautai ir valstybei.

Po dvylikos nepriklausomybės metų, palaikydama žuvusio kunigo dvasines nuostatas, draugija ėmė telkti apie save įvairias organizacijas, skirtingų pažiūrų, bet geros valios žmones. Greitai į jos veiklą buvo įtraukta Mokslų Akademija, Mokslininkų rūmai, Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos rektorių konferencija, Pilietinių organizacijų forumas, Tėviškei pagražinti draugija. Joje ir apie ją susitelkė gana didelis žmonių ratas. Draugija ne tik siekė „išlaikyti autentišką kunigo, poeto, teol. m. dr. R. Mikutavičiaus dvasingumo puoselėjimo, stiprinimo bei įtvirtinimo tradiciją“, bet ir apskritai reikalavo „aukštų žmogiškumo standartų įtvirtinimo santykiuose tarp žmonių, didesnės tarpusavio pagarbos, supratimo, santarvės, tolerancijos, atlaidumo, vieningumo, broliškumo, demokratiškumo, jautrumo bei meilės vienas kitam“, mėgino „užkirsti kelią žmogų žalojančioms, žlugdančioms, griaunančioms įtakoms“, ieškojo „galimybių bei būdų paveikti daugelį procesų, lemiančių Lietuvos žmonių dvasinį gyvenimą“.

Krescencijus Stoškus
Mes turime galimybę, kuri dar gali sužadinti tautos norą gyventi. Reikia tik sutelkti tą nedidelį mūsų mažutės valstybės intelektualinį ir moralinį potencialą, kad jis pajustų šiais laikais neįkainojamą solidarumo galią ir imtųsi bendromis jėgomis likviduoti neapdairios ir savanaudiškos politikos sukeltus padarinius.
Įdomiausia ir mįslingiausia, kad po 12 nepriklausomybės metų R. Mikutavičiaus kvietimas, „kad Lietuva neišsivaikščiotų“ netikėtai pasidarė toks aktualus, kad „Consilia academica“, remiama kai kurių kitų organizacijų leidosi su paskaitomis ir pokalbiais per Lietuvą. Jos „Kreipimesi“ buvo rašoma „Kviečiame visus geros valios Lietuvos žmones, bendruomenes, organizacijas, kūrybinius kolektyvus bendram sąjūdžiui, bendram rūpesčiui, kad „Lietuva neišsivaikščiotų“, sužadinant, atskleidžiant, puoselėjant Tautos gyvybines galias, Lietuvos gyvastį, jos dvasią.“

Visuomenė, o ypač vyresnioji karta, šiltai, dėmesingai ir nepaprastai jautriai reagavo į tuos pokalbius. Tie renginiai tęsėsi nuo 2003 iki 2007 m. Paskutinis surengtas Seime. Buvo tikimasi, kad valdžia sureaguos į jį ir supras, kas vyksta Lietuvoje. Iš Seimo buvo prašoma bent vienerius metus paskelbti Visuotinių akcijų metais, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Tai buvo šauksmas tyruose. Tiesa, po vienos publikacijos tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas buvo davęs žodį, kad pats imsis iniciatyvos. Bet... tuo pažadu viskas pasinaigė. Niekas iš valdžios žmonių, atrodo, nesuprato, kur veda šios tendencijos.

Jau tada „Consilia academica“ aplinkos žmonės ir jų bendražygiai skaudžiai pajuto, kokioje dramatiškoje padėtyje atsiduria valstybė, jos ateitis bei pats civilizuotumas, kai viską valdo grupiniai interesai ir jų diegiamos nuomonės, o mokslas, tiesa, žinojimas pradedami abejingai ignoruoti ir netenka jokios prasmės galios. Kaip ir buvo galima tikėtis ničniekas iš mirties taško nepajudėjo. Iš pradžių prezidentas kartojo, kad jokio pavojaus nematąs. Paskui, atrodo, pamatė. Dar vėliau pats prabilo. Bet ir jo niekas neišgirdo. Kiti politikai ir žiniasklaida toliau giedojo himnus ne tik išvykusiems, bet ir išvykstantiems, garsino šviesias jaunimo perspektyvas ir laimingą lietuvių praturtėjimą emigracijoje bei didelių pinigų plaukimą į Lietuvą.

Iš visų „Consilia academica“ pastangų išliko tik vienintelis dalykas – turbūt visų gyventojų išmokta ir subanalinta frazė: „kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šiandien ji kartojama ypač dažnai. Nuo tuščio kartojimo ji jau smarkiai susidėvėjo, neteko gyvos prasmės ir pasidarė beveik nieko neįpareigojanti. Ne ji, o ketvirtadalio gyventojų netektis galų gale įtikino, kad tautos žūties pavojus jau gana ryškus net tiems, kurie anksčiau imitavo pasaulio piliečius. Pirmąsyk rinkimuose dalyvavo emigrantų partija. Nors ji negavo reikalingo balsų skaičiaus. Ji neblogai švystelėjo ne tik intelekto galiomis, bet ir augimo galimybėmis. Vis darosi aiškiau, kad stipriai išryškėjusi žūties galimybė yra puikus likimo perspėjimas, kad dar turime paskutinę tautos susivienijimo viltį. Išsisukinėti absurdiška. Kol įmanoma, privalome ja pasinaudoti.

„Consilia academica“ vėl atgijo. Ji pasiūlė Nacionalinį susitarimą iš apačios, kurį pirmiausia turėtų pasirašyti visuomeninės organizacijos, kultūros centrai ir mokslo įstaigos, o vėliau būtų išjudintos ir viršūnes: partijos, Vyriausybė, Prezidentūra. Galutinis tikslas įpareigoti aukščiausiąją valdžią, kad ji, bendradarbiaudama su visuomeninėmis organizacijomiis bei mokslo įstaigomis, parengtų Lietuvos nacionalinių galių atkūrimo programą ir neatidėliodamos imtųsi ją įgyvendinti. Svarbesnės bendros valstybės idėjos jau nebėra. Privalu tik įveikti apatiją ir nusivylimą.

Mes turime galimybę, kuri dar gali sužadinti tautos norą gyventi. Reikia tik sutelkti tą nedidelį mūsų mažutės valstybės intelektualinį ir moralinį potencialą, kad jis pajustų šiais laikais neįkainojamą solidarumo galią ir imtųsi bendromis jėgomis likviduoti neapdairios ir savanaudiškos politikos sukeltus padarinius.