K.Leontjeva. Mokesčių sektos rate

Vienas dažniausių užsienio „geros praktikos“ pavyzdžių, į kurį orientuojasi mūsų politikai, pastaruoju metu karštai aptarinėjamas viešosiose diskusijose - nekilnojamojo turto mokestis. Premjeras Andrius Kubilius netgi palygino pasipriešinimą šio mokesčio įvedimui su lietuvių nenoru priimti krikščionybę, teigdamas, kad „mokesčiai nėra totalinė blogybė“.

Nekilnojamojo turto mokestis pateikiamas kaip „tinkama priemonė tvarkyti šalies ar savivaldybių finansus“, esą tai toks modernus sprendimas, kurio netaikyti gali tik pagonys lietuviai.

Išties šis mokestis yra toks „modernus“, kad jį taikė prieš mūsų erą gyvenę egiptiečiai ir persai, bet tik todėl, kad senovėje buvo neįmanoma nustatyti žmogaus pajamų ir jų apmokestinti. Iki pajamų mokesčio paplitimo valdovai mokesčius rinko nuo įvairiausių daiktų - namų, langų, galvijų, barzdos, aliejaus, alaus ir kt. Tai būdavo vienintelis mokestis.

Tačiau vystantis Vakarų civilizacijai ir atsirandant vis daugiau priemonių valdyti informaciją - kas ką pardavė ir kas kiek uždirbo, pamažu buvo pereinama nuo daiktų prie pajamų apmokestinimo. Dalis mokesčių nuo daiktų buvo panaikinta - pavyzdžiui, langų ir barzdos, o dalis liko - pavyzdžiui, nekilnojamojo turto. Šiandien valstybės institucijos beveik tobulai kontroliuoja informaciją apie žmonių pajamas, sandorius, pirkimus (išskyrus vis išsprunkantį šešėlį), kuriuos ir apmokestina; visur, kur tik yra pajamų šaltinis, jis ir yra apmokestinamas.

Vakarų Europos valstybės, kurios yra pateikiamos kaip pavyzdys, taiko šį mokestį tik todėl, kad pajamų, pelno ir kiti mokesčiai buvo įvedami kaip papildomi nauji mokesčiai, o archajiško nekilnojamojo turto mokesčio nebūdavo atsisakoma. Jeigu ne inercija ir ne nuolatinis mokesčių apetito augimas, greičiausiai nekilnojamojo turto mokestis jau būtų istorijos šiukšlyne. Turint omenyje šią istorinę perspektyvą, turto mokesčio įvedimas atrodo kaip grįžimas prie pagonybės apeigų.

Iš naujo diegusi mokesčių sistemą Lietuva turėjo privilegiją neatkartoti visų užsienio šalių vingių ir klystkelių. Mokytis iš Vakarų šalių būtų išmintinga ne kopijuojant viską, kas ten susikaupė per tūkstantmečius, o atsirenkant pagal tam tikrus principus. Vienas svarbiausių - vengti pakartotinos tos pačios bazės apmokestinimo.

Siūlomų automobilių ir kitų turto mokesčių pagrindinė blogybė ir yra ta, kad nėra pajamų šaltinio mokesčiui sumokėti, o šis turtas pats savaime jokių pajamų neneša. Vienas sąmyšis jau kilo atsiradus prievolei mokėti sveikatos draudimo mokestį net ir neturint tam pajamų. Iš kokių lėšų turės mokėti šį mokestį seną automobilį nusipirkęs studentas, jeigu net ir benzinui pinigų ne visuomet pavyksta sukrapštyti? O jauna šeima, kreditan nusipirkusi erdvų butą?

Be to, kad nėra pajamų šaltinio, nekilnojamo turto mokestis turi ir kitų ydų: jokie administraciniai metodai negali tiksliai nurodyti turto rinkos vertės, kuri paaiškėja tik sandorio metu. Kadangi tikroji vertė skirtųsi nuo nustatytos masinio vertinimo būdu, kiekvienas žmogus mokėtų skirtingą tarifą. Svarbu ir tai, kad turtas įsigyjamas iš jau apmokestintų pajamų, o ir pats nekilnojamojo turto mokestis būtų taip pat mokamas iš apmokestintų pajamų.

Jeigu turtas neša pajamų, jos yra apmokestinamos; jei perkamas naujas turtas - mokamas PVM. Ar nebus taip, kad nekilnojamojo turto mokesčio administravimas kainuos brangiau, negu bus gauta įplaukų? Žinant visas šias ydas kyla klausimas, kodėl mes turėtume sekti senovės egiptiečių, britų ir prancūzų pavyzdžiu ir įsivesti šį mokestį?

Į kiekvieną naują mokestį mūsų valdžia žiūri kaip pagonys į naują stabuką, kuris kaimynui jau „padėjo“. Šiame kontekste nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo lyginimas su Lietuvos krikštu atrodo nesusipratimas. Ar tik nebus mūsų valdžia įsitraukusi į mokesčių sektos ratą?