Virtualumo ištakos
Pastarųjų metų valstybės šventės, virstančios formaliais kalendoriniais paminėjimais, vis labiau stiprina netikrumo ir virtualumo pojūtį. Jau net patys sumaniausi organizatoriai ir scenaristai nebesugeba žmonių sueigoms įkvėpti bendrumo jausmo. To sakralinio bendrumo, kuris netilpo tų pačių žmonių krūtinėse vos prieš aštuoniolika metų. Dabar jau mokytojų protesto akcijose bendrumo ir solidarumo daugiau nei iškilminguose valstybės švenčių minėjimuose.
Kodėl? Deja, emocinis aimanavimas menkai padeda suvokti esmines žmonių bendrumo netekties priežastis. Bendrumo, kuris vėl įstengtų sutelkti valstybę, suskaldytą nūnai į daugybę valstybėlių, negausių ekonominių ir politinių grupuočių, gyvenančių pagal savo taisykles.
Ar ne šios valstybėlės, siekiančios stiprinti savo ekonominę ir politinę įtaką, ir yra valstybės audinio naikintojos. Virtualioji rinkodara, virtualusis seksas ar intelektualus bendravimas... Kodėl neatsiradus virtualiosioms, menamoms, surogatinėms valstybėms, nesugebančioms identifikuoti savo socialinių interesų? Tokios valstybės, išsaugančios istorines praeities bambagysles, dar gyvuos kelių būsimųjų kartų sąmonėje, o po to neskausmingai nunyks. Ar nesusidūrėme su šiuo fenomenu savo valstybėje?
Auksinė vinis į valstybės karstą
Istorinė patirtis byloja, kad nesuvokiant visuomenę ir valstybę ištikusios krizės masto bei ją sukėlusių aplinkybių, šansų išnykti iš politinio žemėlapio yra kur kas daugiau nei jame išlikti.
Pagaliau net ir socialinių organizacijų vadybos požiūriu, funkcionavimo sutrikimai, atsiradę dėl nesugebėjimo identifikuoti bendruomenės nariams reikšmingų interesų ir formuoti juos atitinkančius tikslus, tegali atspindėti du dalykus. Pirmas - ši organizacija patiria permanentinę krizę dėl netinkamų vadybininkų atrankos kriterijų. Šiuo atveju vadybininkai - aukščiausiojo lygio politikai ir valstybės institucijų administratoriai. Vadinasi, reikėtų neatidėliotinai keisti valstybės politinę sandarą bei jos veikimo principus.
Antroji, lemtingesnė, versija – ši socialinė organizacija jau išeikvojo savo gyvybinę energiją ir artėja prie saulėlydžio fazės. Valstybės teritorija šiuo atveju niekur neišnyksta, tačiau ji tampa kitų organizacijų geopolitinių interesų realizavimo lauku. Laisvo kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygomis viskas gali vykti itin sparčiai. Apmaudu, tačiau būtent pastarąją versiją patvirtina vis labiau prarandama šalies galimybė save valdyti.
Valstybėlių tarpusavio konkurencija dar labiau forsuoja šiuos procesus, sukurdama painiavą visose visuomenės gyvenimo srityse. Todėl ir artėjantis valstybės vardo tūkstantmečio paminėjimas, kuris turėtų būti ypač pompastiškas, gali būti auksinė vinis į valstybės karstą. O kylantys valdovų rūmai tapti tos valstybės panteonu.
Valstybėlių egzistencijos pagrindai
Minėtasis žurnalas „Valstybė“ atliko ir paskelbė įtakingiausias verslo, žiniasklaidos ir politikos grupes. Deja, šią įtaką reikėtų vertinti kaip galimybę valstybės vardu priimti sau naudingus sprendimus.
Verslo grupių, žiniasklaidos ir politinių partijų ar net pavienių politikų neformalūs aljansai yra valstybėlių egzistavimo forma. Tačiau ši forma tebūtų vien dekoracija, jei valstybėlės nesugebėtų pasiglemžti politinių ir ekonominių galių, kurios privalėtų tarnauti bendriesiems interesams. Šių galių pasisavinimas ir yra valstybėlių egzistencijos pagrindas ir sąlyga. Akylesni piliečiai šį reiškinį vadina valstybės užgrobimu, vagyste, atėmimu iš bendruomenės ir pan.
Visais atvejais valstybėlės sugeba nustumti į šalį viešąjį interesą arba bent jį sumaniai išnaudoti. Tuomet valstybė tarsi išnyksta, virsta kažkuo menamu, savotiška virtualia konstrukcija, kuri gyvuoja žmonių emocijose. Ši emocinė konstrukcija dar kurį laiką išsaugo savo pavidalą, iš inercijos dar vykdo kažkokias funkcijas, imituoja teisinę tvarką ir teisminę valdžią, lopo gatves, moka pensijas.
Virtualiosios valstybės įstaigos tarsi dirba visų piliečių labui, tvarko jų reikalus, tačiau tikrasis politikų ir valdininkų veiklos tikslas – pasitelkus verslininkus ir žiniasklaidos savininkus siekti naudos sau ir savo valstybėlėms. Įstatymų ar kitų teisės aktų leidyba legalizuoja valstybėlių veiklą, tarnauja jų interesams, padeda joms siekti tarpusavio santarvės arba, prikeikus, sunaikinti kai kurias iš jų.
Šiuos teiginius iliustruoja šalies bendrojo vidaus produkto paskirstymo praktika. Akivaizdu, kad visuomenės poreikius kasmet vis labiau užgožia naudos sau siekiančios valstybėlės. Kaip kitaip paaiškinti tą aplinkybę, kad visą pastarąjį dešimtmetį, sparčiai kylant ekonomikai, blogėja socialinio sektoriaus būklė? Jau vos ne savo antipodu pavirto sveikatos apsauga, o pacientai tapo aršiausiais gydytojų priešais. Mokyklos, universitetai, kolegijos, moksliniai institutai, patirdami nuolatinį nuosmukį , priartėjo prie degradacijos slenksčio.
Itin ciniškai į sunaikinimą yra stumiamas kaimas, ištisus šimtmečius buvęs tautos savasties ir kalbos saugykla. Be atvangos kuriamas kaimo modernėjimo ir paramos jam įvaizdis apkvailino daugybę miestelėnų ir net pačių kaimo žmonių. Tuo tarpu tai tėra tik būdas savintis žemės ūkyje sukurtą pridedamąją vertę, kurį puikiai įvaldė perdirbimo ir stambiųjų prekybos įmonių grupės.
Makiavelio versija
Nemažai valstybės teoretikų tyrinėjo valstybių atsiradimo ir formavimosi ypatumus. Mykolas Riomeris tai siejo su nacionalinės tautos, kuri tam tikrą laiką gali egzistuoti kaip palaida socialinė grupė, korporatyvinių galių stiprėjimu. Šios galios, pradžioje įgaunančios savivaldos pavidalą, anksčiau ar vėliau pasiekia teisinę valstybės formą. Nūnai tai ryšku Palestinoje, po kelias valstybes išbarstytų kurdų siekyje sutelkti vieningąjį Kurdistaną ir pan.
Valstybių išnykimas daugiausia siejamas su jų užkariavimu ir fiziniu sunaikinimu. Tačiau, pasirodo, esama ir dvasinio valstybinių susinaikinimo. Kaip, bebūtų keista, tai būdinga tautoms, išsivadavusioms iš politinės ir ekonominės priespaudos ir atkūrusioms savąjį valstybingumą.
Čia pravartu prisiminti kadaise gyvenusio italo Nikolo Makiavelio mintis. Jis teigė, kad, palankioms aplinkybėms susiklosčius, laisvę atgavusi tauta, sunkiai sugeba ją išsaugoti, Kodėl? Anot Makiavelio, išsilaisvinusioje valstybėje be laisvės bendražygių ir šauklių partijos telkiasi ir priešų partijos. Į pastarąsias buriasi tie, kuriems buvo naudinga tironija, nes jie galėjo naudotis valdžios teikiamomis gėrybėmis. Todėl išoriškai rūpinantis savo valstybe, toli gražu galvojama ne apie jos piliečius.
Ar nėra tokios dvasinės būklės analogų ir dabartinėje mūsų valstybėje? Ar nomenklatūrinio pobūdžio valdžios renesansas nesukūrė sąlygų rasti minėtosioms valstybėlėms, kuriose telkiasi priešų partijų aktyvas.
Išeitis? Ji yra, tačiau ar lemta ją surasti nūnai gyvenantiems šios valstybės piliečiams. Ir čia teisus mūsų dienų filosofas Vytautas Radžvilas, tvirtindamas, kad valstybės sunaikinimo grėsmes jaučiantys visuomeniniai judėjimai, deja, veikia tuo pačiu nomenklatūriniu principu, nesugebėdami įveikti savo uždaro elitiškumo ir pranešti apie pavojus piliečių daugumai.