Būtų pernelyg paprasta infliacijos reiškinį paaiškinti vien „kažkieno rankose atsiradusiu didelių pinigų kiekiu“ (t.y. visuminės paklausos augimu), kaip kad tai mėgina Laisvosios rinkos instituto prezidentas. Kieno tos rankos ir koks tų pinigų kiekis? Be jokios abejonės, paklausos veiksnys yra vienas svarbesnių, tačiau toli gražu ne vienintelis. Todėl ir į patį infliacijos reiškinį vertėtų pažvelgti plačiau.
Pirmiausia, kainų augimą pastaruoju metu lemia gamybos kaštų arba visuminės pasiūlos sukelta infliacija. Sparčiai kylančios energetinių išteklių kainos ir darbo užmokesčio augimas yra pagrindinės priežastys, nulemiančios gamintojų kaštų dinamiką. Antai, 2007 metais naftos produktams pabrangus 33,9 proc., dujų gamybai ir paskirstymui – 43,3 proc., visos apdirbamosios pramonės įmonių kainos padidėjo 20 proc. maisto produktų ir gėrimų gamintojų kainos išaugo 19,3 proc. Akivaizdu, kad dėl to didėjo kainos ir vartojimo grandyje.
Siekdami pritraukti darbuotojus, darbdaviai daugelyje veiklos sričių (statyba, logistika ir kt.) buvo priversti gerokai padidinti darbo užmokestį, tam tikros įtakos turėjo ir valdžios sprendimai didinti minimalų atlyginimą. Privataus sektoriaus darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis pernai padidėjo nuo 1418,7 Lt iki 1759,2 Lt arba 24 proc. Bendras darbo kaštų indeksas gamybos ir paslaugų veiklose per metus išaugo ne mažiau kaip 20 proc.
Taigi, visi šie veiksniai formavo bendrą infliacijos foną. Jie toli gražu dar „neišsikvėpė“.
Konkurencijos teisėjų bejėgiškumas
Kita kainų augimo priežastis yra ta, kad kai kurie gamintojai jas didina naudodamiesi savo monopoline padėtimi rinkoje. Tai pirmiausia naftos produktų, trąšų, cemento gamintojai. Antai, 2007 metais, kaip minėta, naftos produktų gamintojų kainoms išaugus 33,9 proc., vidaus rinkoje naftos produktai pabrango net 42,7 proc. (didmeninės kainos). Kodėl?
Ar nevertėtų Konkurencijos tarybai kuo skubiai atnaujinti prieš keletą metų vykdyto tyrimo dėl „Mažeikių naftos“ naudojimosi savo monopoline padėtimi. Tuo labiau, kad ir kai kurių degalinių atstovai tvirtina, kad jeigu būtų sudarytos palankios sąlygos degalų importui, „Mažeikių nafta“ kainas sumažintų iki 20 proc.
Kainos didėja ir dėl įmonių įvairių susitarimų. Tariamasi ne tik dėl kainų, bet ir produkcijos tiekimo sąlygų ar kitokių bendrų veiksnių pirkėjo ar vartotojo atžvilgiu. Tai daugiausia kartelinio pobūdžio susitarimai tarp vieno sektoriaus įmonių. Yra plačiai paplitęs įmonių vienijimasis į asociacijas, kurios sudaro tokių susitarimų galimybę. Viešai tai įvardijama kaip ekonominių interesų atstovavimas.
Kita vertus, daugelio veiklos sričių įmonės yra priverstos taip elgtis dėl pernelyg didelės mažmeninės prekybos sektoriaus koncentracijos. Stambieji prekybos tinklai iš esmės užėmė rinkoje vyraujančią padėtį ir nuolat didina savo įtaką. Užvaldžius didžiuosius miestus, kur keturi stambieji prekybos tinklai yra užėmę iki 90 proc. mažmeninės prekybos rinkos, procesas persikėlė į provinciją. Keletą pastarųjų metų vyksta itin sparti stambiųjų prekybos tinklų plėtra mažesniuose miestuose ir gyvenvietėse. Nutraukus veiklą mažosioms parduotuvėms, išnyksta konkurencija, vartotojas netenka galimybės rinktis, didėja kainos ir prekybininkų viršpelnis.
Tenka pastebėti, kad Konkurencijos taryba ir čia visiškai nuleido rankas. Konkurencijos įstatymas formaliai yra numatęs 40 proc. koncentracijos ribą, tačiau šis apribojimas taikomas visos šalies mastu. Tuo tarpu mažmeninės prekybos sektoriuje dominavimas rinkoje turėtų būti vertinamas kur kas mažesnėje teritorijoje ir nustatomi regioniniai koncentracijos apribojimai.
„Didelių pinigų“ veiksnys
Kokia yra visuminės paklausos arba „didelių pinigų“ veiksnio įtaka kainų kilimui? Pastaraisiais metais į rinką plūdo tikrai nemažas pinigų kiekis. Tai ir gerokai išaugęs darbo užmokestis, ir kompensuojami gyventojų rubliniai indėliai, ir pinigai iš ES struktūrinių fondų, ir emigravusių piliečių parama šeimoms. Šis papildomų pinigų srautas 2007 metais galėjo siekti 10-11 mlrd. litų.
Nemažos įtakos visuminei paklausai turėjo ilgalaikės ir trumpalaikės bankų ir kredito unijų paskolos, dosnus išperkamosios nuomos paslaugų portfelis, biudžeto deficitas. Tačiau bene didžiausios įtakos turėjo "iš šešėlio" 2005-2006 metais plūstelėjęs pinigų srautas. Nuo 2007 metų litą turėjęs pakeisti euras sukėlė paniką ir "šešėlyje" snūduriavusius pinigus privertė legalizuotis.
Antai, prieš keletą metų šitaip pasielgė Rusija. Asmuo, jeigu jis nėra įtariamas finansiniais nusikaltimais, galėjo, sumokėjęs valstybei pajamų mokestį, legalizuoti savo „šešėlines“ santaupas. Būta tokių pasiūlymų ir Lietuvoje.
„Šešėlinių“ pinigų legalizavimas
„Šešėlinių“ pinigų legalizavimui sugalvojamos įvairios jų plovimo schemos. Tačiau bene mažiausiai įtarimų gali sukelti investicijos į nekilnojamąjį turtą, nenurodant sutartyse realios sandorio vertės arba jas sudarant kitų asmenų vardu. Išaugus žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto paklausai, į tai reagavo pasiūla – butų, namų, žemės sklypų, ypač vaizdingesnėse vietovėse, kainos per trumpą laiką padidėjo dvigubai ir net trigubai. Nutolus euro įvedimo grėsmei, „šešėliniai“ pinigai kiek aprimo, sumažėjo ir nekilnojamojo turto paklausa.
Keista, bet į šį veiksnį neatkreipė dėmesio nekilnojamojo turto ekspertai ir finansų analitikai. Kainų augimas buvo aiškinamas labai įvairiai, ieškoma priežasčių pasaulinėje rinkoje, kainų burbulo pūtimu įtariamos nekilnojamojo turto agentūros ir pan.
Verta atkreipti dėmesį ir į kitą indikatorių – pinigų kiekis ūkyje išaugo 2,5-3 karto, o jų santykis su BVP padidėjo nuo 23 proc. 2000 metais iki 45 proc. 2006 metų pabaigoje, t.y. beveik dvigubai. Kodėl? Juk ryškesnės finansinės trombozės per šį laikotarpį tarsi ir nebuvo. Vadinasi, priežasties tenka ieškoti „šešėlinių“ pinigų srautuose.
Apskaičiuoti šių pinigų srautą yra sudėtinga, tačiau įvertinant tą aplinkybę, kad jie kaupėsi ne vienerius metus, legalią apyvartą galėjo papildyti ne viena dešimtis milijardų litų. Nemaža dalis šio srauto buvo skirta investicijoms, ypač kaimo vietovėse. Žemės sklypus pardavę kaimo gyventojai renovavo savo būstus, sparčiai kilo nauji namai, gerokai padaugėjo fiktyvių ūkininkų, galinčių vykdyti statybas nepakeitus žemės paskirties. Pirmiausia į tai reagavo statybinių medžiagų rinka, per trumpą laiką cementas, sieninės medžiagos, pjautinė mediena, statybinių bendrovių paslaugos pabrango 20-60 proc. Ir, aišku, nemaža dalis šių pinigų buvo skiriama vartojimui.
Lūkesčių infliacija
Plačiai žinomas vadinamasis lūkesčių infliacijos veiksnys. Vartotojai, baimindamiesi būsimojo kainų kilimo, linkę vartojimą didinti jau šiandien, ir tuo būdu bent kiek apsaugoti pinigus nuo nuvertėjimo.
Ar yra būdų kainų augimui pažaboti? Valdžia guodžia save tuo, kad panašūs procesai vyksta ir kitose Baltijos valstybėse. Paguoda čia nebent ta, kad bendros rinkos sąlygomis kainų kilimo veiksniai yra beveik tokie patys. Kita vertus, sumažėjus kliūčių prekių judėjimo kelyje vis labiau reiškiasi susisiekiančių indų išlyginamasis efektas. Tik štai išeičių kiekviena valstybė turės ieškoti savarankiškai.
Tačiau Lietuvos bankas tik skėsčioja rankomis, o Vyriausybės veiksmai apsiriboja premjero „infliacijos užkalbėjimais“. Mažumą pagelbės pasaulio agentūros, sumažinusios skolinimosi reitingus kapitalo rinkose. Tačiau komerciniai bankai nė už ką nesutiks mažinti paskolų portfelio, nes tai nusmukdys ir jų pelną. Vargu ar atsiras tokia jėga, kuri rimtai pradėtų rūpintis prekybos tinklų koncentracijos mažinimu ir konkurencijos plėtra, karteliniais susitarimais ir pan. Vartotojui, matyt, lemta susitaikyti ir perplaukti infliacijos upę kiekvienam savarankiškai. Laukti valstybės gelbėjimosi rato – bergždžias dalykas.