Nuosmukis tęsiasi
Krizės paveikslą būsimoji vyriausybė piešia vis niūresnį. Lėtėjantis ekonomikos augimas, žiojėjančios nacionalinio ir Sodros biudžeto skylės, komerciniai bankai, griežtinantys paskolų išdavimą, smunkančios nekilnojamoji turto kainos ir nuostolius dėl to patiriančios statybos bendrovės – tai toli gražu dar ne visi beįsisiūbuojančios krizės indikatoriai. Paskubomis jau parengta ir antikrizinių priemonių programa, sulaukianti gana prieštaringų vertinimų. Ekonomikos padėtį dar labiau dramatizuoja Briuselio prognozės.
Tačiau apie vieną - ūkio sektorių - visi tarsi pamiršo. Būsimieji valstybės vairininkai net neužsimena apie jį. Tarsi jame gyventų kitos valstybės piliečiai, o jų darbas gausintų svetimus aruodus. Tai kaimas ir žemės ūkis, išgyvenantis jau daugel metų besitęsiančią suirutę.
Nuosmukis kaime, pagilėjęs po 2000 -ųjų metų, trunka iš esmės iki šiol, apimdamas ne tik žemės ūkio gamybą, bet ir socialinę kaimo sferą: švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą. Itin nepalanki demografinė kaimo padėtis. Daugelio aplinkybių veikiama, sparčiai kinta kaimo žmonių gyvensena, deja, iš esmės visose srityse toldama nuo vidutinių Europos standartų.
Išduotas kaimas
Savotiškas požiūrio į kaimą ir jo problemas lūžis įvyko būtent tuomet, kai žemės ūkio vairas buvo valstiečių liaudininkų rankose. Partija, kurios ideologinės nuostatos, atrodytų, turėjo remtis kaimo žmonių rūpesčiais ir lūkesčiais, atliko kone griaunamąjį darbą. Sukūrus aktyvų propagandinį mechanizmą, per užsakomąsias publikacijas žiniasklaidoje, ypač rajoninėje, buvo įtikinėjama, kaip gerėja žemdirbių gyvenimas, kokios didelės ES piniginės lėšos plūsta į kaimą, kaip sparčiai modernizuojami ūkininkų ūkiai. Daugelis esančių tolėliau nuo kaimo, regis, tuo patikėjo.
Tuo tarpu, tikrovėje viskas yra kone atvirkščiai. Pinigai plūdo, tačiau daugiausia į stambiuosius ūkius arba į produktų perdirbimo įmones. Pakanka pasakyti, kad investicinę paramą šiuo laikotarpiu gavo vos 1 tūkst. ūkininkų iš bendro 230 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkių skaičiaus. Tiesioginės išmokos žemdirbiams, deja, atlieka tik butaforinį vaidmenį, nes yra skiriamos ne ūkių plėtrai, o gamybinių nuostolių kompensavimui.
Apmaudu, tačiau būtent šiuo laikotarpiu ekonominiuose santykiuose galutinai įsitvirtino pieno, mėsos, grudų ir kitų žemės ūkio produktų perdirbėjų ir stambiųjų prekybininkų diktatas. Būtent šiuo laikotarpiu sunyko linų ir cukrinių runkelių gamybiniai sektoriai, kalbose įstrigo dar šiek tiek vilčių teikusi žemdirbių kooperacija. Kaimo ekonominiam gyvybingumui iškilo reali grėsmė.
Anądien rinkimus į Seimą gėdingai pralaimėjusios valstiečių liaudininkų partijos lyderė sielojosi, kad kaimo gyventojai ją išdavė. Tačiau iš tikrųjų buvo išduotas kaimas, o jo žmonės tiesiog nusigręžė nuo juos mulkinusių politikų. Tačiau paguodos nedaug, nes ir būsimoji valdžia, regis, nesuvokia opiausių kaimo problemų.
Kaimo išskirtinumo šaknys
Vargu ar teisinga būtų neigti kaimo išskirtinumą. Šiuo ypač pasižymi liberalams save priskiriantys politikai ir ekonomistai. Beje, remiamasi seniai neegzistuojančios laisvosios rinkos postulatais ir net nesusimąstoma apie kaimo ir žemės ūkio ypatumus, nekreipiama dėmesio ir į tai, kad kaimo išskirtinumą rinkos subjektų ekonominiuose santykiuose vienaip ar kitaip įtvirtino iš esmės visos įsivysčiusios valstybės.
Pirmiausia, žemės ūkio veikla kaimo žmogui yra ne tik verslas, ne tik gamybos, bet ir jo gyvenimo būdas. Bet kokia veikla kitoje srityje, be abejonės, taip pat turi įtakos žmogaus gyvenimo būdui, tačiau dažniausiai jo nenulemia. Tuo tarpu visa kaimo žmogaus buitis, laisvalaikis, atostogos, net pomėgiai priklauso nuo gamybinės veiklos pobūdžio. Žinoma, tai daugiau būdinga šeimos ir ūkininkų ūkiams, kurie vyrauja kaime. Ir nebūdinga žemės ūkio bendrovėms, kuriose remiamasi samdomuoju darbu ir vyrauja pajinis kapitalas (akcinio kapitalo atmaina).
Beje, tradicinio kaimo likimas daug priklausys būtent nuo to, kaip pavyks išsaugoti šią ne tik gamybos ir gyvenimo būdo vienovę, bet ir jos vyraujantį vaidmenį. Gali tobulėti technologiniai procesai, kilti darbo našumas, gerėti infrastruktūra, tačiau negali būti pažeista tam tikra riba tarp šeimos ūkių ir samdomuoju darbu besiremiančių ūkių. Kodėl? Todėl, kad būtent šeimos ir vidutiniai ūkiai sukuria kaimo dvasią, išsaugo jo gyvybingumą.
Kaimo naikinimo scenarijai
Įvairiais būdais nuvarant kaimo gyventoją nuo žemės, naikinamas ir pats kaimas. Čia pasitelkiami įvairiausi scenarijai: skatinamas ankstyvas pasitraukimas iš prekinės gamybos, sukuriamos diskriminacinės ekonominės sąlygos, kaimiečiai verčiami parduoti savo žemėvaldas stambiems ūkiams arba miestelėnams, alinama socialinė sfera. Šitaip kaimas tampa atgrasus jaunimui, praranda ekonominį gyvybingumą ir yra pasmerktas netekti savo istorinio vaidmens.
Kaimo praradimas – visos tautos netektis. Šį dalyką svarbu suvokti, kol kaimo naikinimo scenarijai paties proceso dar nepavertė negrįžtamu. Šiuo požiūriu itin pavojinga yra tendencija – vis labiau žemės ūkį įvairiais pavidalais užvaldantis akcinis kapitalas. Kas tinka pramonei, statybų verslui ar paslaugų sferai, visiškai nepriimtina žemės ūkiui.
Samdomojo darbo sistemos įsivyravimas kaime – tai modernių kumetynų atkūrimas. Skaičiai byloja, kad šis procesas kaime vyksta gana sparčiai. Antai, vien per 2002-2007 metų laikotarpį samdomųjų darbuotojų skaičius žemės ūkyje išaugo nuo 28,3 tūkst. iki 40,6 tūkst., o šeimos narių, dirbančių savo ūkiuose sumažėjoj nuo 152,3 tūkst. iki 73,4 tūkst.
Neretai džiūgaujama dėl sparčiai mažėjančio užimtųjų darbuotojų skaičiaus žemės ūkio veikloje. Antai, jei 2002 metais žemės ūkyje dirbo 242 tūkst. žmonių ir tai sudarė 17,2 proc. bendro šalies ūkyje dirbusių darbuotojų, tai 2007 metais žemės ūkyje dirbo kone perpus mažiau (146,1 tūkst.) ir tai sudarė 9,5 proc. bendro darbuotojų skaičiaus.
Tačiau džiaugiamasi visiškai be reikalo, nes šis mažėjimas vyksta toli gražu ne darbo našumo sąskaita. Vyksta totalus kaimo žmogaus nuvarymas nuo žemės. Tradicinis Lietuvos kaimas nyksta akyse, aktyvioji jo gyventojų dalis patraukė dirbti svetur, kiti darbą rado miestuose, kitose veiklos srityse.
Lėta kapitalo diversifikacija
Antrasis kaimo išskirtinumą formuojantis veiksnys – itin lėtas kapitalo persiliejimas tarp žemės ūkio sektorių. Šiaip kapitalo persiliejimas iš vienos gamybos šakos į kitą, ieškant aukštesnės pelno normos, yra bene svarbiausias konkurencijos variklis. Tuo tarpu žemės ūkyje šis procesas vyksta gerokai lėčiau negu kitose ekonominės veiklos srityse.
Kodėl? Šį kapitalo diversifikacijos vangumą ko gero lemia kelios esminės aplinkybės. Viena, tai įgimtas kaimo žmogaus konservatyvumas ir įgyti įgūdžiai kurioje nors žemės ūkio veiklos srityje, antra, menkas žemdirbio finansinis potencialas. Tarkime, pertvarkyti vidutinį pieno gamybos ūkį į net šiek tiek giminingą šiuolaikinį augalininkystės ūkį gali užtrukti iki 3-4 metų ir pareikalauti ne mažiau 10 mln. litų kapitalinių investicijų.
Deja, retas žemdirbys gali ryžtis tokiems ūkinės veiklos pokyčiams. Ir dar esant tokiai permainingai rinkos konjunktūrai. Tačiau būtent šis neryžtingumas permainingoje rinkoje neretai pražudo patį žemdirbį. Patirdamas bankrotą kokiame nors veiklos sektoriuje, kaimo žmogus dažniausiai nebeatsitiesia ir papildo samdinių gretas.
Todėl mažų mažiausiai primityvūs yra žemdirbiams žarstomi patarimai: girdi, neapsimoka gaminti pieno, augink rapsus. Tam, kad žemdirbio veikla būtų minimaliai apsaugota nuo daugelio netikėtumų valstybė turėtų užtikrinti mažiausiai du dalykus: nesavanaudišką komercinių bankų partnerystę ir civilizuotą bankroto procedūrą. Tuo tarpu pats žemdirbys turi siekti šiuolaikinių ekonominių žinių.
Tautos tradicijų lopšys
Trečias, ir bene svarbiausias kaimo išskirtinumą pagrindžiantis argumentas, yra jo ypatingumas istorinis vaidmuo. Tautos, kurios sugebėjo išsaugoti savo kaimą, dėka to išliko ir pačios. Būtent dėl savo konservatyvumo kaimiškoji bendruomenė tampa tautos tradicijų ir kalbos puoselėtoja ir saugotoja, ne kur kitur, o kaimiškose trobose iš kartos į kartą būdavo perduodami papročiai, dainos, amatai, įgūdžiai.
Daugiausia kaimo, o ne miesto bendruomenė, sugebėdavo pasipriešinti galingesnių kultūrų invazijai, kryptingam tautos lenkinimui ir rusifikavimui. Naujoji realybė, o gal jau net ir grėsmė – agresyvus Vakarų ir ypač amerikietiškosios kultūros skverbimasis į nacionalinę terpę. Nepaisant lietuvių kalbą tarsi ir saugančių įstatymų Vilniuje ir Kaune apstu iškabų vien anglų kalba. Tuo tarpu provincijos miesteliai yra gerokai atsparesni svetimos kultūros ir kalbos baciloms.
Valstybių ekonominė integracija, darbo jėgos migracija, galingesnių kultūrų skverbimasis ateityje darys dar stipresnį poveikį šalių nacionaliniam savitumui. Ir Lietuva čia jokia išimtis. Ir tik kaimiškoji tautos dalis per šimtmečius išugdytais būdais gali atremti globalizacijos iššūkius.
Reikalinga valstybinė kainų kontrolė
Kaimas šiandiena vėl kupinas lūkesčių. Kiekvienas valdžios pasikeitimas suteikia vilčių, kad pagaliau bus suvokta tikroji šio ūkio sektoriaus padėtis ir atsiras pagaliau permainų iniciatorių.
Žemdirbių gamybinės kooperacijos traukinys, deja, jau nuvažiavo. Kapitalas ir kiti svertai, esantys perdirbimo įmonių ir stambiųjų prekybininkų rankose, niekais paverčia bet kokias žemdirbių pastangas konsoliduotis ir tokiu būdu atkovoti prarastas rinkos galias. Žemės ūkio konkurencingumą įmanoma atkurti tik bendromis valstybės ir žemdirbių pastangomis.
Žemės ūkio subjektai susiduria su oligopoliniu (artimu monopoliniams) produktų perdirbimo ir prekybos sektoriais. Todėl padėtį panašiai kaip energetikos sektoriuje gali pakeisti tik valstybinė kainų kontrolė. Bene dešimtmetį trunkantys bevaisiai žemdirbių ir perdirbėjų ginčai, perdirbėjams ir prekybininkams adresuoti valdžios pagraudenimai ar net pagąsdinimai įtikinamai įrodė, kad kito kelio nėra. Nieko nedavė ir buvusios Vyriausybės mėginimai atlikti pieno sektoriaus kainų auditą. Perdirbimo įmonės tik pasišaipė iš šių ketinimų.
Ekonominį perdirbėjų ir prekybininkų godumą gali įveikti nepriklausoma ir objektyvi kainų kontrolė. Aišku, ši priemonė būtų laikino pobūdžio ir, pirmiausia, turėtų būti taikoma didžiausią nuosmukį patiriančiuose pieno ir mėsos gamybos sektoriuose. Kainų kontrolė turėtų aprėpti ir pieno bei mėsos produktų prekybos antkainius bei piniginius atsiskaitymus už produkciją, kurie šiuo metu yra tapę savotiška perdirbimo ir prekybos įmonių kreditavimo forma.
Būtina prekybinė kooperacija
Žemdirbių ir valstybės pastangos turėtų būti sutelktos kooperacijai produktų pardavimo srityje. Einant šiuo keliu būtų išspręsti mažiausiai trys uždaviniai. Pirma, sukurta reali konkurencinė aplinka stambiems prekybos centrams, antra, žemės ūkio sektorius gautų atlygį, kuris atitiktų patirtas sąnaudas ir galėtų kaupti kapitalą tolesniam horizontalios ir vertikalios gamybinės kooperacijos plėtotei ir, trečia, galutinis vartotojas galėtų pirkti maisto produktus mažesnėmis kainomis.
Prekybinė kooperacija galėtų būti vystoma per daugelyje valstybių išmėgintą ūkininkų turgaviečių sistemą, kurios užuomazgos yra bemaž kiekviename miestelyje. Tereikia šias turgavietes paversti sklandžiai veikiančiais prekybos žemės ūkio ir maisto produktais centrais. Beje, šiam tikslui tikrai neprireiktų didelių kapitalinių investicijų. Tereikėtų sutvarkyti tokių turgaviečių infrastruktūrą, užtikrinti jose minimalią tvarką ir veterinarinę bei maisto produktų kokybės kontrolę.
Koordinacinis prekybinės kooperacijos vaidmuo galėtų tekti Žemės ūkio rūmams bei Ūkininkų sąjungai, kurių padaliniai ir skyriai veikia visuose rajonuose. Ūkininkų turgaviečių plėtra galėtų būti finansuojama teikiant valstybės garantuojamas paskolas ar net dotacijas, pasitelkus ES fondų lėšas, pagaliau, matydami realią naudą, į šiuos objektus lėšos investuotų kredito unijos ir patys ūkininkai.
Kaimas šiandien yra ne kryžkelėje. Kaimas nūnai yra akligatvyje ir išgyvena pačias juodžiausias savo dienas. Šalyje esama nemažai specialistų, mokslininkų, veiklių ūkininkų, kurių energiją ir sugebėjimus nėra sunku nukreipti kaimo atgaivinimui. Tereikia minimalios valstybės paramos ir pastangų koordinavimui.