K.Girnius. Šūkis „Lietuva lietuviams“ yra atgrasus

Kadaise Lietuvoje nebuvo kalbama viešai apie seksą. Doroje kompanijoje tai buvo tabu. Dabar nesiliaujama šnekėti apie seksą, bet atsirado kitų temų, kurios nuleidžiamos beveik negirdomis. Apie nacionalizmą ir tautiškumą mažai kalbama, išskyrus, kai artėja kovo 11 d. ir vadinamosios nacionalistinės eitynės.

Neapsieinama be įspėjimų apie nacionalizmo grėsmes, nors šiuo metu realių grėsmių nematyti. Lietuvoje radikaliai dešiniosios partijos nė karto neįveikė 5 proc. barjero, o pernai per Seimo rinkimus laimėjo vos 1,5 proc. balsų. Sąlygos joms buvo itin palankios – gyvenimo lygis žemesnis negu 2008 m., nedarbas aukštas, net trečdalis gyventojų gyvena ties skurdo riba. Bet daugiau žmonių atidavė savo balsą „Drąsos keliui“, politinei partijai be programos ir be ateities.

Abejingumu dešiniųjų vilionėms Lietuva skiriasi nuo daugelio neva liberalių Europos šalių. Per pastarąjį dešimtmetį radikaliai dešiniosios partijos, kurių programos yra daug labiau ksenofobiškos ir ekstremistinės negu mūsų Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“, laimėjo žymias pergales Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Prancūzijoje, Austrijoje. Pernai į Graikijos parlamentą pirmą kartą pateko atvirai neonacistinė partija „Auksinė Aušra“.

Nereikia pervertinti lietuvių atsparumo nacionalistų vilionėms, nes tų vilionių beveik nėra. Julius Panka ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga šmėkštelėja viešumoje kelias savaites prieš eitynes ir vėl pasitraukia į šešėlius. Jeigu eitynių nebūtų arba jos nebekeltų kontroversijų, Panka sulauktų Mindaugo Murzos likimo – jis išnyktų iš viešosios erdvės ir Lietuvai būtų geriau. Ne taip lengva išvardyti kitus radikaliau nusiteikusių dešiniųjų vadovus, nes jų vaidmuo labai ribotas. Būdamas parlamentaru Gintaras Songaila sulaukdavo daugiau dėmesio savo kalbomis ir spaudos konferencijomis Seime, konservatoriams ir Vyriausybei taikoma kritika. Jis nebeturi to forumo, jo matomumas blėsta, jis jau tapo praeities žmogumi.

Nurodoma, kad nors dabar šovinizmo mažai, ateityje jo gali būti daug. Su tokiu abstrakčiu teiginiu sunku ginčytis, visko gali būti ateityje, gal net lietuvės nutars vidutiniškai turėti daugiau negu pusantro vaiko. Bet kol sunku numatyti, kokios gali būti stiprėjančio šovinizmo versmės, nereikia dėl jų kvaršinti galvos.

Diskusijas apie tautiškumą ir patriotizmą dominuoja vieni kitus smerkiantys ir visokiausias grėsmes įžiūrintys dešinieji marginalai ir politiko korektiškumo šaukliai. Kartais rimčiau diskutuojama, kokį tautinį sąmoningumą turėtume skatinti, ar etininį, kuris pabrėžia kalbos ir kultūros svarbą, ar pilietinį, kuris daugiau reikšmės skiria pilietiškumo ir politinio sąmoningumo ugdymui. Vieni bien pensant stebėtojai ragina sukurti naują visus Lietuvos gyventojus aprėpiančią politinę tapatybę, kuri pakeistų etninį tautiškumą, kiti siūlo žengti dar toliau ir siekti paneuropinės tapatybės.

Vis dėlto tautinės tapatybės klausimas svarstomas perdėm supaprastintame lygyje. Etninis tautiškumas nėra labai tinkamas terminas, nes kalba ir kultūra yra svarbesni jo elementai negu įsivaizduojama kilmė. Tinkamesnis terminas būtų kultūrinis tautiškumas. Tai reiškia, kad kultūrą perėmę ir ją pasisavinę žydai ir rusai yra ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir žydų ar rusų kilmės lietuviai, visaverčiais tautos nariai. Antra, tautiškumų elementai yra persipynę, nėra nei grynai etninio, nei grynai pilietinio tautiškumo. Trečia, yra įvairių pilietinio tautiškumo ir kultūrinio tautiškumo rūšių, tad etninio ir pilietinio tautiškumo priešpriešinimas yra dirbtinis. Nėra pasirinkimo tarp vieno ar kito, bet tarp penkių ar dešimties variantų. Pagaliau yra ir liberalus tautiškumas, siekiantis suderinti tautiškumą ir liberalizmą, ir lengvai netelpantis į vieną ar kitą kategoriją.

Antai izraelietei Yael Tamir tauta yra kultūrinė, ne politinė bendruomenė. Nors negalima užtikrinti, kad kiekviena tauta turės savo valstybę, visos tautos turi teisę į savo viešąją erdvę, kurioje tautiečiai sudaro daugumą, ir kur vyrauja jų kalba, kultūra ir papročiai. Valstybė turi užtikrinti sąlygas, kad klestėtų visos joje gyvenančios tautos. Ji siūlo mažinti centrinės valdžios galią bei polinkį primesti daugumos nuostatas visiems gyventojams, tad palankiai vertina didesnius decentralizuotus politinius vienetus, kaip Europos Sąjunga, kurie kultūrinėms bendruomenėms užtikrina kuo didžiausią autonomiją ir laisvę savaip tvarkyti viešąjį gyvenimą. Tamir rūpi išsaugoti kuo turtingesnę, neatskiestą kultūrinę tapatybę, užtikrinant šią teisę visoms tautoms.

Koks pilietiškumo ir tradicinio tautiškumo derinys labiausiai tinka Lietuvai ir lietuvių tautai? Vieningo atsakymo tikrai nebus, kaip nėra konsensuso dėl daugelio sudėtingų klausimų. Neabejotina, kad Lietuva turi būti demokratija ir suteikti lygias teises visiems piliečiams, rūpintis jų gerove, tad kreipti dėmesį į tai, ką jie brangina ir kaip jie save supranta. Demokratijos svarba yra neginčijama, be atitinkamo demokratijos lygio visavertis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas. Koks didelis bebuvo tėvynės ilgesys, išeiviai negrįžo į sovietų Lietuvą, nors dauguma vietos valdininkų ir kompartijos vadovų buvo lietuviai, o viešasis gyvenimas buvo lietuviškas, nepaisant pastangų prievarta brukti rusų kalbą ir vadinamąjį internacionalizmą.

Demokratija nėra vienintelė, visas kitas užgožianti vertybė. Negyvenčiau Lietuvoje, jei ji nebūtų savo piliečių teises gerbianti demokratija, bet joje gyvenu ne vien dėlto, kad ji yra demokratija ar kad ji demokratiškesnė už kitas šalis. Jei šalies demokratiškumas lemiamą vaidmenį, spręsdamas, kur gyventi, veikiausiai kraustyčiausi į JAV. Europiečiai neskuba persikelti į demokratiškiausią Europos šalį, kokia ji bebūtų, nes tai nėra svarbiausias kriterijus, renkantis kur gyventi. Ekonominiai motyvai yra svarūs, taip pat inercija. Daugelis lieka gimtojoje šalyje, nes tai dažnai vienintelė vieta, kurioje viešoji erdvė yra sava.

Nereikia fetišižuoti to savumo. Papročiai ir gyvenimo būdas keičiasi. XIX a. valstietei dabartinis Vilnius būtų visiškai svetima ir nesuprantama vieta. Globalizacijai įgijus pagreitį, dar greičiau keisis šalies gyvenimas, papročiai, net lietuviai ir lietuvybės supratimas. Bet išliks noras, kad Lietuva liktų lietuviška, kad klestėtų lietuviška kultūra. Rūpinimasis tautos likimu nėra atavistinio nacionalizmo požymis bet mėginimas užtikrinti, kad išliktų tai, kas svarbu ir brangu, kas daugeliui įprasmina gyvenimą. Jei Lietuva nebūtų lietuviška, nebūtų priežasties joje gyventi, būtų galima ramia sąžine kraustytis į tobuliausią demokratiją ar ūkiškai pažangiausią, ar mažiausius mokesčius turinčią šalį.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ yra atgrasus, nes suponuoja, kad kilmė, taigi biologija, nustato tautybę. Pagal kitą tautos supratimą, integravimasis į lietuvių kultūrą lemia lietuviškumą. Galima nutautėti bet galima ir įsilieti į tautą, padaryti ją sava. Esant tokiam tautiškumo supratimui nei lietuvybės stiprinimas, nei tautinis auklėjimas nediskriminuoja nelietuvių Lietuvos piliečių. Toks tautiškumas nėra savaime atskiriantis ar atstumiantis, ir nelietuviai lieka laisvi spręsti, koks bus jų požiūris į lietuviškumą. Bet rūpindamasi lietuvių gerove, valstybė turi užtikrinti, kad būtų sudaromos sąlygos ir kitų jau kritinę masę turinčių tautų kultūros klestėjimui.