K.Girnius. Lenkija - joks strateginis Lietuvos partneris

Lenkijos politikai ir apžvalgininkai vis labiau ir atviriau kritikuoja Lietuvą dėl tariamo lenkų tautinės mažumos diskriminavimo. Daugiausia priekaištų sulaukė lenkų pavardžių rašymas pasuose. Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas nesustabdė kritikos sriauto.

Net Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis įsitraukė į retorikos batalijas, reikšdamas nepasitenkinimą KT nutartimi ir tvirtindamas, kad Lietuvos laikyseną esą lemia menka jos kaip demokratinės valstybės patirtis.

Spaudžiama gana atkakliai ir nesismulkinant. Lenkų europarlamentaras Januszas Wojciechowskis ragina Lietuvą pulti visuose tarptautiniuose susitikimuose už įstatymų laužymą ir aiškų lenkų mažumos diskriminavimą. Lietuva esą pasirašė tarpvalstybinę sutartį, o dabar pačiu blogiausiu sovietiniu pavyzdžiu to nedaro.

Įtakingas lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ aiškina, kad Lietuvos valstybė savo prigimtimi yra nepalanki kitataučiams. Grupė Lenkijos europarlamentarų kreipėsi į Europos Parlamentą, nes Lietuvoje lenkai esą baudžiami dėl savo gimtosios kalbos vartojimo netgi tuose rajonuose, kur jie sudaro 80 proc. gyventojų.

Pasisakymai yra nedraugiški, beveik isteriški. Būtų dar galima suprasti, jei Rusijos pareigūnai kaltintų Lietuvą tautinių mažumų engimu, įgimtu nepakantumu, sutarčių ir tarptautinių normų pažeidinėjimais, demokratiškos patirties stoka. Bet tai daro šalis, kurią laikome strateginiu partneriu ir daro tai iš esmės dėl paso rašmenų.

Lietuviams irgi netrūksta įtarumo. Lenko korta sukėlė nemažai pasipiktinimo. Vieni laikė kortos dalijimą mėginimu menkinti Lietuvos pilietybės reikšmę, kiti nurodė, kad korta bus dalijama tik tose žemėse, kurias Lenkija neteko 1939 m., treti nuogąstavo, kad Lenko korta ir kita kultūrine veikla Varšuva siekia tautiškai neapsisprendusius Vilniaus krašto gyventojus galutinai paversti lenkais.

Buvo užuominų, jog kortą įgijusiems lenkams nereikėtų leisti dirbti valstybės tarnyboje ar kandidatuoti rinkimuose. Bet laimėjo sveikas protas, nutarta neeskaluoti lenko kortos klausimo.

Manyčiau, kad lenkams reikėtų suteikti teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes tokias, kokios jos yra. Kodėl prievarta sulietuvinti pavardę žmogaus, kuris to nenori? Antra vertus, pavardės turėtų būti rašomos tik lotyniškomis raidėmis, nes lietuvių kalba yra perėmusi lotynišką raidyną. Argumentas, kad nusileidę lenkams, turėsime įsivesti ir kirilicą, nėra rimtas.

Neįžvelgiu jokių revanšistinių užkulisių Lenko kortoje. Nebe tie laikai, kad Europos Sąjungos (ES) narės kėsintųsi viena į kitos teritoriją. Nevalia užmiršti, kad 1990-1991 m. Lenkija nereiškė jokių pretenzijų į Lietuvos žemes, priminė Lietuvos lenkams, jog jie yra Lietuvos piliečiai, o lenkų parlamentarai pirmieji atvyko į Vilnių po sausio 13 d. įvykių.

Tautinę kortą laikau teigiamu reiškiniu. Rūpinimasis savo tautiečiais, viešas priminimas, kad visada laukiama jų sugrįžtant yra sveikintinas žingsnis globalizacijos sąlygomis, kai vis daugiau žmonių gyvena už tėvynės ribų. Kai kitų ES šalių piliečiams suteikiama teisė dalyvauti savivaldybių rinkimuose, nėra pagrindo laikyti pastangas stiprinti individo ryšius su tauta mėginimu sukurti penktąją koloną. Gaila, jog Lietuva nesusiprato pirmoji įvesti tokią kortą.

Vis dėlto, lenkų politikų reakcija dėl pasų rašybos verčia susimąstyti. Retorinius ekscesus būtu galima pateisinti, jei lenkų mažuma būtų engiama, jos teisės pažeidžiamos. To nėra. Lenkų politikai ne tik atvirai nurodinėja Lietuvos valdžiai ir KT, ką jie turi daryti, bet ir pamokančiu bei niekinančiu tonu siekia pasų klausimą paversti tarptautiniu skandalu. Tai, kad lenkų politikai netaktiškai ir nepagrįstai kritikuoja kitus kaimynu (pvz. Vokietiją), nepateisina Lietuvos dergimo.

Naujausi lenkų politikų išpuoliai yra dar vienas priminimas, kad Varšuvos politika Lietuvos atžvilgiu nėra grindžiamai tik gera valia ir šiltais jausmais. Neapsieinama be ultimatyvių reikalavimų. Prieš dvejus metus Lenkijos ekonomikos ministras Piotras Wozniakas ultimatyviai pareiškė, kad Lenkijai negavus trečdalio naujos atominės jėgainės gaminamos elektros energijos, vėluos elektros tilto su Lietuva statyba.

Net dabar Lenkija kviečiama dalyvauti elektrinės statyboje, nes priešingu atveju tiltas liks nepastatytu. Varšuva neskiria pirmenybės nei Baltijos kelio statybai, nei geresniems geležinkelio ryšiams. Veikiau ji vilkina šiuos projektus, nors žino, kad be jų Lietuvai bus sunku išsivaduoti iš sąlyginės izoliacijos ir užmegzti fizinius ryšius su Vakarais.

Tokios laikysenos akivaizdoje neįmanoma laikyti Lenkijos strateginiu partneriu. Tiesa, partnerio sąvoka pastaruoju metu yra nuvertinta, kiekviena šalis skelbiasi turinti kelis tuzinus tokių partnerių. Bet seniai nebėra rimtesnės strateginės partnerystės, tenkinamasi jos ritualiniu skelbimu, dažnais valstybės vadovų vizitais. Vasario 16-ji retai švenčiama be Lenkijos prezidento. Per savo kadenciją prezidentas Kaczynskis aplankė Lietuvą net 15 kartų. Gerai, kad jis atvyksta, būtų dar geriau, kad jis ką nors išmoktų per tuos vizitus.

Nevalia atsisakyti gerų ryšių su Lenkija. Bet Lenkija yra per didelė, per ambicinga, gal net per daug pasipūtusi šalis, kad ji galėtų būti tikra, ne tik deklaratyvi partnerė. Tą reikia įsisąmoninti ir elgtis atitinkamai.

Įsijautusi į strateginio partnerio vaidmenį, Lietuva kurį laiką tapo Lenkijos ginklanešiu ES vidaus diskusijose dėl santykių su Rusija, palaikydama kategoriškus Lenkijos reikalavimus, juos net paaštrindama. Ir nieko nelaimėjo. Didžiosios Vakarų šalys jautė poreikį glaudžiau su Lenkija pasitarti, bet nerodė tokio nuolankumo klapčiukui.

Lietuvos strateginiai interesai labiau susieti su Skandinavijos šalimis. Ūkio ryšiai auga, elektros tiltas jau statomas, daug ko galima išmokti iš Šiaurės kaimynų. Atrodo, kad vyriausybė supranta, jog reikia gręžtis į Šiaurę, juolab, kad tai skatina Lenkijos arogancija.