Pernai praėjus vos kelioms dienoms po Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimo, kad nuolatinis buvusio prezidento Rolando Pakso nušalinimas nuo parlamentinio posto yra neproporcingas, KT paskelbė pareiškimą, teigiantį, kad EŽTT nutarimo įgyvendinimas reikalaus Konstitucijos pakeitimo. Kadangi KT neturėjo laiko nuodugniau išnagrinėti ilgo, sudėtingo, ir niuansuoto EŽTT nutarimo, susidarė slogus įspūdis, kad KT labiau rūpėjo pabrėžti KT nesklystamumą negu laiduoti teisingumą ar stiprinti teisinės valstybės pamatus. Dabartinis nutarimas patvirtiną šį įtarimą.
EŽTT nustatė, kad Europos žmogaus teisių konvencijai prieštarauja KT aiškinimas, jog asmuo, sulaužęs konstitucinę priesaiką, niekada negali eiti pareigų, kurių pradžia siejama su priesaikos davimu. KT priėjo išvadą, kad „vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą - priimti atitinkamas Konstitucijos pataisas“. Buvęs KT Vytautas Sinkevičius nurodė, kad „KT laikėsi nuoseklios pozicijos, jis pakartojo tai, ką kelis kartus buvo suformulavęs“.
Nors KT interpretuoja Konstituciją ir jos interpretacija teisiškai galioja, yra akivaizdus skirtumas tarp Konstitucijos žodžių ir tą reikšmę, kurią jiems suteikia KT. Konstitucijoje nėra pastraipos, nurodančios, kad priesaiką sulaužę pareigūnai negali dar kartą prisiekti Tautai, taigi vykdyti prisiekti reikalaujančių pareigų. Konstitucijoje yra vos kelios užuominos apie priesaiką. 74, 86, 93 straipsniuose pažymima, kad galima pašalinti prezidentą, KT pirmininką, teisėjus, Seimo narius už priesaikos sulaužymą. Nėra nė žodžio, nė mažiausios užuominos, kad priesaiką pažeidęs asmuo niekada negalės imtis pareigų, kurios reikalauja priesaikos. Amžinas draudimas buvo tuometinio KT prasimanymas, kūrybingai sukurptas, siekiant pakirsti kelią Pakso grįžimui į politiką. Įstatymai suregzti vienam žmogui ar mažai grupei padėti ar kenkti paprastai yra nevykę, tas pats principas galioja Konstitucijos interpretacijoms.
Savo pareiškime pernai KT prabilo apie „konstitucinį priesaikos institutą“. Aš būčiau dėkingas tam, kuris gebėtų man paaiškinti, kaip priesaika gali būti konstitucinis institutas. KT, jau seniai savo subjektyvias išvadas vadinęs „konstitucinėmis doktrinomis“, pernai pradėjo kalbėti apie „konstitucinį institutą“. Veikiausia po kelerių metų sugalvos dar gudresnį terminą, siekdamas nukreipti dėmesį nuo ydingos savo argumentų logikos ir iš piršto laužtų išvadų. Noriu pabrėžti, kad tas „instutas“ yra KT vaizduotės ir tuometinės konjunktūros išdava, vendetos prieš Paksą tąsa, o ne esminė Konstitucijos dalis, kad Konstitucija „prabilo“ apie nuolatinį draudimą tik tada, kai KT priėmė savo sprendimą. Lyg tol Konstitucija šiuo klausimu buvo nebyli.
Būtų gaila, jei į pagrindinį įstatymą reikėtų įrašyti šią banalybę vien dėlto, kad KT galėtų apginti savo mundurą. Ir ar reikės daugiau tokių pataisų, jei Europos teismai vėl nutars, jog KT aiškinimai nesidera su atitinkamomis konvencijomis. Verta pastebėti, kad Seimas jau priėmė atitinkamą įstatymą dėl priesaikos pažeidimo. Ko gero, dabar Seimas turės priimti Konstitucijos pataisą, panašią į tą kurią siūlo Sinkevičius, o pakartotinai priimti įstatymą dėl priesaikos pažeidimo pasekmių. Iš tiesų, reiktų keisti ne Konstituciją, bet nepaisyti ankstesnės ydingos KT nutarties.
KT sprendimas kelia nerimą dėl įvairių priežasčių, ne tik dėl kompetencijos stokos. Eilinę kartą KT pasiglemžia funkcijas, kurios priklauso kitoms valdžioms. Seimas, o ne KT, turi leisti įstatymus, juos turi pasirašyti prezidentė, o ne KT pirmininkas. Savo priekaištu Seimui, kad jis „pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus“, KT teisėjai mėgina užbėgti už akių labiau pelnytiems kaltinimams jiems patiems.
Suprasčiau, jei įstatymas panaikintų esmines piliečių teises ar akivaizdžiai prieštarautų konkrečiai Konstitucijos pastraipai, o ne tik jos „dvasiai“. Bet bausmė dėl priesaikos laužymo nėra toks klausimas. Pats Seimo priimtas ir prezidentės pasirašytas įstatymas praplėtė rinkėjų laisves ir rodė sveikintiną pasitikėjimą jų sveiku protu. Demokratijoje žmonėms reikia suteikti kuo plačiausią laisvę rinkti savo atstovus ir vengti bet kokių dirbtinių šios teisės apribojimų. Rinkimo teisė ribojama ne tik tada, kai neleidžiama žmonėms balsuoti, bet ir tada, kai neleidžiama balsuoti už žmogų, kurie kai kurie rinkėjai laiko tinkamiausiu kandidatu. KT turėtų plėsti politines teises, o ne jas riboti.
KT nutarimas neturės didesnių politinių pasekmių. Paksas turi savo, nors ir mažėjantį elektoriatą. Gal jo partija net surinks šiek tiek daugiau balsų iš žmonių, kurie mano, kad jis buvo nuskriaustas, ar kuriuos papiktins KT sprendimas. Bet kokiu atveju Paksas yra praeities politikas, gyvenąs savo nuoskaudomis ir siekiantis atkurti nuotaikas, kurios niekada nebegrįš.
KT nutarimas yra smūgis teisinei valstybei, dar vienas teisinės anarchijos pavyzdys, kuris smukdys jau taip žlugdantį pasitikėjimą teisės institucijomis. Vienintelė paguoda yra tai, kad reiškiama atskiroji nuomonė. Bet padėtis nepagerės, kol iš scenos nepasitrauks sovietinio ir Egidijaus Kūrio kartos teisininkai, ir juos pakeis labiau apsišvietę jaunesni žmones.