Kaip tikėjimas gydo žmogų?

 (226)
2013-uosius Seimas paskelbė Sveikatingumo metais. Bažnyčia šiuos metus jau kiek anksčiau buvo paskelbusi Tikėjimo metais. Tikėjimo ir Sveikatingumo metų sutapimas vargu ar atsitiktinis: jau senokai moksliniais tyrimais nustatyta, kad tikintys žmonės lengviau gyja po ligų, pasveiksta po sunkių operacijų. Tad kaip gydo tikėjimas, kaip padeda žmogui būti sveikesniam?
Brolis Pijus
Brolis Pijus
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ir skepticizmas, ir patvirtinimai

Kunigas, vienuolis dominikonas brolis Pijus pastebėjo, kad prieš porą dešimčių metų į tokį klausimą būtume sulaukę ironiškos reakcijos, tuo tarpu dabar dvasingumo ir medicinos ryšys yra intensyviai tyrinėjamas. 17 a. prasidėjusi moderniųjų gamtos mokslų epocha Vakarų tradicijoje visiškai atsiskyrė tikėjimą ir gydymą. Nuo Dekarto laikų medicinoje laikoma patikimu tik tai, ką galima įvertinti empiriniais duomenimis ir racionaliais mokslo metodais. Tiesa, paskutiniais dešimtmečiais dominuojantis gamtos mokslų vaidmens suvokimas gerokai praplėstas, į gydymo ir sveikatos procesus integruojant psichologinius ir socialinius faktorius. Tačiau tikėjimo sferai, tokioms krikščioniškoms dorybėms kaip paguoda, pasitikėjimas, viltis, susitaikymas, – liko užkulisių vaidmuo. Kunigas atvykęs į gydymo įstaigą pas ligonį, dažnai sulaukia dviprasmiškų personalo reakcijų, kad „drumsčia darbo atmosferą”.

Tačiau pastarųjų metų gausiai atliekamų tyrimų išvados šiam požiūriui pažeria nemažai kritikos, parodo, kad neišmintinga ignoruoti tūkstančių metų žmonijos tikėjimo ir išgydymo patirtį, argumentuojant senovės žmonių tamsumu ir technologijų stygiumi.

Skausmingas beprasmybės pajautimas

Taigi, kas yra tikėjimas? Pasak brolio Pijaus, tai visų pirma aiškus gyvenimo tikslo suvokimas ir jo siekimas.

„Remiantis klasikine filosofija, gyvenimo tikslo kartelė turi būti iškelta labai aukštai, to tikslo turi užtekti visam žmogaus gyvenimui ir mirties valandai. Tokiu vieninteliu vertu tikslu galėtų būti tik Absoliutas, tai, ką vadiname lietuvišku žodžiu Dievas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad gyvenimo tikslas negali būti, pvz., bendro gėrio kūrimas, socialinis ar technologinis tobulėjimas, žinių siekimas, materialinių gėrybių kaupimas, nes tai yra tik priemonės, o ne tikslas“, – sakė pašnekovas, paminėjęs posakį: „Visos ligos – nuo nervų“, medikų išvadas, kad vidinė žmogaus būsena turi daug reikšmės sveikatai, ką puikiai iliustruoja psichosomatiniai susirgimai, daug lėtinių ligų.

Jaučiamą dvasingumo poreikį žmonės kartais bando užpildyti tarpusavyje sunkiai derančiomis religinėmis ir nereliginėmis praktikomis, kaip pvz. joga, meditacijomis, ekstrasensais, būrėjais, amuletais, piramidėmis, horoskopais, tarytum sumesdami viską bet kaip į vieną katilą.
Brolis Pijus

„Per savo kunigiškos tarnystės laiką teko kalbėtis su keliu tūkstančių žmonių apie jų asmenines problemas, daug diskutuoti su psichoterapeutais. Padariau išvadą: pirmas elementas, išprovokuojantis psichologines bėdas ir įvairias ligas, yra beprasmybės pajautimas. Populiaru šiandien dėl visko kaltinti stresą, pyktį, baimę, kaltės jausmą, užgniaužtas emocijas, bet mano įsitikinimu apie 75 proc. tokių bėdų kyla dėl sunkiai susekamo beprasmybės pajautimo asmenybės viduje, šeimoje, darbe ar gyvenime apskritai. Esu įsitikinęs, kad beprasmybės jausmas visų pirma kyla dėl netikėjimo, kitaip tariant, gyvenimo tikslo neturėjimo ir su tuo tiesiogiai susijusiomis gyvenimo filosofija, vertybių skalėmis. Žmogų dažnai pagauna kažkieno pasakyta puiki mintis ar idėja. Gražių svajonių, troškimų ir idėjų yra daug, o aiškios krypties nėra. Prasideda vidinis blaškymasis, o tada gyvenimo prasmės klausimas yra labai keblus“, – sakė brolis Pijus.

Kaip tikėjimas gydo?

„Visų pirma tikėjimas stabilizuoja žmogaus asmenybę. Sergant kančiai suteikia prasmę, motyvuoja viltį. Antra, esu tikras, kad Dievas egzistuoja ir neabejingas žmogui. Tai pagrindžia tiek teoriniai svarstymai, tiek istoriniai milijardų žmonių liudijimai. Gijimo procese dalyvauja medicina, ligonio pastangos, bet svarbiausias trečiasis faktorius – Dievas“,– mano pašnekovas, pastebėdamas, kad jaučiamą dvasingumo poreikį žmonės kartais bando užpildyti tarpusavyje sunkiai derančiomis religinėmis ir nereliginėmis praktikomis, kaip pvz. joga, meditacijomis, ekstrasensais, būrėjais, amuletais, piramidėmis, horoskopais, tarytum sumesdami viską bet kaip į vieną katilą.

Tikroji gydomoji tikėjimo galia slypi suvokime, kad nesvarbu, kiek man beliko Žemėje gyventi, aiškiai žinau, ko siekiu ir kurlink einu. Tai sustato viską į savo vietas. Tada sunkumus priimi kaip išbandymą, kliūtį, kurią reikia peržengti ir eiti tolyn link tikslo.
Brolis Pijus

Brolis Pijus citavo vokiečių akademikės Monikos Berthold mintį: „Būti tikinčiuoju pozityviai veikia gyvenimo kokybę. Bet neteisingai suprastas religinis trendas, kryptis, gali atnešti daug negatyvių pasekmių“, – sakė pašnekovas, aiškindamas, kad jei esi krikščionis, reikėtų ir laikytis Dievo, Dangaus karalystės krypties, einant paskui Jėzų. Jis pramynė takelį, kitiems belieka einant laikytis tos religinės krypties, neklaidžiojant į kairę ar dešinę.

„Reikėtų akcentuoti du dalykus. Pirmiausia, nežiūrint to, kad tikėjimas suteikia žmogaus asmenybei stabilumo, filosofinį požiūrį į gyvenime vykstančius procesus, religijos negalima instrumentalizuoti ir vartoti, išrašyti lyg kokį antibiotiką. Antra, šiandien vyrauja visiškas religinis chaosas, į vieną kratinį sudedant ir tikėjimą Dievu, prietarus, religines tradicijas, suteikiant joms net prieštaraujantį tikėjimui turinį. Kol tiesiogiai nesusiduriame, problemos tarsi nėra. Tačiau į bažnyčią pasikalbėti ateinantys žmonės tarsi suneša visuomenę kankinančių problemų koncentratą. Stebėtina, kiek daug žmonių, puldinėjančių nuo vieno mokymo prie kito, įtikėję, kad yra užkeiti, nužiūrėti, visur matydami neigiamas energijas, sugriovė savo verslą, šeimą ir sveikatą“, – sakė brolis Pijus, priminęs Jurgos Ivanauskaitės priešmirtinį interviu.

2007 m. sausio mėnesio žurnale „Moteris“ rašytoja sakė, kad apie ligą labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias panacėjas viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius „gyduolius“, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais „čakra“,„aura“, „prana“ laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos ji įsakytų sušaudyti be teismo. Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jei ant ko nors ir pyksta, tai tik ant visų ką tik išvardintų menkystų.

Teigia, kad malda išsigydė vėžį

Pašnekovas daro išvadą, kad tik pažintas ir teisingai suvoktas tikėjimas atveria kelią Dievo veikimui. Siekiant harmoningo, kokybiško tikinčio žmogaus gyvenimo, būtina stengtis pažinti tikėjimo esmę. Tuo tarpu stereotipų ir močiučių suformuotas „Bažnyčios mokymas“ gali įstumti į religinių prietarų brūzgyną.

Paklaustas, ar daug matė stebuklingų pagijimų – juk kunigams tenka bendrauti su nemažai sunkiai sergančių žmonių, melstis už kitus, prašant sveikatos – atsakė, kad tokių išgijimų būna, tik sunku įvardinti, kiek jie stebuklingi.

Žmogus mokomas stengtis gauti viską greitai ir lengvai, nepaisant kitų interesų. Tokia nuostata žmogų stipriai žaloja. Daug jos augintų žmonių realiai neužauga, kuria šeimas klaidingomis vertybėmis, šios byra, kenčia jie patys ir vaikai, seka virtinė skaudžių dalykų, nes jų nuostatos prasilenkia su realybe, su tuo, kas žmogiška.
Tomas Zubačikas

„Į mūsų bažnyčią atėjo moteris užsakyti padėkos Mišių Dievui už suteiktą sveikatą. Pasiteirauta, kaip pasveiko, sakė, kad prieš 10 m. išgirdusi vėžio diagnozę, pradėjo melstis prie Marijos Lukiškietės stebuklingos ikonos, kad Jėzaus motina užtartų ligoje. Per pusę metų išgijo, neprireikė nė operacijos. Bijojo sakyti, kad tai nebūtų laikinas pagerėjimas, bet 10 metų tikrinosi Vilniaus universiteto Onkologijos institute, bauginančios ligos nėra“, – sakė pašnekovas, pastebėdamas, kad paprastai į tokius faktus žvelgiama skeptiškai, nors konkretus žmogus tvirtina, kad stebuklingai pasveiko. O kiek žmonių kalba, kad sirgdami prašė stiprybės ligą ištverti, nenuleisti rankų ir liudija, kad Dievas padėjo...

„Tikroji gydomoji tikėjimo galia slypi suvokime, kad nesvarbu, kiek man beliko Žemėje gyventi, aiškiai žinau, ko siekiu ir kurlink einu. Tai sustato viską į savo vietas. Tada sunkumus priimi kaip išbandymą, kliūtį, kurią reikia peržengti ir eiti tolyn link tikslo. Gal žmogus prašys ne išgydyti, o išmokti gyventi su liga. Tai svarbiausia maldos intencija. Dievas žmogui nėra abejingas. Naujajame Testamente skaitome Jėzaus gyvenimo aprašymus, visas jo tarnavimas buvo skirtas kenčiantiems, sergantiems žmonėms“.

Tikėjimas gydo ir nuo priklausomybių

Tomas Zubačikas, „Alfa kurso“ koordinatorius Vilniuje, pastebėjo, kad nors 80 proc. Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, pasiteiravus, kiek jų tiki, kad Jėzus Kristus yra gyvas asmuo, miręs dėl mūsų nuodėmių atleidimo ir prisikėlęs, teigiamai atsakytų daug mažiau.

T. Zubačikas siūlė svarstyti ne kaip tikėjimas gydo, o ar be jo žmogus nėra luošas:
„Gyvename amžiuje, kuris, viena vertus, yra saugus, patogus, lengva gauti įvairios informacijos, žinių. Čia, kur gyvename, nėra karo, viskas gerai. Tačiau formuojama alternatyvi realybė be tikėjimo, kurioje labai svarbu būti šmaikščiam, madingam, viską žinančiam, labai pasitikinčiam, nepripažįstančiam autoritetų, kad gali klysti, net griežtam, sau viską leisti, stengtis kuo daugiau gauti, paimti, turėti. Žmogus mokomas stengtis gauti viską greitai ir lengvai, nepaisant kitų interesų. Tokia nuostata žmogų stipriai žaloja. Daug jos augintų žmonių realiai neužauga, kuria šeimas klaidingomis vertybėmis, šios byra, kenčia jie patys ir vaikai, seka virtinė skaudžių dalykų, nes jų nuostatos prasilenkia su realybe, su tuo, kas žmogiška“.

„Alfa kursas“ pateikia pagrindines krikščionybės tiesas, siekdamas, kad jo klausytojai atrastų asmeninį santykį su Jėzumi. O Kristus, kaip mums liudija Biblija, gydo žmones dvasiškai ir fiziškai.
„Teko matyti, kad tikėjimas išgydė ir fiziškai, ypač nuo priklausomybių. Galima galvoti, kad tai mistika. Tačiau mūsų supratimas yra siauras, žmogiškas, gebėjimas spręsti, kas teisinga, reikalinga, taip pat ribotas. Mums gali atrodyti neteisybė, kad vieni žmonės miršta, kiti – pasveiksta, vieniems sekasi, kitiems ne, bet taip nėra. Prie tų pasveikimų, sėkmių galbūt prisidėjo kažkieno maldos“, - sakė T. Zubačikas, pastebėdamas, kad tikėjimas parodo kelius laimės ir harmonijos link.

Duoda viltį ir dvasios tvirtumą

Kunigas, marijonų vienuolis, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, ne vieno katalikiško leidinio iniciatorius, teologijos vadovėlių autorius Vaclovas Aliulis, Sąjūdžio metais buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu, pastebėjo, kad malda – tai dvasinių jėgų sukaupimas, tai yra viltis. Meldžiatės galingam, amžinam asmeniui, kuris yra Jūsų esybės dalis. Melsdamiesi pripažįstame, kad mes tikime, kad Dievo apvaizda turi mums ką pasakyti, atsiliepia į mūsų prašymus, atsidavimą per kitų žmonių pagalbą, susidarančias aplinkybes. Malda duoda dvasios tvirtumą. Jį turėdamas, nepraradęs vilties žmogus yra stipresnis, tada jį ir visos medicinos priemonės geriau veikia.

„Beje, laikomės tikėjimo todėl, kad Dievas ir Jo Apvaizda yra realybė, o ne šiaip psichologinė paguoda“, – apibendrino devyniasdešimtmetis kunigas, dar aukojantis šv. Mišias ir klausantis išpažinčių.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (300)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (615)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (946)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.

A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti (261)

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Saldus miegas ant laurų ir nemalonus prabudimas (251)

Šiandien DELFI portalas pradeda pristatinėti šalies įtakingiausiųjų sąrašus. Tai antras kartas, kai mėginame suregistruoti įvairių sričių nuomonės formuotojus ir sprendimų priėmėjus. Siekdami kuo didesnio objektyvumo įtakingiausiuosius tyrinėjome atsidėję ir atidžiai – apklausėme ir patį elitą, ir kitus piliečius, tačiau įtakingiausių sąrašai visada kelia daug aistrų – argi mes turime elitą? Kam reikia tokių reitingų?