K. Jovaišas. Putinizmas kaip rusiškas neohitlerizmas

Pilkas saugumietis Vladimiras Putinas tarp pilkų Vakarų pasaulio lyderių išsiskiria dėl vienos priežasties - jis stovi ant giganto pečių.

Žinoma, didžiausias žmonijos istorijoje nusikaltėlis Adolfas Hitleris yra specifinis, politinio gangsterizmo gigantas. Kita vertus, jeigu fiureris būtų tik nusikaltėlis, išimtinai nusikaltėlių megažvaigždė ir niekas kitas, tai jo idėjos niekada neatgimtų.

Tuomet nebūtų reikalo aptarti ir rusiško neohitlerizmo atmainos - putinizmo. Hitlerio fenomeno esmė - labai sėkmingas manipuliavimas masių nuotaikomis ir tautos pavertimas agresijos įkaite ir bendrininke. Tai reiškia, kad tautos asmenyje tiek fiureris, tiek jo pasekėjai randa palankią dirvą savo idėjoms, o patys galimybę apsigaubti tautos gelbėtojų ir mesijų mantija.

Putinizmo genetinis kodas

Hitleris siekė nuplauti Vokietiją pažeminusios Versalio taikos gėdą, Putinas - ištaisyti „didžiausią XX amžiaus geopolitinę klaidą“ - Sovietų Sąjungos subyrėjimą. Dėsninga, kad specialiai aitrinamos tikros ar tariamos istorinės nuoskaudos leidžia kryptingai apdoroti visuomenės psichiką. Hitlerizmas ir putinizmas akcentuoja tai, kad tauta yra suskaldyta ir suirzusi, apiplėšta ir apgauta.

Čia ir atsiveria veikimo erdvė gelbėtojams, raginantiems pažemintą naciją pakilti ir atsitiesti. Putinas, kaip ir Hitleris, puikiai suvokia, kad tautą mobilizuoja ir į geležinį kumštį sutelkia ne tiek bendros vertybės, kiek bendras priešas, kuris kėsinasi į šias vertybes. Kitas dalykas, kad esminiai aptariamų režimų ideologijos skirtumai lemia ir skirtingą priešo įvaizdį.

Nacizmo ideologija buvo grindžiama arijų rasiniu pranašumu ir išrinktos nacijos kraujo instinktais, propagavo rasinę selekciją ir nenatūralaus bei tvirkinančio „žydiško viruso“ sunaikinimą. Vardan gyvenimo erdvės (lebensraum) išplėtimo, ši ideologija pateisino karinę ekspansiją, kurios paskirtis naikinti vokiečių viešpatavimą teršiančias žemesniąsias, vergiškas rases.

Putiniškas nacionalbolševizmas rusų tautos apsivalymo bei atgimimo klausimus sprendžia remdamasis kraujo ir nacijos pagrindu. Dėsninga, kad laidoje Priamaja linija, bendraudamas su tauta, Putinas leidosi į miglotus samprotavimus apie išskirtinę-  plačią ir jautrią rusų dvasią, o nesusilaikęs rėžė iš peties, esą „mes turime unikalų genetinį kodą“.

Kuo ne modifikuota nacių kraujo ir rasės pranašumo idėja? Tiesa, vietoj atvirai propaguojamos hitlerinės lebensraum doktrinos, pateisinančios agresyvų karą, putinizmas remiasi veidmainiška rusakalbių gynimo doktrina.

Kadangi rusų politinis elitas yra galutinė ir neskundžiama instancija, kuri sprendžia klausimą dėl rusakalbių diskriminacijos, tai ši doktrina praktiškai yra guminė. 

Labai iškalbingas Hitlerio ir Putino požiūris į melą kaip masių apkvailinimo instrumentą. Fiureris teigė, esą paprasti žmonės labiau linkę tikėti dideliu melu negu mažu. Tai atitinka jų primityvią sielą. Jie patys nevengia melo, tačiau žiauriai meluoti gėdijasi arba tiesiog stokoja vaizduotės. Todėl žmonės negali suvokti, kaip kiti gali skleisti baisų melą arba begėdiškai iškraipyti faktus. 

Nepaisant to, kad Hitleris apkvailino ne tik Vakarų demokratijos lyderius, bet ir sau giminingą sielą- Staliną, jo politinei doktrinai melas buvo svetimas. Nacių biblijoje „Mein Kampf“ fiureris be krislelio melo, absoliučiai aiškiai išdėstė ir pagrindė savo rasistinę teoriją. Ši biblija tarsi rėkte rėkė: imk mane, skaityk ir sužinok savo likimą. 

Priešingai Hitleriui, paveldėjęs ne tik branduolinį, bet ir melu persunktą bolševikinės propagandos arsenalą, Putinas meluoja įžūliai ir begėdiškai, neigdamas arba falsifikuodamas faktus. Pavyzdžiui, jis tai išsižada „žaliųjų žmogeliukų“, tai pripažįsta, kad jie rusų kariai. Melas netrikdo melagio, esą nesvarbu, ar Krymo referendumą užtikrino kariai, svarbu, kad liaudis laisvai išreiškė savo valią.

Logika „geležinė“, pasirodo, tikrai laisvai yra išreiškiama ta liaudies valia, kuri paremta okupantų automatų vamzdžiais. Tačiau ir ši „logika“ nublanksta prieš tai, kaip putiniškoji propaganda vertina įvykius Rytų Ukrainoje. Štai kur melo ir demagogijos Himalajai! Ne taip seniai Putinas įsakė naikinti teroristus netgi tualetuose (močit v sortirach), dabar Kijevui jis siūlo derėtis su teroristais.

Šio siūlymo neatremiamas žavesys tas, kad iš Rusijos teritorijos ne be Putino palaiminimo siunčiami teroristai yra ginkluoti naujausiais rusų ginklais. Tokia demagogija yra veikiau skirta vidaus negu išorės vartojimui, siekiant suklaidinti ir apgauti savo tautą. Tiesa, lengva, apgauti tą, kas nori apsigauti ir mielai tiki viskuo, kas atitinka jo įstikinimus ir atmeta faktus, priešingus šiems įsitikinimams.

Pagaliau viską vainikuoja didingi politinių architektų kūriniai. Hitleris laikė save Tūkstantmečio reicho, įkūnijančio arijų rasės viešpatavimą, mesiju ir įkūrėju. Savo ruožtu Putinas puoselėja viziją įsiamžinti kaip rusų žemių surinkėjas. Likimo ironija: Michailo Saakašvilio pašiepiamai pramintas Liliputinu, jis siekia įeiti į istoriją kaip Putinas Didysis.

Putinizmo įtaka Lietuvoje

Ji didesnė negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio ir šis teiginys nėra prielaida. To įrodymas koloradais vadinamų Georgijaus juostelių gerbėjo Valdemaro Tomaševskio puikus pasirodymas prezidento rinkimuose. Priešingai politologų prognozėms, jis liko ne rinkimų autsaideris, o politinės Fortūnos pamalonintas veikėjas, nusitaikęs į prizininkų trejetą.

Kaip pažymi Lenkijos spauda, V.Tomaševskis surinko didesnį procentą balsų, nei Lietuvoje gyvena lenkų. Faktas: už jį, kaip politiką, kuris savo pareiškimais ir veiksmais pataikauja rusiškam nacionalbolševimui ir pateisina Putino agresiją, balsavo rusai. Taigi koloradininko V. Tomaševskio sėkmė yra putinizmo ideologijos ir proputiniškų nuotaikų Lietuvoje barometras. 

Tai reiškia, kad putinizmo sėkla krinta į dėkingą ir godžiai jos laukiančią dirvą. Šį „apsėklinimą“ lemia du svarbūs veiksniai. Pirma, nors rusai yra atviri, šilti ir nuoširdūs žmonės, kai kuriems jų pasąmonės lygmeniu būdingas imperinins mąstymas. Antra, negalima atmesti to, jog suveikė putiniškosios propagandos štampai apie neva diskriminuojamus Pribaltikos rusus.

Štai čia visa grožybe ir pasireiškia putiniškos propagandos melas. Įžūliai meluodamas, Putinas taip išsityčioja iš sąžinės, jog susidaro įspūdis, kad būtent jam, o ne Hitleriui piklauso ciniška frazė „sąžinė- tai chimera“. Melu grindžiama rusakalbių gynimo doktrina siekia suvaryti pleištą tarp skirtingų etninių grupių, sukelti nepasitenkinimą ir neramumus tam, kad rastų pretekstą suvaidinti taikdario vaidmenį. 

Kita vertus, kai kurių autoritarinių režimų išties diskriminuojami rusai niekam neįdomūs. Antai Putino propagandos mašina visiškai ignoruoja rusų genocidą Čečėnijoe, nors nuo 1989 iki 2010 metų rusų čia sumažėjo nuo 293 771 iki 24 382. Čečėnijos rusai, kaip išsireiškė buvęs Sovietų Sąjungos premjeras Nikolajus Ryžkovas, ottuda ubežali, izvinite, v odnich trusach.

Rusijos politinis elitas Maskvai palankius režimus vertina pagal principą, nesvarbu, ar šių režimų lyderis yra šunsnukis, vykdantis rusų genocidą, svarbu, kad jis mūsų šunsnukis. Iškalbingas faktas: Kremliaus valdžią nominaliai pripažinęs Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas valdo šią anksčiau maištingą respubliką kaip padišachas ir dotacijų pavidalu faktiškai ima iš Maskvos duoklę. 

Peršasi dvi išvados. Pirma, žiniasklaida Putino mitą nuvainikuojančių faktų nepanaudoja demaskuoti putiniškos propagandos melui bei demagogijai. Antra, Putinas sėkmingai plaus žmonių smegenis ir, neatmestina, vykdys anšliuso politiką tol, kol negaus deramo atkirčio. Taip pat kol jį garbins ir jam melsis ne tik rusai, bet ir visų šalių kraštutinieji radikalai. Tarp jų ir visokios Lietuvos „sveikos imuninės ląstelės“.