K. Jovaišas. Geležinė R. Karbauskio logika: pralaimėjimas yra laimėjimas

 (273)
Sena tiesa byloja: blogiausias durnius – aktyvus durnius. Rusijos dūmos deputatai siūlo bausti tuos vyrus, kurie bent triskart per savaitę nevykdo sutuoktinio pareigos arba nuklysta „į kairę“. Tai logiška tąsa tos išmintingos politikos, kurią vykdė Chruščiovas, siekęs užsodinti kukurūzais Tolimąją Šiaurę.
Karolis Jovaišas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dabar Kukurūzninko sindromas neleidžia ramiai miegoti aktyviausiems valstiečiams, norintiems perspjauti Nikitą Sergėjevičių. Įvertinęs jų titaniškas pastangas, žmogus imi abejoti, ar koks nors pasyvus zabuldyga nebūtų mažesnė blogybė negu, tarkim, Aurelijus Veryga?

Visi, kas tik netingi, pašiepia ir netgi kaip ganėtinai cinišką vertina naujojo Sveikatos apsaugos ministro idėją apmokestinti tokius sveikatai kenksmingus produktus kaip sausainius ir saldainius. Atseit, dėl to pirmiausia nukentės skurdžiausiai gyvenantys žmonės, priversti daugiau mokėti už būtiniausius produktus. Ech, gerbiamieji, Jūs tik kitais žodžiais atkartojate Andrių Užkalnį, kuris kaskart pamatęs juos per TV, nori įsipilti ką nors stipresnio. Tiesą sakant, aš irgi jaučiu panašų norą.
dr. Karolis Jovaišas

Valstiečiai nebūtų populistai, jeigu neatgaivintų idėjos sumažinti Seimo narių iki 101, motyvuodami tuo, kad tai leis taupyti biudžeto lėšas, skirtas Seimo narių ir jų padėjėjų atlyginimams bei parlamentinei veiklai. Klausimas ne tas, ar ši idėja yra vaisinga, o tas, ar ji yra įgyvendinama. Seimo pirmininkas, patikinęs, jog dar pavasario sesijoje bus priimta tam būtina konstitucinė pataisa, lygiai su tokiu pat pasisekimu galėjo patikinti tautą, kad pasibaigus valstiečių kadencijai, lietuviai gyvens kaip švedai.

Kodėl minėta, pati savaime labai nebloga idėja yra neišvengiamai pasmerkta krachui? Todėl, kad visada atsiras geras trečdalis seimūnų, kurie nenorės pjauti šakos, ant kurios sėdi. Žinoma, tą jie darys motyvuodami tariamai protingais argumentais – būtinumu atstovauti emigravusiems Lietuvos piliečiams, gyventojų skaičiaus augimo tikimybe arba tuo, ką galima vadinti kritine mase kolektyvinio proto, kuris leidžia susidoroti su valstybei kilusiomis problemomis.

Niekas taip neskatina šiltos bendravimo atmosferos kaip tos kandžios pastabos, kurios laiku lieka neišsakytos. Deja, būtų nusižengimas tautai nutylėti, koks išties yra jos išrinktųjų intelekto lygis. Savo laiku dirbdamas Teisės institute ir davęs šimtus išvadų dėl seimūnų iniciatyvų „tobulinti“ įstatymus, ypač Baudžiamąjį kodeksą, nepaliaudavau stebėtis, kaip galima tokią daugybę nesąmonių sugrūsti į tokį trumpą tekstą. Ir taip būdavo devyniais atvejais iš dešimties.

Sena tiesa byloja: blogiausias durnius – aktyvus durnius. Rusijos dūmos deputatai siūlo bausti tuos vyrus, kurie bent triskart per savaitę nevykdo sutuoktinio pareigos arba nuklysta „į kairę“. Tai logiška tąsa tos išmintingos politikos, kurią vykdė Chruščiovas, siekęs užsodinti kukurūzais Tolimąją Šiaurę. Dabar Kukurūzninko sindromas neleidžia ramiai miegoti aktyviausiems valstiečiams, norintiems perspjauti Nikitą Sergėjevičių. Įvertinęs jų titaniškas pastangas, žmogus imi abejoti, ar koks nors pasyvus zabuldyga nebūtų mažesnė blogybė negu, tarkim, Aurelijus Veryga?
dr. Karolis Jovaišas

Neišlaiko elementarios kritikos ir kiti argumentai. Pavyzdžiui, Airijoje gyvena apie 4 milijonus gyventojų, o dar maždaug šimtas milijonų airių yra pasklidę po visą pasaulį. Jeigu airiai vadovautųsi tokia logika, kad reikia atstovauti visų kartų emigrantus, tai jie visi, įskaitant alų šinkuojančius barmenus, turėtų pereiti dirbti į valstybės tarnybą. O jeigu tautiečių skaičiaus kreivė staigiai šoktels į viršų? Nors niūriausios prognozės dėl tragiško Lietuvos nykimo yra perdėtos, tačiau svaičioti apie populiacijos didėjimą apžvelgiamoje ateityje vis dėlto nėra pagrindo.

Tad kodėl valstiečių lyderio iniciatyva svarstoma gera, tačiau neišvengiamam krachui pasmerkta idėja? Todėl, kad padoraus lygio šaškininkas, numatęs kelis ėjimus į priekį, žino – pralaimėjimas šiuo atveju atneš solidžius politinius dividendus.

KARAS – TAI TAIKA. LAISVĖ – TAI VERGIJA. NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Šie, ryškiomis didžiosiomis raidėmis parašyti trys partijos šūkiai, kaip žinia, švietė ant balto Teisybės ministerijos fasado. Tačiau Lietuvos politikos Didysis Šaškininkas nenori nusileisti George‘o Orwello fantazijos sukurtam angsoco (angliškojo socializmo) pasauliui, kurio viešpats buvo Didysis Brolis.

PRALAIMĖJIMAS – TAI LAIMĖJIMAS. KRACHAS – TAI TRIUMFAS. Nors seimūnai garantuotai numarins idėją dėl jų skaičiaus mažinimo, šie valstiečių ir žaliųjų partijos šūkiai gali būti įžiebti ant pilkšvai gelsvo Seimo fasado. Valstiečių pralaimėjimas išties virsta laimėjimu, nes tauta yra įsitikinusi, kad jų ketinimai yra baltesni už šviežiai iškritusį sniegą. Esą, štai kur partija, vedanti švarių rankų politiką ir neigianti stereotipus apie vagių ir švogerių valdžią. Štai partija, kuri gali būti įvardyta kaip epochos protas, garbė ir sąžinė.

Valstiečiai nebūtų populistai, jeigu neatgaivintų idėjos sumažinti Seimo narių iki 101, motyvuodami tuo, kad tai leis taupyti biudžeto lėšas, skirtas Seimo narių ir jų padėjėjų atlyginimams bei parlamentinei veiklai. Klausimas ne tas, ar ši idėja yra vaisinga, o tas, ar ji yra įgyvendinama. Seimo pirmininkas, patikinęs, jog dar pavasario sesijoje bus priimta tam būtina konstitucinė pataisa, lygiai su tokiu pat pasisekimu galėjo patikinti tautą, kad pasibaigus valstiečių kadencijai, lietuviai gyvens kaip švedai.
dr. Karolis Jovaišas

Ar tai reiškia, kad aptarta idėja turi būti numarinta vieną kartą ir visiem laikams? Ne, veikiau atvirkščiai, ją reikėtų įgyvendinti. Tačiau tam reikia kruopščiai ir nuosekliai ruoštis. Maža to, kad kokia tai partija nuostatą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo įtraukia į savo programą, o vėliau tyliai numarina arba, atvirkščiai, išlenda su šia iniciatyva kaip Pilypas iš kanapių. Ne, minėtą idėją būtina pagarsinti ir reklamuoti taip, kaip valstiečiai reklamavo savo ketinimus padidinti pensijas 40- čia eurų.

Nėra beviltiškai kvaila ir Kęstučio Pūko parlamentarų grupės vardu įregistruota iniciatyva įteisinti Konstitucijoje, kad Seimo narį paskyrus ministru, jo mandatas laikinai sustabdomas, kol eina ministro pareigas. Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“ iš dalies yra anachronizmas, kurį sąlygojo konstitucingumo tradicijų tęstinumas bei perimamumas (Valstybės Tarybos narių ir Ministro kabineto pareigų suderinamumas buvo numatytas dar 1918 metų Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 20 paragrafe).

Modernios konstitucijos atsisako tokio suderinamumo, kadangi jis nesuderinamas su valdžios padalijimo principu ir parlamento vykdoma Vyriausybės veiklos kontrole. Pavyzdžiui, Prancūzijos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata „Vyriausybės narių funkcijos nesuderinamos su bet kokio deputato mandato įgyvendinimu“.

Stasys Jakeliūnas, Aurelijus Veryga, Greta Kildišienė, Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis
Stasys Jakeliūnas, Aurelijus Veryga, Greta Kildišienė, Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis
© DELFI / Domantas Pipas

Tačiau tai nereiškia, kad K. Pūko inicijuota pataisa turi būti perkelta į miglotą ateitį. Ne, ji gali būti įgyvendinta čia ir dabar, šios kadencijos Seime. Žinoma, jeigu tam pakaks politinės valios, o seimūnų godumas nebus neįveikiama kliūtis. Reikalas tas, kad cituota Lietuvos Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata yra ne įpareigojanti (imperatyvi), o leidžianti. Tai reiškia, kad politinės partijos gali pasiekti bendrą susitarimą, kad Seimo narį, paskyrus ministru, jo mandatas laikinai sustabdomas, kol jis eina pareigas.

Svarbiausia, kad toks susitarimas, neprieštaraudamas Konstitucijos raidei, visiškai atitiktų jos esmę, konkrečiai 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Toks siūlymas yra rašytas šakėmis ant vandens? Atsakymas nėra vienareikšmis. Ne, jeigu vertindami Konstituciją kaip vientisą aktą, teiksime prioritetą jos esmei. Taip, jeigu ignoruosime tokį žmogiškąjį faktorių kaip seimūnų godumas, demagogija ir polinkis giliai įlįsti į valstybės lovį.

PRALAIMĖJIMAS – TAI LAIMĖJIMAS. KRACHAS – TAI TRIUMFAS. Nors seimūnai garantuotai numarins idėją dėl jų skaičiaus mažinimo, šie valstiečių ir žaliųjų partijos šūkiai gali būti įžiebti ant pilkšvai gelsvo Seimo fasado. Valstiečių pralaimėjimas išties virsta laimėjimu, nes tauta yra įsitikinusi, kad jų ketinimai yra baltesni už šviežiai iškritusį sniegą. Esą, štai kur partija, vedanti švarių rankų politiką ir neigianti stereotipus apie vagių ir švogerių valdžią. Štai partija, kuri gali būti įvardyta kaip epochos protas, garbė ir sąžinė.
dr. Karolis Jovaišas

Išties, kai „išgamų“ valdžią keikiantys šventeivos patys patenka į valdžios olimpą, neretai įvyksta stulbinanti transformacija, kurią išmintingi Rytai yra įvertinę taip: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“ Tuomet tie, kurie keikė valdančiuosius, patys įžūliai ir chamiškai sulenda į lovį, iš kurio šliurbšdami ne tik sriuobia patys, bet ir maitina savo giminę, nesvarbu kirpėjas ar virėjas, švogerius ar savo pasijas.

Iškalbingas pavyzdys – vadinamosios kanceliarinės išlaidos, kurios viršija kitos daugiavaikės šeimos biudžetą ir kurių atsisakė tik du parlamentarai – Ingrida Šimonytė ir Linas Linkevičius. Jeigu valstiečiams išties rūpėtų valstybės lėšų taupymas, tai pirmiausia jie turėtų imtis realiai įgyvendinamų iniciatyvų – apriboti minėtas kanceliarines išlaidas ir sumažinti parazituojančių padėjėjų skaičių. Tačiau tai nebūtų toks efektingas ėjimas, kaip svarstyti iš anksto pasmerktas Konstitucijos pataisas. Todėl tokio ėjimo Didysis Šaškininkas ir nedaro.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (286)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (180)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (430)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.

L. Andriulis. Iš R. Šimašiaus noriu tik vieno dalyko (183)

Skaičiuoju čia vieną dieną tuos graudžius Remigijaus Šimašiaus viščiukus, ir siutas ima – viščiukai jau dvimečiai, bet vienas šlubas, kitas be sparno, trečias išvis ne Šimašiaus, du ančiukai ir paršas, ir visi bėga į skirtingas puses, nein skaičiuot.

N. Vasiliauskaitė. Apie „satyrines diskusijas“ (61)

Mažai yra žanrų, kraupumu prilygstančių „O dabar išjuokime x, nes mes sakome, kad x YRA juokinga, o jei tu nesijuoksi – būsi, che ce, irgi kaip x, ir tada mes (MES!) tave užjuoksime!“