Ar tik žmonės, nešiojantys širdyje kūjį ir pjautuvą, ilgesingai prisimena maisto produktus, kuriuos sovietmečiu „išmesdavo“ (šis žodis turėjo ne žeminančią, o sakralinę prasmę) į prekybą? Visai nebūtinai. Dūsaujama, kad šie produktai buvo sveiki, natūralūs, kokybiški, žodžiu, tikra skonio šventė gomuriui ir skrandžiui. Jiems nė iš tolo neprilygsta dabartiniai – konservantų prikimšti, plastmasės skonio ir sveikatai kenksmingi, atsiprašant, produktai.
Parduotuvės sovietmečiu
© Stopkadras/Youtube.com

Tačiau piktas individas, žiūrėk, tūžmingai atšaus, kad nostalgiją raudonajai praeičiai jaučiantys piliečiai absoliučiai nepajėgūs suvokti, ko jie ilgisi. O ilgisi jie ne komunistinio marazmo, bet kadais aštrių savo kūno ir dvasios pojūčių, taigi, negrįžtamai prabėgusios jaunystės. Netgi ne jaunystės, o vaikystės.

Todėl dargi pusžaliai agrastai ar obuoliai anuomet jiems atrodė buvę skanesni negu dabar sodriai geltoni bananai ar iki tamsaus raudonio sunokusios trešnės. Be to, piktas žmogus ironiškai pridurs: esą, reikia ilgėtis ne vaikystės, o jaunystės, nes vaikystė dar sugrįš. Tiksliau, nekviesta jau sugrįžo tiems, kurie ilgisi skurdaus ir to paties klaikiu deficitu buvusio bjauraus šlamšto, o susiriesdami keikia gerą maistą, nuo kurio įvairovės dabar lūžta lentynos.

Prašau, netikėkite tuo, kas yra kupinas pykčio ir tulžies. Jūsų nuolankus tarnas įrodys – teisūs tie, kurie tikri, jog komunizmo statytojai valgė dievų maistą, vertą pagarbos ir įamžinimo. Štai paprasta dešra, tiesa, brandaus socializmo brandi dešra buvo vienas didžiausių, galbūt netgi pats didžiausias pasaulio stebuklas. Kuo remiantis galima taip tvirtinti? Absoliučiai teisingai, atsižvelgiant į skaičių žmonių, siekiančių, ne, veikiau trokštančių ją įsigyti.

Spręskite patys – 2014 metais lankomiausių pasaulio miestų trejetukas atrodė taip: Bankokas- 15,98 mln. turistų, Londonas ir Paryžius – atitinkamai 15,96 ir 13,82 mln. turistų. Įspūdingi skaičiai? Ne, apgailėtini, lyginant su tuo, kiek bekraštės imperijos turistų, atvykdavo į Maskvą atiduoti pagarbos dešrai. Praeito amžiaus aštuntą dešimtmetį Maskvoje gyveno 8,14 mln. registruotų gyventojų, ne mažesnis skaičius žmonių per tris-keturias dienas atvažiuodavo į sostinę apsipirkti.

Vis dėlto kartas nuo karto šventos ir neliečiamos socialistinės nuosavybės sergėtojai baigiantis darbo pamainai surengdavo patikrinimus ir reidus. Jų metu nešikus kratydavo kruopščiau nei aukso kasyklų darbuotojus. Kiek tuomet išmestos mėsos būdavo randama persirengimo kambariuose, tualetuose, pačioje kombinato teritorijoje, tiesiog ant pliko asfalto!
Karolis Jovaišas

Pirmą vietą pirkinių krepšelyje, jeigu tik pirkėjas nebuvo iš supuvusių Vakarų beviltiškai sugadintos Pribaltikos, užimdavo dešra. Šlapia? Ne, baikit primityvius juokelius. Kadangi jos pirkti per savaitę atvykdavo daugiau žmonių, negu per visus metus pamatyti Londono ar Paryžiaus grožybių, tai akivaizdu – ši dešra buvo unikali ir nepakartojama. Per amžių amžius nepralenkta vertybė, įspūdingesnė už bet kokį meno šedevrą ar snobų garbinamą istorinį paminklą.

Piktas žmogus ironizuos: virta dešra iš esmės negalėjo būti kokybiška, nes mėsos kombinatuose klestėjo masinių vagysčių kultas. Esą, vagystės, o ne krepšinis buvo antroji lietuvio religija. Nepaisant to, lietuviška dešra buvo sovietinės kokybės standartas. Tačiau kombinuoti (žodžio „vogti“ sinonimas) buvo galima tik protingai, taigi reikėjo sudaryti atitinkamą rezervą. Tam į dešrą buvo dedami kraujo ir pieno milteliai, taip pat vandenį sulaikantys chemikalai. Todėl kepant šlapianką, iš keptuvės virsdavo tiršti garai ir šaudydavo riebūs purslai.

Melas! Išties, kepama dešra viso labo tik linksmai čirškėdavo. O kotletai buvo kokie? Sultingi, minkšti ir tirpstantys burnoje. Prisiminimas apie juos svaigina labiau nei pirmas pasimatymas ar prarasta nekaltybė. Žinoma, piktas sakys, kad į faršą buvo malama ne tik mėsa, bet ir sausgyslės, papilvės riebalai, oda ar kitos grožybės. Be to, faršo gaminimo aparatą aptarnaujantis darbininkas savo iniciatyva šliūkštelėdavo vieną kitą kibirą vandens. Tam, kad sudarytų minėtą rezervą.

Tebūnie. Tačiau, kas gali paneigti, kad šis faršas buvo su meile pagamintas iš pačių egzotiškiausių gyvulio paslėpsnių, o kepdamas čirškėjo ne blogiau už perkamiausią pasaulio produktą – dešrą? Nenusileido dešroms bei kotletams ir mėsa. Štai žmonės, įpratę kombinuoti, ne vogti, gink Dieve, mėsą iš kombinatų pro kontrolės – patikrinimo punktus nešdavo susuktą į polietileną ir pririštą prie intymiausių kūno vietų. Neatsitiktinai jie buvo vadinami nešikais. Kaip manote, kur pačią geriausią, rinktinę mėsos išpjovą slėpdavo moterys?

Kadangi komunizmo statytojas už Mėsą mokėjo tokią kainą, kokios yra vertas paauksuotas produktas, reiškia ir jos kokybė buvo auksinė. Bent jau ne mažiau kaip 3- 6 kartus aukštesnė negu dabar.
Karolis Jovaišas

Jeigu Jūs akimirkos dalį apie tai pagalvojote ir susidrovėjęs nuvijote šią mintį, be reikalo. Jūs pagalvojote teisingai. Nepaisant to, kad vagystės buvo antroji lietuvio religija ir kartu nacionalinio sporto šaka, vis dėlto kartas nuo karto šventos ir neliečiamos socialistinės nuosavybės sergėtojai baigiantis darbo pamainai surengdavo patikrinimus ir reidus. Jų metu nešikus kratydavo kruopščiau nei aukso kasyklų darbuotojus. Kiek tuomet išmestos mėsos būdavo randama persirengimo kambariuose, tualetuose, pačioje kombinato teritorijoje, tiesiog ant pliko asfalto!

Manote, ją utilizuodavo? Koks naivumas, jeigu nepasakyti griežčiau, kenkėjiškas požiūris į sakralinį liaudies produktą. Pagalvokite patys, kokia kava dabar laikoma brangiausiu delikatesu? Atsakymas Jus nustebins – išvirta iš specifinio skonio kavos pupelių, perėjusių per dramblio skrandį, taigi, surinktų iš to nuostabaus gyvulio fekalijų. Ši mada tik neseniai pasiekė vartotoją. Tuo tarpu tarybiniai žmonės (skamba išdidžiai, tiesa?) savo neįtikėtinu išradingumu iš kur traukti mėsą buvo smarkiai aplenkę tiek laiką, tiek minėtų kavos pupelių rinkėjus.

Maža to, kad dešra ir mėsa komunizmo statytojų laikais pagal populiarumą pranoko didžiausius pasaulio stebuklus, egzistavo ir kitas šių produktų vertės kriterijus. Objektyvus ir nešališkas – kaina. Ar ne tiesa, kuo geresnis produktas, tuo jis brangesnis? Sakysit, absurdas ir pradėsit įrodinėti ekonomines tiesas, kurios į miltus sutrins šį teiginį. Jūs būsit neteisus, nes sakraliniai produktai anais, nostalgiją keliančiais laikais buvo virš ekonominių dėsnių ir nepavaldūs šiems dėsniams.

Įprasta sakyti, kad pasauliniai šedevrai yra neįkainojami. Netiesa, nes jie apdraudžiami vagystės ar sunaikinimo atvejams, o parduodant aukcionuose turi kainą. Realią. Ją turėjo ir dešra bei mėsa. Kiek dabar kainuoja mėsa ir kiek jos galima nusipirkti už vidutinį atlyginimą? Ganėtinai naivus, jeigu nepasakyti tiesiai – kvailas klausimas. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia mėsa turima omenyje, nes vien kiaulienos kiek priskaičiuosime? Išpjova, nugarinė, sprandinė, kumpinė, šoninė ir t.t., nekalbant jau apie kitos rūšies mėsą.

Akivaizdu, kad toks pasirinkimas signalizuoja apie visišką rinkos ekonomikos išsigimimą. Ne taip, kaip brandaus socializmo laikotarpiu, kai viskas buvo paprasta ir aišku. Tuomet be jokių ten sumautų išsidirbinėjimų liaudies vaizduotę kaitino vienas produktas, tiksliau, superproduktas – Mėsa. Būtent iš didžiosios raidės, kaip ir ta Moteris, kurios, deja, jau nebėra Lietuvoje. O kiek kainavo Mėsa? Jos kilogramo populiariausia kaina – 2,20 rub., visa kita, kaip parašyta Biblijoje, nuo pikto.

Dabar statistinis tautietis iš vidutinės algos gali nusipirkti 149 kg mėsos. Absoliučiai akivaizdu, kad šis faktas, iškalbingas kaip musė grietinėje, patvirtiną nepaneigiamą tiesą, kokiame baisiame skurde mes gyvename, praktiškai tinstame iš bado.
Karolis Jovaišas

Pamenate seno multiko „Trise iš Rūgpienio kaimo“ vienas herojų – Šarikas – išmintingai svarstė: „Mėsą geriausia pirkti parduotuvėje. Kaulų daugiau“. Jis neklydo – šia prasme mėsa parduotuvėse išties būdavo neprilygstama. Na, o jeigu koks homo soveticus, nepatenkintas tokia rinktine Mėsa, teikdavo pirmenybę turgui, pasmalsaukime, kiek ten kainuodavo mėsa. Jos būdavo kelių rūšių, taigi sąmoningai nerašau iš didžiosios raidės. Populiariausia kaina – 5 rub.

Beliko išsiaiškinti, kiek Mėsos galėjo nusipirkti išdidus komunizmo statytojas ir kiek mėsos – šiuolaikinės – išvogtos ir nustekentos Lietuvos užguitas ir suvargęs žmogelis. Anuomet tarybinis žmogus iš vidutinės 120 rublių algos parduotuvėje galėjo nusipirkti 54,5 kg. Mėsos, turguje – 24 kg. Dabar lietuvio vidutinė mėnesinė alga (neto) yra 543,6 eurų arba 1875,42 litų. Tarkim kilas mėsos vidutiniškai kainuoja 3, 65 euro arba 12,60 lito. (žinau, kaina sąlyginė ir verta žiaurios kritikos, tačiau sutikite, kokią bepaimtum, visiems neįtiksi).

Taigi, dabar statistinis tautietis iš vidutinės algos gali nusipirkti 149 kg mėsos. Absoliučiai akivaizdu, kad šis faktas, iškalbingas kaip musė grietinėje, patvirtiną nepaneigiamą tiesą, kokiame baisiame skurde mes gyvename, praktiškai tinstame iš bado. Žinoma, koks tūžmingas komunistinio rojaus juodintojas bemat suriks: pala, pala, taigi, dabar lietuvis iš algos gali nusipirkti, grubiai kalbant, nuo trijų iki šešių kartų daugiau mėsos negu sovietmečiu.

Atsakysiu: tai ne kapitalizmo pranašumo o jo supuvimo geležbetoninis įrodymas. Reikalas tas, kad apie komunizmo privalumus negalima spręsti remiantis vien tik išimtinai gyventojų perkamosios galios kriterijumi. Priešingai, būtina remtis mėsos ir jos produktų kokybės kriterijumi. Kadangi komunizmo statytojas už Mėsą mokėjo tokią kainą, kokios yra vertas paauksuotas produktas, reiškia ir jos kokybė buvo auksinė. Bent jau ne mažiau kaip 3-6 kartus aukštesnė negu dabar.

Bet ne, pakelkite kartelę aukščiau! Išties ši kokybė buvo netgi dar aukštesnė. Ir štai kodėl. Dabar priimta lietuvišką vidutinį atlyginimą skaičiuoti neto, o sovietinį (120 rub.)- bruto, t.y., ikimokestinį, „ant popieriaus“. Tai neteisinga, nes susidaro įspūdis tarsi homo soveticus nemokėjo mokesčių. Ne, mokėjo ir mokesčiai buvo tokie: 13 proc. pajamų mokestis; 2 proc. profsąjungos nario mokestis; 3 proc. komjaunimo ar komunistų partijos nario mokestis ir specifinis – 5 proc. viengungio mokestis.

Kitas dalykas, kad šie mokesčiai buvo ne grobikiški kaip dabar, o teisingi, todėl liaudis juos mokėjo džiaugsmingai. Pavyzdžiui, kokia buvo viengungio mokesčio paskirtis? Akivaizdu, kokia – prevencinė. Nėra jokio reikalo sandėliuoti spermą (genda jos kokybė) arba nuleisti ją ant žemės (kaip biblinis Onanas) arba taškyti į kairę ir į dešinę (absoliučiai amoralu). Ne, reikėjo kalti kadrus tai šaliai, kurioje brangioji Komunistų partija tėviškai rūpinosi, kad dvasingas tarybinis žmogus neapsirytų mėsa. Tarsi koks supuvusios vartotojų visuomenės supuvęs individas. Godus, rajus ir bedvasis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (131)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Antiglobalizmas – naujasis kvailių socializmas (34)

Remiantis nusistovėjusia ekonomikos teorija, globalizacija „pakelia visas valtis“ ir turi...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (15)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (24)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Įtampa Vokietijoje auga: prieš rinkimus – spaudimas automobilių gamintojams (3)

Vokietijos pastangos atsitiesti po vadinamojo „dyzelgeito“ skandalo gali labai greitai virsti...

Vilniaus oro uoste po rekonstrukcijos nusileido pirmasis keleivinis lėktuvos (6)

Vilniaus oro uoste po daugiau nei mėnesį trukusios kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijos...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: 13 žmonių žuvo, apie 100 sužeisti sunkvežimiui taranavus minią atnaujinta 6:54 (805)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Siūlo iššūkį: 30 dienų be cukraus ar kavos ką galima pasiekti (47)

30 dienų be cukr aus, miltų ar kav os. 30 dienų iš eilės nueiti po 8 tūkst. žingsnių ar...

Už vadovų atlyginimų slėpimą siūlo bausti

Kai kurių valstybės įmonių ir bendrovių vadovų atlyginimams esant po devyniais užraktais,...