Į vienintelį referendumo klausimą – „Ar Škotija turėtų būtų nepriklausomą šalis?“ - 55 proc. balsavusiųjų pasakė “Ne”, daugiau negu buvo prognozuota. Balsavo 84 proc. rinkėjų. Vienybės šalininkai gali atsikvėpti, bet jie puikiai žino, kad šis referendumas nebus paskutinis. Nepriklausomybės siekio džinas išleistas iš butelio, ir greit nebus galima jo sugrąžinti.
Katalonija ketina lapkričio 9 d. rengti referendumą dėl atsiskyrimo nuo Ispanijos. Kitaip nei Didžiosios Britanijos valdžia, Ispanijos vyriausybė, pasikliaudama šalies Konstitucinio teismo nutarimu, referendumą laiko nekonstituciniu, tad ir nepriimtinu.
Katalonų politikai nenusileidžia. Trečiadienį dviejų trečdalių balsų dauguma katalonų Parlamentas patvirtino rezoliuciją, remiančią numatytą referendumą. Nenusileidžia ir Ispanijos vyriausybė. Antradienį Užsienio reikalų ministras Jose Manuel García-Margallo pasakė, kad valdžia naudosis visomis teisėtomis priemonėmis užkirstą kelią balsavimui, tad neatmestina galimybė, kad ji laikinai suspenduos Katalanijos valdžios galias ir regiono autonomiją.
Katalonija nėra vienintelis Europos regionas, svarstantis išstojimo galimybes. Madridas nuogąstauja, kad Baskų žemės ir Galisija, autonominis regionas šiaurės vakarų Ispanijoje, gali sekti Katalonijos pėdsakais. Jei būtų įmanoma kaip nors susitarti dėl Briuselio ir jo priemiesčių likimo, flamandai ir valonai seniai gyventų atskirose valstybėse. Bosnijos serbai, gal ir chorvatai, ko gero, sieks nepriklausomybės, kai tai leis politinė konjunktūra.
Nestabilioje aplinkoje saugumas ir krašto apsauga labai brangiai kainavo. 1909 m. pilnai mobilizuotos Juodkalnijos sausumos pajėgos turėjo nuo 30 000 iki 40 000 karių, nors šalyje gyveno tik ketvirtadalis milijonas žmonių. Bulgarijos kariuomenėje tarnavo 350 000 karių, o šalies valdžia didžiavosi, kad esanti labiausiai militaristinė šalis pasaulyje. Kai kurių Prancūzijos kaimų gyventojų registruose buvo neproporcingai daug mergaičių. Berniukai nebuvo registruojami, nes karinei prievolei atlikti negalėjo kviesti tų, kurių esą nebuvo. Europoje NATO ir ES sukūrimas panaikino šias kliūtis mažų valstybių klestėjimui. Saugumo aplinka yra stabili, ES vidaus muitų nėra, o Baltijos šalys rodo, kad ir mažos šalys gali klestėti.
Prisideda kiti veiksniai. Nebėra privalomos karinės tarnybos. Kad ir ką sakytum apie kariuomenę, ji skatino patriotizmą ir integravo visų šalies regionų jaunuolius.
Pakito gyventojų mentalitetas, nebe gėda kalbėti apie norą gerai, net labai gerai gyventi. Ir Škotijos, ir Katalonijos nepriklausomybės šalininkai pabrėžia, kad centrinė valdžia neteisingai skirsto lėšas, daugiau paima negu duoda, o kad nepriklausomoje valstybėje visi gyventų geriau ir sočiau. Antra vertus, sunku įsivaizduoti, kad nepriklausomybės šalininkai pritrauktų rėmėjų, skelbdami, jog nepriklausomybėje bus gyvenama skurdžiau. Reikia pridurti, jog katalonai ir škotai aiškina, kad nepriklausomoje valstybėje viešoji tvarka ir valdymas labiau atspindėtų tautos vertybes ir charakterį.
Yra dar kitų priežasčių. Didėja žmonių nepasitenkinimas valdžia, vis labiau abejojama jos kompetentingumu, piktinamasi dėl sostinės arogancijos ir abejingumo. Londonas lyg priklauso kitam pasauliui, o konservatorių partijos politikai negebėjo rasti ryšio su rinkėjais.
Škotijos atvejis ypatingas tuo, kad škotai nebuvo nei persekiojami, nei diskriminuojami. Ne vienas istorikas pažymi, kad nuo Jungtinės karalystės įkūrimo škotai labiau gebėjo išnaudoti jungtinės valstijos privalumus negu eiliniai anglai. Bet vis tiek daugelis nori eiti savo keliu.
Referendumas neliks be atgarsio. Didžioji Britanija jau pažadėjo suteikti dar daugiau autonomijos Škotijai. Manau, kad net jei pasisektų užkirsti kelią Katalonijos referendumui, Madridas bus priverstas darytų nuolaidų ir rimčiau reaguoti į katalonų skundus.
Centrinės valdžios galios mažės, kai kurias jau pasiėmė Briuselis, kitos bus perduotos regionams. Tai nebūtinai blogas dalykas – decentralizacija gali būti paskata demokratijos ir pilietinės visuomenės stiprinimui ypač pirmaisiais metais, kai entuziazmas lydi naujos valstybės kūrimą. Bus įdomu matyti, ar sustiprės flamandų separatistai, ar Italijos Šiaurės lyga pradės reikalauti daugiau autonomijos ir mažesnių mokesčių.
Nepakaks meduolio, bus griebiamasi ir lazdos. Nustebčiau jei Londonas vėl leistų vieningos valstybės likimą patikėti paprastai daugumai. Sunkiai suprantama, kodėl Londonas nenustatė, kad referendumą turi palaikyti kvalifikuota dauguma, gal 60 proc. ar net du trečdaliai rinkėjų, norint įteisinti šalies išardymą. Daugelyje šalių Konstitucijos keitimas reikalauja kvalifikuotos daugumos.
Patylomis pradėta šnibždėti, kad naujai atsiskyrusios nepriklausomos valstybės turėtų iš naujo stoti į Europos Sąjungą ir kad jų narystę gal vetuos šalis, kurios dalimi ji buvo. Anglijos atveju tai sunkiai įsivaizduojama, Ispanijos visiškai ne, ypač prisiminus, jog Madridas lyg šiol nepripažino Kosovo nepriklausomybės. Bendro turto ir bendrų skolų dalijimasis irgi gali tapti spaudimo įrankiu.
Didžiosios valstybės linkusios laikyti valstybės skaldymą pragaištingu žingsniu, dėl kurio nukentės abiejų valstybių gyventojai. Nepriklausomybės šalininkai linkę viską vaizduoti rožinėmis spalvomis – prisiminkime, kaip Lietuvoje buvo manoma, jog ūkiškai pasivysime Japoniją ir Skandinaviją per 5 -10 metų.
Taikių atsiskyrimų nebūta daug. Bet velvetinės Čekijos ir Slovakijos skyrybos nuteikia optimistiškai. Slovakai atsikratė įgrisusio „didžiojo brolio“ globos ir sėkmingai atsistojo ant savo kojų. Ilgainiui ir čekai pajuto palengvėjimą. Gal be pagrindo prileidžiama, kad bent viena pusė smarkiai nukentės.