Apgailėtiną mūsų teisinės sistemos būseną liudija ne tik sociologų skelbiami apklausos duomenys, bet ir bręstantis visuomenės nepasitenkinimas didėjančia takoskyra tarp teisėtumo ir teisingumo. Garsioji pedofilijos byla į dienos šviesą iškėlė įsisenėjusį Lietuvos teisinės sistemos klaniškumą, susvetimėjimą ir kitas ydas.
Nuo sovietinių laikų valstybe valstybėje įpratusi jaustis lietuviška teisinė nomenklatūra, užuot nešališkai vykdžiusi teisingumą, įsijautė į jo imitavimą ir manipuliavimą, gindama nežinia kokius interesus. Pastarojo meto pedofilijos bylos peripetijos kaip niekad skaudžiai užgavo per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius išlaisvėjusius ir liberalios demokratijos gyvenimo principų išmokusius lietuvius.
Nesuvokiami ir nepaaiškinami teisėsaugos veiksmai šioje byloje išjudino visuomenę. Beveik keli tūkstančiai piliečių Garliavoje ėmėsi spontaniško pilietinio nepaklusnumo veiksmų, kad apgintų be tėvo likusią našlaitę nuo perdavimo sąvadavimu kaltinamai motinai. Šiuos Lietuvos visuomenės veiksmus palaikė tautiečiai emigracijoje ir kai kurių užsienio šalių piliečiai Airijoje, Anglijoje, Danijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Islandijoje, Rumunijoje...
Pagal Vakarų politinėje kultūroje gerai žinomą pilietinio nepaklusnumo idėją, kiekvienas žmogus turi moralinę teisę priešintis neteisingiems įstatymams ar politiniams sprendimams. Pilietinio nepaklusnumo teoretikas, filosofas Johnas Rawlsas pilietinį nepaklusnumą apibudino kaip viešą, neprievartinį, nesmurtinį, nors ir įstatymo ribas peržengiantį, tačiau išlaikantį pagarbą teisei sąmoningą politinį veiksmą, kurio tikslas – pakeisti įstatymus arba vyriausybės politiką.
Plačiai pripažintoje, liberalizmo filosofija pagrįstoje teisingumo teorijoje D. Rolsas, pilietiniam nepaklusnumui skyręs ypatingą moralinės valdžios kontrolės priemonės vaidmenį, laikė jį normalia specifine politinio aktyvumo forma, brandžios konstitucinės demokratinės visuomenės reiškiniu, neatsiejamu nuo išvystytos politinės kultūros.
Pastarojo meto pedofilijos byla ir su ja susijusių nužudymų tyrimas tapo tikru teisinės sistemos testu. Čia negali likti neatsakytų klausimų. Ir ypač po vieninteliu įtariamuoju pedofilijos byloje pripažinto Andriaus Ūso žūties. Jau pasigirdo pareiškimų, kad byla turi būti nutraukta. Jei taip atsitiktų, tuomet šią bylą gaubianti sąmokslo teorijų migla taip ir neišsisklaidytų.
Laikinai generalinio prokuroro pareigas ėjusio Raimundo Petrausko skambiai pavadinta „byla-žudike“, ši byla turi būti kruopščiai išnagrinėta ir viešai pateikti visi įrodymai, kad niekam nekiltų jokių minčių apie sąmokslo teorijas. Visuomenė turi teisę rūpintis savo saugumu ir gyventi teisingai valdomoje valstybėje.
Naujasis generalinis prokuroras turėtų rasti būdų atsižvelgti į teisėtus Drąsiaus Kedžio dukros atstovo advokato Aido Venckaus reikalavimus ir papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą, kad būtų nedviprasmiškai nustatyta, ar galimų įtariamųjų pedofilijos byloje ratas nebuvo dirbtinai susiaurintas iki vieno, dabar jau taip pat žuvusio, asmens.
Padėtis teisingumą turinčioje vykdyti sistemoje yra tokia, kad kėdžių perstumdymai ir postų keitimai vargu ar ką bepakeis. Net jei naujasis generalinės prokuratūros vadovas Darius Valys ir suburs patikimą, dorą pagalbininkų būrį, trokštantį rasti būdų pereiti prie tikro, o ne parodomojo teisingumo bei viešumo Lietuvos prokuratūros darbe – to jau gali nepakakti.
Apginti viešojo intereso nuo nomenklatūrinių, korupcinių grupuočių kėslų vien administraciniais veiksmais gali ir nepavykti. Esminiams teigiamiems pokyčiams teisinėje sistemoje pasiekti būtinas dialogas su aktyvia, teisingumą pasiryžusią ginti visuomene. Šiuo metu, kol visuomenės atstovai nėra įtraukti į teisingumo vykdymą (nėra prisiekusiųjų teismo) ir kol visiškai nepasitikima savo teisėsaugos pareigūnais, svarbiausioms, rezonansinėms byloms sėkmingiau narplioti derėtų pasitelkti ir nepriklausomus tyrėjus bei ekspertus iš užsienio.
Tuomet išliks viltis, kad bedarant reformas teisėtumas nenuvažiuos į pakelės griovį nuo visuomenės ginamo moralaus teisingumo kelio ir nepaskęs dvokiančiame klane.