Federacijos sukūrimo atveju daugelis savarankiškoms valstybėms priklausančių funkcijų atitektų viršnacionalinėms Europos institucijoms, kas reikštų, jog ES prarastų didelę savo suverenumo dalį. Dėl šios priežasties Europos federacijos šalininkai vis garsiau kalba apie bendrą europinę tapatybę, kuri būtų būdinga tokios federacijos narėms ir pakeistų šimtmečius valstybių kūrimąsi bei išlikimą lėmusią tautinę tapatybę.
Kalbant apie tapatybę, pirmiausia vertėtų aptarti pačią jos sąvoką. Bendrine prasme, tapatybė – tai subjektyvus savęs kaip individo, derinančio įvairius visuomenės vaidmenis, suvokimas, būdingas tam tikros bendruomenės nariams. Tautinės tapatybės atveju toks suvokimas yra grįstas natūraliais ir gyvybingais ryšiais, tokiais kaip bendra kalba, kultūra, bendros kilmės bei istorinio likimo pojūtis, taip pat tautos suverenumas ar bent jo siekis. Tautinę tapatybę individai natūraliai priima ugdymo metu, perimdami savo tėvų kalbą ir gyvenimo būdą. Europinė tapatybė, kurią Europos federacijos šalininkai siūlo kaip alternatyvą tautinei, būtų pagrįsta moralinių vertybių, tokių kaip pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms, puoselėjimu. Šių vertybių visuotinis pripažinimas bei iškėlimas, kaip teigia eurofederalistai, galėtų tapti pagrindiniu Europos šalių gyventojų tapatybiniu elementu.
Kaip jau minėta, federacijos šalininkai siūlo naują bendros tapatybės idėją, kuri galėtų vienyti Europos kraštus. Tokia tapatybė remtųsi demokratijos, žmogaus teisių bei laisvių idėjomis. Tačiau demokratija bei žmogaus teisės nėra tos vertybės, kurios buvo puoselėjamos visą ilgus šimtmečius trunkančią Europos šalių istoriją. Vertinant iš istorinės perspektyvos, ne tik demokratijos, bet ir totalitarinių režimų idėjos kilo būtent Europoje, tad vargu, ar eurofederalistų minimos moralinės vertybės gali būti laikomos tapatybiniu Europos elementu. Tuo tarpu tautinė įvairių kraštų tapatybė išlikdavo nepriklausomai nuo besikeičiančių istorinių aplinkybių bei gyvenimo sąlygų. Tai verčia abejoti tokios tautiškumui alternatyvios tapatybės gyvybingumu bei natūralumu, taigi ir jos pagrįstumu bei tvirtumu.
Be to, kalbant apie tapatybę apskritai, vienas esminių jos bruožų yra tai, kad tapatybiniai bendruomenės elementai (tautinės tapatybės atveju – sava kalba, bendra istorija ir t.t.) pasižymi savitu unikalumu, skiriančiu tokią bendruomenę nuo kitų ir taip stiprinančiu šios tapatybės suvokimą tarp pačių bendruomenės narių. Tuo tarpu demokratija bei žmogaus teisės tikrai nėra išskirtinai Europos šalyse puoselėjamos vertybės – jos ne mažesnę reikšmę turi ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje, daugelyje Azijos bei Lotynų Amerikos šalių. Taigi šios vertybės vargu ar galėtų būti pakankamos kuriant bendrą europinį identitetą. Galima pridurti ir tai, jog tautinių valstybių suverenumo saugojimas visiškai netrukdo puoselėti demokratijos bei kitų vertybių, kurias pabrėžia eurofederalistai, todėl abejotina, ar sukurta Europos Federacija bei dirbtinė jos tapatybė prisidėtų prie demokratijos Europoje stiprinimo.
Kaip alternatyvą tautinei valstybei federalistai pateikia JAV pavyzdį. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog jų kūrimosi procese etniškumas turėjo didelę svarbą. Juk ši šalis formavosi pirmiausia anglosaksiškos kultūros pagrindu. Todėl kalbant apie federaciją, kurią sudarytų daugelis lygiaverčių skirtingas tautines sudėtis turinčių valstybių, JAV pavyzdys nėra tinkamas. Prisimindami JAV istoriją – žiaurumus prieš Amerikos čiabuvius arba afrikiečių vergovę – vargu, ar galėtume Valstijų kūrimąsi laikyti pavyzdžiu XXI a. Europai, kurioje, kaip pabrėžia patys federalistai, didžiausios vertybės - demokratija, lygiateisiškumas ir pagarba žmogaus teisėms.
Europos federalistų sąjungos Lietuvoje generalinio sekretoriaus Roko Grajausko teigimu, tautiškumo išgryninimas Europoje pareikalavo daugybės aukų ir tapo daugelio karų, tarp jų ir Antrojo Pasaulinio karo, priežastimi. Tačiau, kitaip nei teigia federalistai, didžiausius bei daugiausia aukų pareikalavusius karus sukėlė būtent didžiųjų valstybių noras valdyti mažesnes valstybes – siekiai sujungti tautines valstybes į didesnius politinius darinius (SSRS atvejis) arba asimiliuoti tautas paverčiant jas „išrinktosios“ tautos dalimi (nacistinės Vokietijos atvejis). Taigi, istorija rodo, jog būtent tautų asimiliavimas bei multikultūrinių valstybių kūrimas buvo didžiulė grėsmė demokratijai, pareikalavusi daugiausia aukų žmonijos istorijoje.
Kaip teigia R. Grajauskas, tautinė bei europinė tapatybė nekonfliktuoja tarpusavyje, kadangi ES kultūrinę įvairovę ir jos puoselėjimą laiko viena pamatinių vertybių. Kaip pavyzdį R. Grajauskas pateikia ES remiamus projektus, kuriais siekiama išsaugoti etninį paveldą bei istorinę atmintį įamžinančius objektus. Tačiau tam tikrų etninės kultūros vertybių puoselėjimas nebuvo svetimas ir sovietinei ideologijai, kuri, kaip tikriausiai pripažintų ir patys federalistai, būdama itin priešiška tautiškumo idėjai agresyviai siekė tautų niveliacijos. Todėl stiprų tautinių valstybių suverenitetą, o ne etnografinių vertybių puoselėjimą, reikėtų laikyti galimybe išvengti kultūrinės niveliacijos bei tautų nykimo.
Akivaizdu, jog bendros Europos tapatybės galimybė bei poreikis yra menkai pagrįsti. Istoriniai faktai rodo, kad imperinių darinių kūrimas paprastai nereiškia nei didesnės demokratijos, nei pagarbos žmogaus teisėms. Todėl siekiant išlaikyti ES ekonominį pajėgumą, reikėtų ne kurti bendros federacijos bei tapatybės projektus, bet tiesiog skatinti glaudesnį suverenių šalių politinį ir ekonominį bendradarbiavimą
Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Tribūna“.