2009–aisiais Europos Komisija paminėjo jubiliejų gausybe renginių ir publikacijų. Ta proga išleistoje studijoje „EPS@10: laimėjimai ir iššūkiai Ekonominei ir pinigų sąjungai suėjus dešimčiai metų“ Briuselis pabrėžė, kad pinigų sąjungos įkūrimas buvo „svarbiausia pinigų reforma nuo pat Bretton Woods susitarimo“, kad ji „užtikrino ekonominį stabilumą ir paskatino tarpvalstybinę prekybą, finansinę integraciją ir investicijas“ ir kad euras „...tapo Europos simboliu“.
2012–aisiais padėtis buvo tiek kitokia, kad EK net nedrįso sukviesti žurnalistų į spaudos konferenciją, nekalbant jau apie kokius ryškesnius renginius sukakčiai paminėti.
Euras – kaip demaskuojantis vaikas
Tačiau tai nereiškia, pasakė EK atstovas spaudai, kad nesididžiuojame mūsų bendra valiuta, pasakė EK atstovas spaudai Olivieris Baillis. Dėl euro, pažymėjo jis, infliacija lieka 2 procentų apylinkėse, už paskolą būstui jau nebereikalaujama mokėti 10 proc. palūkanų, o dėl to, kad nebereikia keisti vienų valiutų į kitas, euro zonos šalys kasmet sutaupo nuo 20 iki 25 mlrd. eurų.
Tos šalys yra problema eurui, o ne dėl euro kilusi problema.
Euro padėtis šiandien panaši ir kartu nepanaši į epizodą, aprašytą vienoje H.K.Anderseno pasakoje. Panaši todėl, kad joje propagandos, it Šiaurės Korėjoje, apie naujų karaliaus rūbų dangišką grožį pripūsti gyventojai garsiai stengėsi neatsilikti nuo reklaminių epitetų, o vienas vaikas šūktelėjo, ką matąs: „Karalius gi nuogas!“ Ir nepanaši, nes eurui publika Europoje dabar nenuilsdama karšia kailį, o apie tėvo rykštes tam vaikui, kai jis grįžo namo, pasakoje neužsiminta. Euras kaltinamas už tai, kad parodė, jog Graikijos (ir ne tik jos) valdžia piktnaudžiavo galimybe pigiai skolintis integruotoje finansų rinkoje, brisdama vis giliau ir giliau į skolas.
Iš tikrųjų euras tik padarė paslaugą graikams ir daugeliui kitų tautų – sutrumpino tą lieptą, prie kurio galo ėjo visos biudžeto deficitais ir valstybės skolos didinimu politinius dividendus renkančios bei nacionalinės ekonomikos lėtą savižudybę organizuojančios vyriausybės.
Finansų krizė pasaulyje be pasaulio finansų ministerijos
Užmeskime akį į dabartinės krizės pradžią. Tai – 2007–ųjų vasara, kai ėmė aiškėti nemokumas JAV antrinių paskolų rinkoje ir kristi nekilnojamojo turto kainos. Krizė JAV nekilnojamojo turto rinkoje virto įtampa ir sumažėjusia apyvarta tarpbankinėje rinkoje, tai stumtelėjo keletą bankų bankrotan arba pareikalavo didžiulių biudžetinių lėšų jų gelbėjimui, tai savo ruožtu sukėlė paniką ir kursų kritimą pasaulio biržose bei sąmyšį valiutų pasaulyje, o tai jau tiesiogiai smogė realiajai ekonomikai, pirmiausia per investicijų stabtelėjimą ir valdžios išlaidų sumažėjimą, šitaip sukeliant dar didesnį nepasitikėjimą skolininkais finansų rinkose.
Valdžia ėmė gelbėti labiausiai hipotekos rinkose įsismaginusius bankus, tačiau kartu siekė parodyti, kad piktnaudžiauti mokesčių mokėtojų pinigais lengvai neleis. Todėl 2008–ųjų rugsėjį leido žlugti milžiniškam investiciniam bankui „Lehman Brothers“.
Šiandien jau gausu teiginių, kad JAV valdžia tragiškai suklydo – jei ji būtų apsisprendusi tą banką išgelbėti, gali būti, kad visas šiandien dar besirutuliojantis siužetas būtų užsibaigęs. Pastebima ir tai, kad JAV vyriausybė pasirinko leisti nuskęsti tokiam bankui, kurio tik 10 procentų neapdraustų skolinių įsipareigojimų buvo įsipareigojimai JAV investuotojams; visa kita virto „dovanėle“ Japonijos ir Europos finansų institucijoms.
Tai, kas prasidėjo kaip vienos (labai didelės) valstybės finansų krizė, virto pasauline finansų ir galop ekonomikos krize. Kitaip nei per Didžiąją krizę prieš 80 metų, dabar vyriausybės pakišo po lova ikoną su užrašu „Tik laisva rinka subalansuoja ekonomiką“ ir pasiraitojusios rankoves ėmė darbuotis, išpakuodamos šimtus milijardų eurų ir dolerių valstybinių atsargų, pasiskolindamos jų ar tiesiog spausdindamos papildomus jų kiekius (tai yra vyriausybei skolinantis ne kapitalo rinkose, bet iš savo centrinio banko).
Krizė sukėlė įtampą pirmiausia tose ES šalyse, kurios jau iki tol turėjo nemenkus viešųjų finansų deficitus ir paaugintą valstybės skolą. Dabar, krizės sąlygomis, jų biudžetų deficitai žiojosi dar smarkiau, o skolinimasis finansų rinkose tiems deficitams dengti ir senoms skoloms, terminui atėjus, keisti naujomis ėmė kainuoti nepalyginti brangiau. Taip brangiai, kad aiškėjo, jog grąžinti nebebus įmanoma; aiškėjo pradžioje kreditoriams, palaipsniui keliantiems palūkanas, paskui ir skolininkams, kurie ėmė šauktis pagalbos. Toks šauksmas šiais regioninių ir pasaulio rinkų integravimosi laikais turi šantažo pavidalą – jei mes žlugsim, bus blogai ir jums.
Ilgas Graikijos neatsakingumo kelias
Taip, valstybės yra amžinos, todėl jos, kitaip nei fiziniai asmenys, niekada neprivalo padengti visų savo skolų; jos tiesiog gali keisti senas skolas naujomis. Tačiau jei jos nuolat turi biudžeto (valdžios sektoriaus) deficitą, tai skola vis didėja. Jei šalies BVP auga tokiu pat tempu, kaip ir jos skola, šalies valdžios įsiskolinimas (skolos santykis su BVP) nesikeičia.
Bet ir čia tyko antras pavojus – pasaulio finansų rinkose konjunktūra kaitaliojasi; jei šaliai teks didesnę dalį senos skolos keisti nauju skolinimusi tuomet, kai tos rinkos supanikavusios, teks susitaikyti su padidėjusiomis palūkanomis, taigi skirti daugiau biudžeto lėšų skolai tvarkyti. Jei valstybės įsipareigojimai (teikiant viešąsias ir socialinio draudimo paslaugas) smarkiau nekeičiami, valstybė tokioje situacijoje bus priversta skolintis daugiau, nei reikėjo vien senoms skoloms grąžinti. O jei dar ir ekonomikos augimas sulėtės (tokiomis aplinkybėmis to ir lauk), biudžetui pritrūks dar daugiau ir skolintis teks irgi daugiau.
Ar galima taip tverti? Negalima. Tokiu keliu ėjo Graikija, įstojusi į ES 1981 metais. Ji daugiau nei 40 metų gyveno turėdama biudžeto deficitą, didesnį nei trys procentai; 1986–1990 metų laikotarpiu jis buvo vidutiniškai 12 proc. BVP, 1991–1995 m. – 11,2 proc., 1996–2000 m. – 5,2 proc.; 2001–2005 metais tas deficitas svyravo nuo 4,9 iki 7,9 procento (taip, nepaisydama tokio deficito, 2000–aisiais Graikija įstojo į pinigų sąjungą; tai buvo gan gėdinga istorija), o 2008–aisiais jau bėda – deficitas tapo lygus 9,8 proc., 2009–aisiais pasiekė katastrofą reiškiančius 15,8 proc. BVP. Greitai subalansuotas jis jau negali būti, todėl didelė Graikijos valstybės skola 2013–aisiais pašoks iki sunkiai įsivaizduojamo 198 proc. BVP dydžio ir Graikijai teks stotis ant kojų iš naujo, kitoms šalims remiant ją skolų nurašymais ir lengvatinėmis paskolomis. Graikijos problema tapo visos euro zonos ir net visos ES problema.
Kur čia euro vaidmuo ir jo kaltė?
Euras yra jau 17 valstybių bendra valiuta; jis yra tikras pinigas tiek, kiek egzistuoja jo vienintelis emitentas – centrinis bankas ir kiek tas bankas sugeba užtikrinti jo stabilią perkamąją galią (vadinasi, suvaldyti infliaciją).
Ar visa tai galėjo pastūmėti Graikiją į ekonominę katastrofą? Ne – jei Graikija neturėjo ekonominės politikos, vedančios į tokią katastrofą. Taip – jei buvo įgyvendinama būtent tokia politika.
Pakenkė euras Graikijai ar padėjo?
Euras Graikijai suveikė kaip jos fiskalinių problemų katalizatorius – jis paspartino šalies kelionę neišvengiamo „liepto galo“ link. Šalis negali nepabaigiamai tverti su nuolatiniu viešųjų finansų deficitu ir didėjančia valstybės skola – juk ekonomika vystosi cikliškai, ir geresnius laikus neišvengiamai pakeičia prastesni; kada jiems pasiruošti? Ir dar pasaulyje, kuriame finansinis ir ekonominis stabilumas sumenko, nes nacionalinės ekonomikos darosi vis labiau tarpusavyje priklausomos, o taisyklių, reguliuojančių ir stabilizuojančių tą priklausomybę, tebėra labai nedaug.
Jei Graikija nebūtų perėjusi prie euro, ji, viena vertus, būtų anksčiau pajutusi padėtį prastėjant – nes skolinimasis imtų brangti jai anksčiau, nei tai įvyko esant euro zonoje, bet, kita vertus, sava valiuta ilgiau leistų glaistyti problemas, nes palaipsniui nuvertėjant drachmai šalies nepakankamas konkurencingumas būtų laikinai pataisomas ir ekonomika girgždėtų toliau (valiutos nuvertėjimas pristabdytų importą ir paskatintų eksportą, tačiau, deja, paspartintų ir infliaciją, dėl to eksporto prekės brangtų ir drachma vėl pigtų). Taip tęstųsi iki bankroto, t.y. atsisakymo tvarkyti valstybės skolą ar kategoriškų defliacinių priemonių (stabdant atlyginimų didinimą infliacijos sąlygomis, karpant valstybės išlaidas visoms jos paslaugoms ir apskritai sumažinant vartojimą ir investicijas, t.y. pervedant šalį į stabilų žemesnį ekonominio išsivystymo lygį).
Todėl turime padaryti išvadą: ne euras yra kai kurių euro zonos šalių bei dėl to ir visos euro zonos problemų šaltinis ir priežastis. Pinigų sąjunga tik išryškino kai kurių jos valstybių narių ekonominės politikos nepagrįstumą, paspartino atomazgą ir sugriežtino „bausmes“ nesusitvarkiusiems savo ekonomikoje. Iš tiesų gal Graikija be euro galėtų ilgiau tęsti laviravimą iki neišvengiamo ekonominio degradavimo – tarkime, ne iki 2010, o iki 2020 metų. O gal ji ar į ją panašios perkeltų nelaimę vaikų kartai – tos kitos kartos auka jau būtų buvusi didesnė, nes dar labiau stiprėjant tarptautinei nacionalinių ekonomikų konkurencijai bet kuris ateityje suklupęs ūkis bus baudžiamas dar griežčiau.
Abiem atvejais „bausmė“ būtų viena ir ta pati – didesnis santykinis ekonominis atsilikimas, didesnė emigracija, stipresnė tautinio tapatumo praradimo grėsmė. Euras (pinigų sąjungos reikalavimai nacionalinei ekonomikai) tokioms šalims yra ankstyvas skambutis apie tokį pavojų.