J. Enge. M. Gorbačiovas turėjo iš anksto žinoti apie kruvinuosius Sausio įvykius

Ieškodamas informacijos istorijos mokslų daktaro disertacijai, kurią ketinu ginti Estijos Tartu universitete, su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau 2016 m. spalio 17 d. BNS publikuotą straipsnį „Lietuvos teismas nurodė apklausti M. Gorbačiovą jėgos panaudojimo byloje“ http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-apygardos-teismas-nusprende-apklausti-m-gorbaciova.d?id=72577872.

J. Enge. M. Gorbačiovas turėjo iš anksto žinoti apie kruvinuosius Sausio įvykius
Ieškodamas informacijos istorijos mokslų daktaro disertacijai, kurią ketinu ginti Estijos Tartu universitete, su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau 2016 m. spalio 17 d. BNS publikuotą straipsnį „Lietuvos teismas nurodė apklausti M. Gorbačiovą jėgos panaudojimo byloje“.

Mano rengiamos disertacijos tema – „Kodėl 1990–1991 m. Baltijos respublikose sovietų vykdyta agresija nepasiteisino ir lėmė Sovietų Sąjungos griūtį“. Svarbiausia BNS straipsnio žinutė slypi ne antraštėje, skelbiančioje apie Lietuvos teismo potvarkį (kuris, beje, niekada nebus įvykdytas) apklausti Michailą Gorbačiovą. Dėmesį patraukė teiginys, tvirtinantis, kad „pasak Lietuvos prokurorų, turimi įrodymai neleidžia daryti išvados, jog M. Gorbačiovas žinojo apie numatomus karinius veiksmus, bet nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų jiems kelią“.

Sakinį apie Lietuvos prokurorų pareiškimą, kad M. Gorbačiovas neva galėjo nežinoti apie 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje ketinamą vykdyti karinį puolimą, nes nepakanka tai patvirtinančių įrodymų, perskaičiau net kelis kartus. Jis privertė mane susimąstyti, mat ligšiolinės studijos ta tema leido manyti, kad yra kaip tik priešingai – kad M. Gorbačiovas turėjo žinoti ne tik apie pasirengimą vykdyti agresiją tą lemtingą naktį, bet ir sąmoningai žengė šį apgalvotą žingsnį taip siekdamas karinėmis priemonėmis išspręsti vadinamąjį Baltijos valstybių klausimą. Šis manevras nepavyko, nes M. Gorbačiovas visiškai nesuvokė, su kokiu ryžtu, vienybe ir palaikymu Baltijos šalys siekė atgauti nepriklausomybę. Kadangi Lietuva apie atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos pareiškė pirmoji ir iš karto paskelbė visišką jokiomis išlygomis nesaistomą nepriklausomybę, ji ir tapo agresijos objektu, į kurį nusitaikius buvo bandyta parodyti, koks likimas laukia ir kitų.

Yra kaip tik priešingai – kad M. Gorbačiovas turėjo žinoti ne tik apie pasirengimą vykdyti agresiją tą lemtingą naktį, bet ir sąmoningai žengė šį apgalvotą žingsnį taip siekdamas karinėmis priemonėmis išspręsti vadinamąjį Baltijos valstybių klausimą.

Joseph Enge

Norint suprasti, kodėl karinės pajėgos negalėjo veikti savarankiškai ar be M. Gorbačiovo žinios viršyti savo įgaliojimus ir sukelti sausio 13-osios tragediją, reikia atidžiau pažvelgti į 76-osios oro desanto divizijos manevrus. Ši divizija tuometinio Sovietų Sąjungos gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo nurodymu pajudėjo iš Pskovo (miestas Rusijoje) ir 1991 m. sausio 7 d. buvo nukreipta į Lietuvą. Žinoma, gynybos ministras D. Jazovas yra tiesiogiai atskaitingas M. Gorbačiovui. Kitaip nei kiti įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose dislokuoti Sovietų armijos padaliniai, elitinė sovietų oro desantininkų divizija (VDV), žinoma „žydrųjų berečių“ pavadinimu, buvo ir tebėra tiesiogiai kontroliuojama Maskvos ir pavaldi šalies gynybos ministrui, o ne, kaip įprasta, konkrečios karinės apskrities vadui. Taigi, nurodymus 76-ajai oro desanto divizijai davė ne Pskove buvęs Leningrado karinės apskrities vadas, ne Vilniuje buvęs Baltijos karinės apskrities vadas ir tikrai ne Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas Vladimiras Uschopčikas.

Sovietų Sąjungoje egzistavo labai aiškiai apibrėžta pavaldumo tvarka. Bet koks vadovavimo grandinės pažeidimas, nesvarbu, ar tai būtų susiję su kovinės amunicijos panaudojimu, ar juo labiau su mobilizacija, sulaukdavo labai griežtų pasekmių. Vilniuje įvykdyti veiksmai turėjo būti bent mėnesį iš anksto planuojami, todėl tikimybė, kad tai galėjo būti spontaniška vietinio įgulos viršininko reakcija, siekiant padėti Nacionaliniam gelbėjimo komitetui nuversti teisėtai išrinktą Vytauto Landsbergio vadovaujamą Vyriausybę, iš karto atmetama.

Priežastis, dėl kurios, kaip aiškinta, Pskovo 76-ajai oro desanto divizijai buvo nurodyta persikelti į Vilnių, buvo būtinybė papildyti kariuomenės gretas, išretėjusias dėl karo tarnybos vengiančių Lietuvos piliečių. Tai skamba neįtikinamai, nes Lietuvoje jau ir taip buvo 7-oji oro desanto divizija, dislokuota čia dar 1948-aisiais metais. Reikia pasakyti, kad jai teko vykdyti ne vieną specialiąją operaciją, tarp kurių ir išpuoliai Vengrijoje 1956-aisiais metais ir Čekoslovakijoje 1968-aisiais. Kaskart, kai iškyla būtinybė įvykdyti kokią nors specialiosios paskirties operaciją, tai padaro tiesiogiai Kremliaus kontroliuojami elitinės VDV divizijos desantininkai. Šios pajėgos buvo pasitelktos ir vykdant agresiją Tbilisyje bei Baku. Tuo pačiu tikslu Rusija jomis naudojosi ir per atakas Čečėnijoje bei Gruzijoje 2008-aisiais metais, o visiškai neseniai – Kryme, Ukrainos rytuose.
Po 76-osios desantininkų divizijos persikėlimo 1991 m. sausio 10 d. M. Gorbačiovas paskelbė kreipimąsi, grasindamas įvesti Lietuvoje tiesioginę prezidento valdžią, jei Lietuvos Aukščiausioji Taryba nesutiks „nedelsiant atkurti SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijų galiojimo“. 1991 m. sausio 11 d. 11.45 val. vietos laiku Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas Vladimiras Uschopčikas informavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą apie Vilniuje pradedamas karines „pratybas“. Didėjant agresijos grėsmei ir prasidėjus faktiniam jėgos panaudojimui, M. Gorbačiovas nereagavo į daugybę V. Landsbergio telefoninių skambučių. Turint omeny įvykių laiką, konkrečius veiksmus ir reakcijas, tampa aišku, kad tokie manevrai negalėjo būti vykdomi savarankiška sovietų karinių pajėgų iniciatyva.

Labai daug tiesos apie šiuos įvykius atskleidžia neseniai pasirodęs į anglų kalbą išverstas M. Gorbačiovo patarėjo užsienio politikos klausimais Anatolijaus Černiajevo dienoraštis. A. Černiajevas iki pat paskutinės akimirkos liko ištikimas M. Gorbačiovo bendražygis, buvęs su juo arešto Forose dienomis ir neapleidęs iki pat atsistatydinimo 1991-ųjų metų gruodį. Kruvinieji 1991-ųjų metų sausio 13-osios įvykiai giliai sukrėtė A. Černiajevą. Jis neabejojo, kad M. Gorbačiovas ne tik viską žinojo, bet ir davė įsakymus. M. Gorbačiovo spaudos biurui vadovavęs Vitalijus Ignatenka per asmeninį pokalbį atskleidė A. Černiajevui, kad M. Gorbačiovas tikrai žinojo apie Vilniuje vykdomą agresiją ir kad ji buvo vykdoma jo nurodymu.

Kokiais gi įrodymais remiasi Lietuvos prokurorai darydami išvadą, kad M. Gorbačiovas galėjo nežinoti apie planuojamus karinius veiksmus? Turint galvoje, kad nurodymai buvo duoti Kremliaus, apie kokį nors jų buvimo įrodymą Lietuvoje net tada, o juo labiau dabar nė kalbos būti negali. Jų gauti nepavyktų net tuo atveju, jei nurodymai būtų buvę rašytiniai, o ne žodiniai. Pats mėginau gauti savo tyrimui reikalingos informacijos iš Lietuvos prokurorų. Deja, man buvo pranešta, kad neįmanoma atskleisti ne tik šioje teismo byloje kaltinamų asmenų vardų, bet net jų karinių laipsnių ir pareigų. Turbūt laikui bėgant kai kurie faktai įgavo kiek kitokią interpretaciją ir tai verčia sunerimti.

P. S.
Būtų malonu iš Lietuvos sulaukti bet kokios su šiais įvykiais susijusios papildomos informacijos. Praverstų bet kokios detalės, nušviečiančios sovietų karinių pajėgų veiksmus Vilniuje 1991-ųjų metų sausį, nes akivaizdu, kad daug kas taip ir liko neatskleista, be to, nepaskelbta anglų kalba.

Autorius yra doktorantas iš JAV, kandidatas į humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Estijos Tartu universitete