Nei mano sesuo pederastė, nei jos vaikas toks, nei aš pederastė, nei mano vaikai tokie. Aš išvis nepažįstu nei vieno pederasto. Mano sesuo taip pat pederastų nepažįsta. Tad įsižeisti dėl to, kad kažkas pasakė, jog nešiojiesi kažkokių pederastų vėliavą tikrai nėra ko. Vytautas Šustauskas po Gedimino prospektą šeštadienį tampė visą transparantą su užrašu apie pederastų sąjungą. Na, ir ką? Nesimatė nei vieno įsižeidusio.
Bet juk šis buitinis vaizdelis išties yra minikopija visuomenės, kurioje gyvename.
Moteriškė mus apkalbėjo toli nuo seksualinių mažumų eisenos. Nors kaip tik kažko panašaus buvo galima tikėtis ten, Gedimino prospekte. Iš tikrųjų ir ėjau į eitynes „Už lygybę“, nes man labai rūpėjo asmeniškai patirti, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos aplinkiniai užgaulioja. Kaip atrodo, kai tu eini gatve, esi kitoks, nei dauguma, nes tau į ranką įsikibęs ne vyras, o, pavyzdžiui, moteris, ir į tave skrenda žali kiaušiniai, žmonės į tave spjaudo, rodo vidurinį pirštą ir iš tavęs šaiposi.
Nesitiki man, kad nebuvo ir daugiau norėjusių pagiedoti, pasimėtyti kandžiais epitetais ar net trinktelėti, bet jie greičiausiai nedrįso. Šustauskininkų šutvė tądien buvo tokia nesimpatiška, jog kad ir ką galvotumei apie gėjus ir lesbietes, būti priskirtam prie Šustausko bendrų šeštadienį buvo nepalyginamai blogiau. Bet tie, kurie nedrįsta garsiai pasakyti, drįsta ne ką mažiau šlykščiai, bet tyliai. Į ausį. Už akių. Kitose gatvėse. Kur žmonių mažiau.
Ir nėra čia ko nei smerkti, nei stebėtis, nei moralizuoti. Kai baimė ligi šiol stingdo pačius aukščiausius sluoksnius, tai ką jau kalbėti apie tuos, kurių gyvenimus jie, politikai, vis dar apsprendžia?
Bet ko gi norėti iš A. Butkevičiaus, jei į eiseną už žmogaus teises, išdrįso ateiti tik toji liberalų grandis, kuri – toli nuo partijos valdžios. Lyderiai, tarp jų ir Remigijus Šimašius, taip pat pasiliko su savo vertybėmis savyje, nes, supraskite, reikėjo švęsti vaiko gimtadienį. Ką darė Eugenijus Gentvilas? Turbūt irgi šventė, kad Liberalų sąjūdis visgi nesurizikavo ir jų lyderiai nenuėjo į eitynes. Antraip, Seimas būtų nutolęs ne kaip Amerika, o kaip mėnulis. Gabrielius Landsbergis irgi nėjo, nes jis drąsus tik kritikuoti R. Šimašių, o šiaip užtenka, kad tolerancijos atmosferą kursto savo aplinkoje ir partijoje.
Nesupraskite manęs neteisingai – prievartos dalyvauti renginiuose tikrai nėra. Tai yra kiekvieno pasirinkimo teisė. Bet, žinote, kur paradoksas?
Kai lietuviai po kelių mėnesių iš Olimpiados parsiveš krūvą medalių, o ypač jei dar krepšininkai kokį laimės, visi šie politikai stumdysis ir grumdysis ant scenos laiptelių, kuris pirmas sugebės išsiveržti į sceną ir užmaukšlinti ąžuolo lapų vainiką sportininkams ant kaklo ar tik ant galvos – nelygu kieno koks dydis. Juk apačioje iš pasitenkinimo stūgaus minia. Ir prie ekranų – minia. Juk po mėnesio jau bus rinkimai.
Juk tam ir reikalingi politiniai lyderiai – kartais avantiūristiški, bet drąsūs, taip, narciziški, bet aistringai užsispyrę ir ginanatys savo principus. Lyderiai yra tam, kad vyktų pokyčiai. Juk, po galais, kam iš viso yra reikalingi politikai, gyvenantys sau su savo vertybėmis ir bijantys ateiti į eitynes už žmogaus teises tik todėl, kad jo rinkėjai galbūt yra ne tokie liberalūs kaip jis?
Neapsigaukime su tais homoseksualais. Taip Lietuvoje yra ne tik šiuo pajautrintu klausimu. Politiniai konjunktūriniai kėslai yra pridengiami gražiomis užsklandomis. Kurkime toleranciją, bet aš tai švenčiu vaiko gimtadienį. Žinot, mes čia reitinguojamės, turiu su partija būti, jūs jau ten kaip nors be manęs. Arba išvis gudriai tyliu, kol niekas nieko manęs neklausia.
Bet kitą sykį vietoj gėjų ir lesbiečių bus visai kitas klausimas. Mums patinka, kad niekas neatėjo pas seksualines mažumas, bet labai nepatinka, kai įtakingi politikai neatvažiuoja spręsti mano problemos. Nesvarbu, kokios. Bet mano. Sakot, nelegali statyba šalia? Politikams reikia didingų projektų, kad paskui gautųsi bent koks tūkstantis renovuotų namų. Pasikonsultuoja lietuviškas lyderis su sociologu, su savo viešųjų ryšių guru, dar nubėga pas įtakingą verslininkus, pasiklausinėja, ką jie.... Ir turime konjunktūrinio politiko konkjunktūrinę nuomonę. Ar apie Žaliojo tilto skulptūras, ar apie moterų teisę į abortą, ar apie Darbo kodeksą, ar apie Rusiją, Ukrainą ir Ameriką.
Štai kodėl nėra nei vieno lyderio, netgi jauno, kuris nebijotų pasakyti, kad ir šiuo, homoseksualų teisių klausimu, kad mes negalime toliau taip gyventi, žmonės. Mes turime pagalvoti, pasitarti su savimi ir suprasti, kur veda mūsų neapykanta. Sakote, jie demonstruojasi? Kodėl mes matome tik tuos, kurie demonstruojasi ir juos prilyginame visai bendruomenei? Juk heteroseksualai irgi demonstruojasi – savaitgaliais portalai yra pilni pusnuogių pupyčių vaizdų, kaip jos prašmatniai leido laiką klubuose. Ar ši demonstracija yra pateisinama, o toji, kitokia, tai jau ne?
Bet kadangi jūs nekenčiate homoseksualų, mūsų vaikai – paaugliai ir jaunuoliai, pajutę, kad jie yra kitokie, bijo pasakyti, kad jie yra homoseksualūs. Juos stingdo baimė, kad padarys gėdą savo mamai ir tėčiui, savo šeimai, kad jie bus atstumti ir nemylimi. Ar jūs žinote, kad jūsų neapykanta tik didina savižudybių skaičių tarp jaunų žmonių ir retina mūsų visuomenę daug greičiau nei sunkios ligos ar nelaimingi atsitikimai?
Mūsų vaikai nežino, nei kas tas Simonko, nei kas tas Žilinskas, nei kas tas Butkevičius. Jie bijo būti mažuma, nes jie žino, kaip homikų ir lesbių neapkenčia jų tėvas ir mama. Juk nieko nėra baisiau už vaiką su pederastų vėliava rankutėje, ar ne?
Bet ko norėti, kai nėra ne tik drąsos, bet ir principų. O visos tikros ir tariamos vertybės yra laikomos savyje. Štai kodėl visos diskusijos, kurios vyksta po mūsų lietuviška saule, yra net ne nykios, jos – beviltiškos. Ar tai būtų apie homoseksualų teises, ar apie embrionus, ar apie aukštąsias mokyklas.